Pietryčių Azijos valstybei Mianmarui (buvusi Birma) pirmas gegužės savaitgalis buvo tiesiog pražūtingas. Ciklono „Nargis“ atnešta audra ir liūtis pražudė dešimtis tūkstančių žmonių, milijonus paliko be namų.

Tačiau tai dar negalutiniai duomenys. Baiminamasi, jog mirčių daugės ir dėl to, kad šalyje katastrofiškai trūksta medikamentų, geriamojo vandens. Jungtinių Tautų atstovai prognozuoja, kad dideliais turtais negalėjusio pasigirti Mianmaro gyventojai, kurių šalyje yra apie 57 mln., šiais metais valgys ne kasdien. Uraganinio vėjo žala ūkiui skaičiuojama milijonais JAV dolerių.

Tačiau tai dar negalutiniai duomenys. Baiminamasi, jog mirčių daugės ir dėl to, kad šalyje katastrofiškai trūksta medikamentų, geriamojo vandens. Jungtinių Tautų atstovai prognozuoja, kad dideliais turtais negalėjusio pasigirti Mianmaro gyventojai, kurių šalyje yra apie 57 mln., šiais metais valgys ne kasdien. Uraganinio vėjo žala ūkiui skaičiuojama milijonais JAV dolerių.
Netgi geležiniu kumščiu šalį valdančių generolų širdys suminkštėjo. Jie sukandę dantis leido kai kurioms tarptautinėms organizacijoms atsiųsti humanitarinę pagalbą. Leido, nes išsigando šalyje vis garsiau reiškiamo žmonių nepasitenkinimo. Panašus pyktis prieš pusmetį virto visuotiniais neramumais ir sudavė stiprų smūgį chuntos valdžiai.

Žodžio kaina – gyvybė

Praėjusių metų rudenį Mianmarą valdantiems generolams nusprendus dvigubai pakelti benzino kainas, šalyje kilo protestų banga. Vos JAV dolerį (apie 2,2 lito) per dieną vidutiniškai uždirbantys mianmariečiai nebegalėjo įpirkti net autobuso bilieto, kad nusigautų iki darboviečių. Šalyje prasidėjo badas.
„Žmonės paprasčiausiai badauja, – vėliau laikraščio „Spiegel“ žurnalistui pasakojo vietos gyventojai, dalyvavę protestuose. – Tai pagrindinė priežastis, kodėl išėjome į gatves.“ Daugumai neužteko net pagrindinio jų raciono produkto – ryžių.
Didžiausi neramumai buvo antrame po Mandalajaus pagal svarbą religiniame šalies centre – Pakoku mieste. Vietos vienuoliai palaikė protestuotojus. Jie tikėjosi, kad demonstracijomis pavyks pasiekti teigiamų permainų. Tačiau į miestą įriedėję tankai sužlugdė bet kokias viltis. Prasidėjo masiniai areštai, žmonės kažkur dingdavo, o iš lūpų į lūpas buvo pasakojama apie džiunglėse esančias didžiules koncentracijos ir žudymo stovyklas.
„Kad žmogus pradingtų amžiams, pakanka vieno neatsargaus žodžio“, – pasakojo laikraščio „Spiegel“ žurnalistui įvykių liudininkas. Susidorojimas Pakoku mieste turėjo būti pamoka visai šaliai.
Areštai vyko ir didžiausiame šalies mieste Jangone (buvęs Rangūnas). Kariuomenė veikė ryžtingai. Oficialiais duomenimis, per protestus žuvo 10 žmonių ir buvo areštuoti 3 tūkst. Tačiau apie tik-ruosius skaičius galima tik spėlioti. Valdžios atstovai prasitarė, kad tomis dienomis Jangono krematoriume buvo sudeginti 79 neva neatpažintų žmonių kūnai.

Žmonių nepavyko įbauginti

„Jie užliejo miestų gatves krauju, – pasakojo įvykių liudininkas. – Net vienuolynų teritoriją jie buvo pavertę karo stovykla.“ Vyras tvirtino, kad nuo to laiko valdžia reguliariai imasi represijų. Žmonės net už menką nelojalumo demonstravimą gali atsidurti už grotų. „Pas bet ką gali įsiveržti bet kuriuo paros metu, – teigė jis. – Pavojinga net klausytis užsienio radijo.“
Tačiau tai, kad žiauriai nuslopinami protestai, neįbaugino žmonių. Galbūt dėl to, kad jie tiesiog nebeturi ko prarasti. Mianmariečiai seniai trokšta išsivaduoti iš kariškių priespaudos ir tikisi, kad tai įvyks greitai. „Vieną dieną Pakoku į istoriją įeis kaip miestas, kuriame prasidėjo kova dėl demokratijos“, – optimistiškai kalbėjo vietos vienuolis.
Tiesa, nėra vilties karinę chuntą nuo valdžios nušalinti demokratiškai. Tai mianmariečiai suprato dar 1990 m. Dauguma šalies piliečių tuomet per rinkimus balsavo už opozicinę Nacionalinę lygą už demokratiją. Kariškiai rinkimų rezultatus anuliavo, o partijos lyderė Aung San Suu Kyi ilgus metus buvo priversta gyventi namų arešto sąlygomis.
Valdžią įtvirtinę generolai, kuriems vadovauja Thanas Shwe, menkai nusimano apie ekonomiką ir švietimą. Spręsti itin sudėtingus klausimus jiems padeda taryba, į kurią suburti keli verslininkai, buvę vyriausybės ministrai ir mokslininkai. Tačiau į jos patarimus atsižvelgiama retai. Rezultatas – vis didėja žmonių nepasitenkinimas.
Tvyro revoliucijos nuotaikos
Pasipiktinimas valdžia augo seniai, o šalį nusiaubus audrai, regis, dar labiau susvyravo chuntos valdžios pamatai.
Mianmariečiai ypač nepatenkinti dėl to, kad susidoroti su taikiais protestuotojais visuomet laiku spėjanti kariuomenė, šaliai kenčiant nuo gaivalinės nelaimės, padėti neskubėjo. „Valdžia prarado auksinę progą pasiųsti karius, kad šie padėtų nukentėjusiesiems, ir taip užkariauti žmonių širdis“, – naujienų agentūrai BBC kalbėjo vienas į pensiją išėjęs valstybės tarnautojas.
Chuntos populiarumui nepadėjo ir mėginimai nuslėpti tikrą žalos mastą. Didžioji dalis šalies gyventojų apie ciklono aukų skaičių sužinojo iš užsienio informacijos šaltinių.
Tvyrant tokioms revoliucijos nuotaikoms nėra ko stebėtis, jog Mianmaro valdžia visomis išgalėmis stengiasi neįsileisti demokratinių šalių atstovų, kad ir pagalbos tikslais. Dar labiau įtartinas jai atrodo JAV prezidento George’o W.Busho pasiūlymas nukentėjusiems nuo ciklono „Nargis“ žmonėms į pagalbą atsiųsti jūrų pėstininkus. Per 1988-ųjų perversmą valdžią užgrobę generolai bijo, kad atvykę užsieniečiai padės nepatenkintiems žmonėms juos nuversti.
Tik kažin ar šios atsargumo priemonės padės generolams išvengti naujų protestų, o gal ir ginkluoto sukilimo.