Ne tik Kinija, bet ir visas pasaulis gyvena olimpinėmis nuotaikomis. Kitą savaitę prasidėsiančių olimpinių žaidynių dvelksmas jaučiamas net ir mūsų provincijojeLietuvoje. Tikriausiai dar niekad Vilniaus gatvėmis nevažinėjo tiek daug automobilių, papuoštų trispalvėmis.

Nėra abejonių, kad Kinija surengs įspūdingą šou siekdama parodyti visam pasauliui, kad ji yra viena progresyviausių valstybių pasaulyje, o kinų sportininkai atiduos visas jėgas, kad jų šaliai atitektų kuo daugiau medalių. Mūsų laukia puikus reginys.
Bet net ir didžiulis šou nesugebės užgožti Kiniją slegiančių bėdų: persekiojami kitaminčiai, varžomas laisvas žodis ir žiniasklaida, okupuotas Tibetas ir t.t. Pavasarį praūžę neramumai Tibete papiktino nemažą dalį pasaulio. Dabar padėtis ten ne tik nepasikeitė, bet tikriausiai net pablogėjo.
Be to, neva norėdamas užtikrinti olimpiados saugumą Pekinas apribojo komunistinio režimo priešininkų judėjimo laisvę, paskelbė griežtai kontroliuosiąs internetą ir ėmėsi kitų veiksmų, sunkiai įsivaizduojamų bet kurioje demokratinėje valstybėje.

Viena vertus, po pasaulį tebeklaidžiojanti terorizmo šmėkla neaplenkė ir Kinijos. Neseniai šalį sudrebinę sprogimai ir paviešinti islamistų grasinimai privertė suklusti ne tik sportininkus. Todėl būtina imtis visų saugumo priemonių, kad nepasikartotų 1972-ųjų Miuncheno olimpiados tragedija. Tuomet palestiniečių teroristai įsiveržė į olimpinį kaimelį ir surengė įkaitų dramą, per kurią žuvo 11 Izraelio sportininkų ir vienas policijos pareigūnas.
Kita vertus, ar kinai neperlenkė lazdos? Autoritetinga žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ gana griežtai pareiškė, kad Kinija, prisidengdama olimpiada, pažeidžia žmogaus teises.
Gal dėl to dalis pasaulio valstybių lyderių, tarp jų ir Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, nusprendė tyliai ignoruoti (nevykti)Pekino Olimpines žaidynes. Buvo ir dar radikalesnių raginimų – išvis boikotuoti olimpiadą ir nesiųsti savo sportininkų, kaip elgėsi JAV ir dalis kitų Vakarų valstybių per 1980-ųjų Maskvos olimpines žaidynes. Taip tuomet protestuota prieš Sovietų Sąjungos invaziją į Afganistaną.
Boikoto idėjų šalininkai primena 1936-ųjų Berlyno olimpiadą, kurią naciai panaudojo savo propagandai, o po trejų metų pradėjo pražūtingiausią pasaulio istorijoje karą. Tuomet taip pat daugelis stengėsi nematyti, kad Adolfo Hitlerio įsakymu persekiojami kitaminčiai ir tam tikrų tautybių atstovai, šalis sparčiai ginkluojasi.
Būtų sunku sutikti, kad dabartinė Kinija ir hitlerinė Vokietija yra vienas ir tas pats, bet labai norint galima rasti daug panašumų, kurių esminis – demokratinių vertybių neigimas.
Vis dėlto demokratija nėra vienas kriterijų, pagal kuriuos Tarptautinis olimpinis komitetas atrenka šalis, kuriuose vyksta olimpiados. Priešingu atveju 2001-aisiais teisę rengti šių metų olimpiadą būtų neabejotinai iškovojęs Paryžius.
Tarptautinio olimpinio komiteto pareigūnų teigimu, sportas ir politika – du atskiri dalykai, kurių nereikia painioti. Tai graži mintis, bet, deja, politika ir sportas labai glaudžiai susiję. Šis ryšys ypač glaudus  autoritarinėse ir totalitarinėse valstybėse, kur sportas tampa viena pagrindinių režimų atramų.
Ir demokratinėse šalyse sunku atsieti sportą nuo politikos.  Juk  mes, lietuviai, patriotais ir net aršiais nacionalistais tampame tik stebėdami savo krepšininkų pergales.
Todėl Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas leisti surengti žaidynes Pekine – pats didžiausias Kinijos politinis laimėjimas, vainikavęs šalies ekonominį pakilimą.
Nepaisant aršių kritikos strėlių Pekinui, norisi palinkėti sėkmės kinų sportininkams ir žaidynių organizatoriams. Drauge tikėtis, kad kinų pasitikėjimas ir didžiavimasis savimi neperaugs į agresiją. Didžiausi optimistai net viliasi, kad tai paskatins Pekiną įgyvendinti demokratines reformas.
Gaila, bet kol kas tokių ženklų labai trūksta...