Prancūzijos policijos jau nenustebinsi liepsnojančiais automobiliais ir Molotovo kokteiliais.

Šią savaitę po dviejų jaunų imigrantų mirties kilusios riaušės nebuvo tokios didelės kaip panašūs neramumai 2005 m. Tačiau pykčio protrūkis, su kuriuo teko susidurti teisėsaugos pareigūnams, buvo iki šiol neregėtas. Praėjus dvejiems metams Prancūzija suvokė, kad vis dar sėdi ant parako statinės.

„Tai yra karas“

„Tai tik pradžia. Tai yra karas, – neslėpdamas pykčio sakė 18 metų turkų kilmės riaušių dalyvis Cemas, kurį pavyko pakalbinti vietos žurnalistams. – Nebus jokio pasigailėjimo. Mes norime dviejų policininkų mirties.“
Jaunuolio bičiulis, iš Alžyro kilęs Karimas, pridūrė: „Policija pati tai sukėlė. Jie pasigailės.“
Vaikinai neatskleidė savo pavardžių baimindamiesi patekti į teisėsaugos rankas.
Vilje le Belo priemiesčio ligoninės gydytojai neslepia nusistebėjimo, kad 95 proc. per riaušes nukentėjusių policininkų buvo sužeisti kulkomis. „Dauguma sužeidimų nesunkūs, bet mes tokio dar nematėme“, – sakė vienas gydytojų.
Apstulbę ir patys policininkai. „Peržengta raudonoji riba, – pareiškė policininkų profsąjungos atstovas Joachimas Masanet. – Kai šie vaikai nutaiko ginklus į pareigūnus, jie nori juos nužudyti. Vaikai jau nebebijo šaudyti į policininkus.“
Per kelias neramumų naktis sudegė dešimtys automobilių ir pastatų, maždaug 130 policininkų atsidūrė ligoninėje. Ugnis nuniokojo ir vieną policijos nuovadų Vilje le Bele. Kitą naktį prie jos susirinko būrys smalsių jaunuolių, kurie apžiūrinėjo apdegusį pastatą ir garsiai juokėsi.

Žuvusio paauglio prisipažinimai

Riaušės Paryžiaus priemiesčiuose kilo po dviejų jaunuolių, kurių motociklas susidūrė su policijos mašina, mirties. Vienas jų, 15 metų imigrantų šeimos sūnus Moushinas, savo internetiniame dienoraštyje guodėsi sunkiu gyvenimu Prancūzijoje.
„Jūs visi iš manęs juokiatės, nes esu kitoks, – rašė paauglys. – Bet aš juokiuosi iš jūsų, nes esate visi vienodi.“
Nuotraukoje pozuodamas su tamsiais akiniais ir sidabrine grandinėle ant kaklo, Chamoo slapyvardžiu pasivadinęs Moushinas save apibūdino kaip ramų žmogų, kuris myli tėvus. Kitoje nuotraukoje, darytoje per atostogas, jis sėdi ant kupranugario ir kukliai šypsosi į kamerą.
Paskutinį kartą Moushinas buvo prisijungęs prie savo dienoraščio likus penkioms dienoms iki tragiško incidento. Paskutinėje žinutėje jis parašė: „Nesvarbu, ar žmonės apie mane kalba gerai, ar blogai, svarbu tai, kad jie apie tai kalba.“

Didžiulis nedarbas

Imigrantų problema yra giliai įsišaknijusi Prancūzijoje. 39 metų mokytoja Naim Masoud iš Vilje de Belo sako, kad jos mokykloje net aštuonerių metų vaikai kalba apie rasizmą ir diskriminaciją.
Šią savaitę įsižiebęs konfliktas pademonstravo, kad praėjus dvejiems metams po 2005 m. riaušių dvi esminės problemos liko neišspręstos. Visu pirma – nedarbas, kuris Paryžiaus priemiesčiuose yra du ar tris kartus didesnis, nei visoje šalyje.
Šią savaitę neramumų epicentru tapusiame Vilje le Bele maždaug pusė žmonių gyvena iš valstybės subsidijų, o nedarbas siekia 19 proc. Apie 30 proc. priemiesčio gyventojų yra užsieniečiai. Panaši situacija yra ir kituose priemiesčiuose.
Nors Prancūzija laikoma tolerantiška šalimi, diskriminacija priimant į darbą vis dėlto pasireiškia. 2004 m. prancūzų sociologas Jeanas Fran?ois Amadieu ir Paryžiuje įsikūrusi kompanija „Adia“ atliko tyrimą ir padarė išvadą, jog asmuo, kurio pavardė prancūziška, turi penkis kartus daugiau šansų būti pakviestas į pokalbį dėl darbo negu arabišką pavadrę turintis žmogus.

Skundžiasi policijos darbu

Kita didelė problema yra įtempti imigrantų jaunimo ir policijos santykiai.
„Sarko (prezidentas Nicolas Sarkozy – red. past.) treniruoja policininkus tarsi kovos šunis. Jie ateina čia ir elgiasi su jaunuoliais kaip su gyvuliais“, – britų dienraščiui „The Times“ sakė 25 metų Paryžiaus priemiesčio gyventojas Husseinas, kilęs iš Malio. O arabų kilmės mergina Salima situaciją įvertino dar griežčiau: „Jeigu esi tarp 13 ir 20 metų, policininkams automatiškai esi padugnė.“
Žodis „padugnė“ plačiai nuskambėjo po to, kai N.Sarkozy, 2005-aisiais ėjęs vidaus reikalų ministro pareigas, šitaip išvadino tuometinių riaušių dalyvius.
Prancūzijoje jau seniai vyksta debatai dėl policijos darbo metodų. Kai kas sako, kad jie pernelyg griežti ir kursto nesantaiką. Kita stovykla, kuriai vadovauja pats N.Sarkozy, mano, kad policininkai turi būti tikri įstatymo sergėtojai, o ne socialiniai darbuotojai.

Kuklios viltys

„Sėdime ant parako statinės, – per radiją kalbėjo Kliši prie Bua priemiesčio meras Claude’as Dilainas. – Viena kibirkštis gali sukelti tikrą gaisrą.“
Būtent Kliši prie Bua tapo aršių riaušių židiniu 2005 m. pabaigoje, kai dviejų jaunuolių mirtis sukėlė didžiulę pasipiktinimo bangą. Beje, tyrimas dėl galimos policijos kaltės per tą incidentą vyksta iki šiol.
N.Sarkozy patikėjo miesto reikalų ministrei – iš Afrikos kilusiai prancūzei – parengti „Maršalo planą“ priemiesčiams, kuris padėtų išspręsti išsilavinimo, nedarbo ir kitas problemas. Vienas plano punktų yra surengti darbo apmokymus 250 tūkst. žmonių iš 750 skurdesnių rajonų.
Kai kas į naują iniciatyvą žvelgia skeptiškai, nes po 2005 m. neramumų priemiesčius kamuojančioms bėdoms taip pat buvo išleista dešimtys milijonų eurų, bet situacija mažai tepasikeitė.
„Nemanau, kad jie kažko pasimokė po 2005-ųjų“, – sakė pagalbos jaunimui asociacijos ACLEFEU atstovė spaudai Mehdi Bigaderne.
Tačiau Paryžiaus Dransi priemiesčio meras Jeanas Christophe'as Lagarde'as ragina nedaryti skubotų išvadų ir atkreipia dėmesį į labai gilias problemos šaknis: „Negalima tikėtis per dvejus metus išspręsti problemos, kurios šaknys glūdi 30 metų praeityje, kai Prancūzija priemiesčiuose apgyvendino problemiškus žmones.“