Po šimtmečius trukusios draugystės

Po šimtmečius trukusios draugystės

Kantaučiuose liejosi kaimynų kraujas

Nuošalus Kantaučių kaimas Plungės rajone tebepamena čia gyvenusių stačiatikių tragediją, įvykusią prieš daugiau nei pusę amžiaus. Dabar apie ją primena ir kaimo pakraštyje neseniai pastatytas paminklas.

Senoliai prisimena kaimo tragediją

Kantaučiai yra maždaug už 15 kilometrų nuo Plungės. Teigiama, kad kaimo pavadinimas kilo nuo didikų Kantautų, kaime turėjusių dvarą, pavardės. Kantaučiai žinomi nuo XVII amžiaus. Jau 1692 metais buvo nupirkta žemė būsimai bažnyčiai. Dabartinė medinė Šv.Onos bažnyčia pastatyta 1852 metais. Kantaučiai 1713 metais gavo privilegiją rengti savaitinį turgų. 1880 metais čia įkurta pradinė mokykla. Dabar Kantaučiuose yra pagrindinė mokykla, bažnyčia, biblioteka, kultūros namai, paštas, ambulatorija.

Kaip ir kiekvienas kaimas, Kantaučiai turi savo istoriją. Skirtumas tik tas, kad daugelio kitų vietovių istorijos jau seniai tapo legendomis, o senieji kantautiškiai savąją matė savomis akimis. Dabar ją primena juodo marmuro paminklas senosiose stačiatikių kapinėse. Jame iškaltas pasakojimas apie surusėjusią ir ilgą laiką Kantaučiuose gyvenusią Lorencų šeimą. Įdomu, kad šis pasakojimas parašytas anglų kalba. Jeigu senieji kantautiškiai sugebėtų suprasti, kas rašoma ant paminklo, vargu ar sutiktų su visomis aprašytos istorijos detalėmis. Kantaučių žmonės neraginami tvarko šias kapines.

Pastatė paminklą protėviams

Prieš keletą metų Kantaučių žmonės pastebėjo, kad stačiatikių kapines pradėjo tvarkyti iki tol šiose apylinkėse nematytas vyras. Jis iškapojo krūmus, nušienavo žolę, o smalsaujantiems pasakojo čia įkursiąs angliško tipo parką ir įrengsiąs savo šeimos protėviams skirtą monumentą. Telšiškis vienos sentikių šeimos palikuonis Vitalijus Bubinas, talkinamas kantautiškių, sutvarkė kapines, o kaimo žmonės savo pievas nuo kapinių atitvėrė „elektriniu piemeniu“, pasodino ąžuolų alėją.

Po metų ant kalvos tikrai išaugo juodo marmuro paminklas. Kantautiškiai klausinėjo telšiškio Vitalijaus Bubino, kodėl užrašas iškaltas tik anglų kalba, sakė - ir jiems būtų įdomu perskaityti, kas ten parašyta. Tačiau Vitalijus tikino, jog tokia yra Britanijoje gyvenančių ir pinigus monumentui skyrusių žmonių valia.

Greta didžiojo paminklo išsirikiavo dvi eilės nedidukų tokio pat akmens antkapinių paminklų. Keturi jų – dar gyviems žmonėms. Čia pabaigę žemiškuosius vargus atguls paskutiniai Lorencų palikuonys – Vitalijus ir jo šeima. Šis vyras pasakojo kaimo žmonėms, jog Britanijoje tebegyvenantys žmonės dokumentuose rado liudijimą apie giminės istoriją ir davė pinigų šeimos kapams tvarkyti.

Jau daugiau nei pusšimtis metų Kantaučiuose, anksčiau vietinių gyventojų vadintuose „staravierų“ arba „burliokų“ kraštu, nebegyvena nė vienas sentikis. Kaimo žmonės pasakojo juos pamatantys tik kai jie čia atlydi į paskutinę kelionę mirusį savo giminaitį. Paskutiniojo palaidojimo data – 1997 metai.

Šeimos istorija mena šimtmečius

Užrašas ant pernai kovo viduryje pastatyto antkapinio paminklo skelbia, kad britai nuo seno keliavo po pasaulį, kad daugiau apie jį sužinotų. Jie, kaip ir daugelis atradėjų bei pirklių, keliavo po tuščias rusų žemes. Lorencų šeimos istorija prasideda tais laikais.

Apie 1540 metus britai padėjo rusų valdovui įkurti Archangelsko miestą. Tada rusų ir britų santykiai buvo labai glaudūs. Vėliau į Rusiją pradėjo keliauti vokiečiai. Jiems pasiekti šią šalį buvo lengviau ir greičiau. Ilgainiui vokiečių Rusijoje apsigyveno daugiau nei jau buvo įsikūrę britų. Vokiečiai pradėjo kontroliuoti Rusijos teritoriją, taip iškilo grėsmė šioje šalyje gyvenusiems britams. Dalis jų grįžo į Vakarus, tačiau daugelis tiesiog pasikeitė pavardes.

Atėjo laikas, kai sentikiai neteko ramybės, caras vertė juos atsisakyti savo gyvenimo būdo. Daugelis jų buvo priversti palikti savo šalį. Vieni bėgo į Rytus, kiti - į Vakarus. Lorencų šeima pasitraukė iš Rusijos drauge su sentikiais.

Pirmieji Lorencų šeimos nariai atvyko į Lietuvą 17 amžiaus pradžioje. Tačiau ant paminklinio akmens parašytoje istorijoje pasakojama tik apie vieną Lorencų giminės šeimą, atvykusią į Lietuvą 19 amžiuje.

Šeimoje augo du berniukai Laris ir Džordžas, kurie gimė 19 amžiaus pabaigoje netoli Vilniaus. Vyresnysis sūnus Laris su būsimąja žmona Marija susipažino Kaune ir susituokė. Marija buvo gimusi 1872 metų kovo 13 dieną turtingoje šeimoje Kauno priemiestyje. Jos tėvai buvo atvykę iš vakarų Lenkijos.

Likimas vėl suvedė Lorencų šeimą su sentikiais, gyvenusiais Kantaučių kaime. Broliai Kantaučiuose panaudojo savo protėvių turtą , kurį šie buvo atsigabenę Britanijos ir per daugelį metų išsaugoję.

Laris su Marija susilaukė 10 dukterų ir 2 sūnų. Pirmosios keturios mergaitės tepagyvenusios vos kelis mėnesius. Vyriausiasis sūnus Leonas nusišovė.

Kitas brolis Džordžas susituokė su vietine mergina ir susilaukė 2 sūnų.

1933 metų vasarį Lario ir Marijos šeimoje įvyko svarbios vedybos. Dukra Marta ištekėjo už pirklio sūnaus Konrado. Konrado šeima buvo iš Berlyno priemiesčio ir Lorencų šeimai atvežė brangią kviečių malimo mašiną ir kitų prekių, pagamintų Vokietijoje.

Paskutinieji antkapyje iškalti sakiniai kelia daugiausiai abejonių: „40 metų Lorencų šeima Kantaučių kaime augo ir stiprėjo. Martos vyras Konradas kalbėjo 4 kalbomis. Jis buvo nužudytas 1941 metų rugpjūtį Plungės kalėjime todėl, kad buvo ne lietuvis ir ne katalikas.

Penktąjį dešimtmetį vietinės banditų gaujos ėmė žudyti nekaltus žmones dėl kitokios kalbos ir religijos. Per 5 metus banditai išžudė visus Kantaučių sentikius.

Laris Lorencas buvo nužudytas 1947 metų liepos 25 dieną Marčių miške. Tą dieną jo žmona Marija su vaikais paskutinį kartą matė Larį, einantį medžioti. Jo kūnas niekada nebuvo rastas.

1947 rugsėjo 3 dieną Džordžo šeima buvo nužudyta savo namuose.“

Keršijo už išdavystę

Apie tai, kas iš tiesų įvyko Kantaučiuose po karo, vietiniai gyventojai rajono laikraščio žurnalistei pasakojo nenoriai. Viena neabejotinai aišku - iki pat II pasaulinio karo lietuviai ir sentikiai rusai šiame kaime gyveno nesipykdami ir ypatingai neskirdami, kur kurios tautybės žmogus. Tiesa, kiekvienas laikėsi savų papročių, lankė savą bažnyčią. Manoma, kad sentikiai čia atsirado Petro I laikais, po bažnytinės reformos.

Panašu, kad santykiai pašlijo, kai į Lietuvą atėjo sovietai, paskui vokiečiai, o po karo – vėl grįžo sovietai. Konflikto tarp lietuvių ir rusų pradžią žmonės prisimena skirtingai. Vieni tikina, kad vieną dieną po karo kaime pasirodė partizanų ryšininkas Stasys Eidintas iš gretimo kaimo. Rusų kareiviai patikrino jo dokumentus ir, nieko neįtarę, paleido jį eiti. Tai pamatęs, vietinis rusas ėmęs šaukti: „Jis banditas, banditų ryšininkas, kam jį paleidot?“ Kareiviai pavijo S.Eidintą ir ten pat pakelėje be teismo ir nuosprendžio, neleidę vyrui ištarti nė žodžio, nušovė.

Pasakojama, kad po šio įvykio vietos rusai suprato, kad lietuviai gali kerštauti už išdavystę, ir įskundė visus kantautiškius, kurie nepriklausomybės laikais buvo šaulių ar kitų organizacijų nariais. Prasidėjo areštai, nemažai vyrų buvo išgabenta į Klaipėdos kalėjimą, o vėliau kartu su šeimomis išvežti į Sibirą. Po to sekė lietuvių keršto akcija. Kaimo žmonės pasakoja, kad vieną naktį iš miško atėjo partizanai ir sušaudė dvylika kaimo sentikių ir vieną lietuvę. Pagyvenusi moteris buvo nušauta lyg ir už tai, kad pirmoji nuėjo balsuoti.

Prisiminė kaimo muštynes

Kito Kantaučių gyventojo liudijimu pirmojo sovietmečio laiku vietos mokytojas agitavo jaunimą stoti į komjaunimą. Sentikiai buvo labai religingi ir nesutiko stoti į šią organizaciją. Susigundė tik mažažemiai rusai. Netrukus prasidėjo karas, ir tas pats mokytojas varė šaudyti komjaunuolius. Gyvi liko tik tie, kurie spėjo pabėgti ar pasislėpti. Kai atėjo vokiečiai, rusų niekas neišdavinėjo. Kaimas gyveno taikiai. Galbūt nuo fašistų rusus išgelbėjo tai, kad kaimas yra nuošalėje nuo plento, be to, visi sentikiai puikiai kalbėjo lietuviškai. Pasak kitų žmonių, lietuviai išdavė vokiečiams komjaunuolius, o šie sovietmečiu išdavė juos stribams.

Dar kiti mini prieškario metais per sentikių Velykas kaime įvykusias didžiules muštynes. Po to kaimynai susitaikė, bet pirmą kartą per kelis šimtus metų atsirado slapta nesantaika tarp skirtingų tautybių ir tikėjimų žmonių, vėliau pasibaigusi tragedija.

Po sentikių skerdynių visi išlikę gyvi rusai išvažiavo į didesnius miestus, kaime nepasiliko nė vienas. Iš tremties į Kantaučius grįžo ne visi lietuviai. Daugelis tų, kas dar prisimena laikus, kai abiejų tautybių žmonės puikiai sugyveno, tikina – jeigu Lietuva būtų išlikusi nepriklausoma, kaimas nebūtų patyręs tokios tragedijos.

Kaimas - ant prakeiktos žemės

Pasakojama, kad Kantaučių kaimas yra išaugęs ant prakeiktos žemės. Tas prakeiksmas siekia pagonybės laikus. Legenda mini šių žemių savininką Veriją. Jis turėjęs tris dukras. Kartą pas šį didiką susirinkę daug žemaičių bajorų ir sprendę, ar pasilikti su senaisiais dievais, ar paklusti Vytautui Didžiajam ir tapti krikščionimis. Visi bajorai norėjo garbinti senuosius dievus. Tik vienas, ilgą laiką gyvenęs tarp krikščionių, bajoras buvo ištikimas Kristui. Susirinkusieji nutarė netikėlį nužudyti, bet šis su tarnu paspruko. Tarną bajorai pavijo ir nužudė, o didikas pasislėpė ūkininko Kontauto šulinyje.

Tą siaubo naktį jis prisiekė – jeigu liks gyvas, toje vietoje pastatys bažnyčią. Kai pagonys buvo įveikti, bajoras savo pažadą ištesėjo ir šulinio vietoje pastatė Šv. Mergelės Marijos bažnyčią bei namus kunigui. Toje vietoje, kur įsiutę bajorai nužudė jo tarną, didikas pastatė tris kryžius ir krikštą. Tačiau tai nuo šios žemės prakeikimo nepanaikino.