Sprendimo motyvai

Didžiosios dalies Vakarų šalių sprendimas pripažinti Palestiną kaip valstybę tiesiogiai siejamas su Izraelio kariniais veiksmais Gazos Ruože. Šie savo ruožtu yra tęsinys karinės operacijos, pradėtos po 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ išpuolių, per kuriuos žuvo 1 195 Izraelio ir užsienio šalių piliečiai, daugiausia civiliai, dar 251 žmogus buvo paimtas įkaitais. Šiuo metu dar 48 įkaitai, gyvi ir žuvę, laikomi Gazos tuneliuose ir požemiuose.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, pirmosios didelės Vakarų valstybės, paskelbusios apie Palestinos pripažinimą, vadovas pabrėžė, kad šis žingsnis turi būti lydimas Palestinos autonomijos reformų, kurios pagerintų valdymą ir padarytų ją patikimesniu partneriu pokariniam Gazos valdymui.

„Kai kas gali sakyti, kad jau per vėlu. Kiti gali sakyti, kad per anksti. Tačiau viena yra tikra: ilgiau laukti nebegalime“, – sakė jis pirmadienį Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje. Jis pažymėjo, kad spalio 7 d. „Hamas“ įvykdyti išpuoliai tebėra „atvira žaizda“. Tačiau Gazos Ruože šimtai tūkstančių žmonių buvo priversti palikti namus, jie buvo sužeisti, marinami badu ir traumuojami, nors „Hamas“ jau buvo gerokai nusilpnintas. „Niekas nepateisina tebesitęsiančio karo Gazoje. Niekas“, – sakė E. Macronas.

Panašiai argumentuoja ir kiti Vakarų lyderiai, teigdami, kad pripažinimas turėtų padidinti spaudimą Izraeliui nutraukti destruktyvius Gazos puolimus, sustabdyti žydų gyvenviečių plėtrą Vakarų Krante ir atnaujinti taikos procesą su palestiniečiais.

Tačiau pripažinimo kritikai teigia, kad toks sprendimas iš esmės yra simbolinis gestas, neturintis realaus poveikio sprendžiant konfliktą. „Pripažinimas nėra politika, o tik išeities taškas. Tikrasis darbas prasideda kitą dieną“, – akcentuoja Katare įsikūrusio analitikos centro ekspertas.

Lietuva, Latvija, Vokietija ir daug kitų Vakarų valstybių Palestinos pripažinimo klausimu laikosi santūrumo.

Neleisiu Izraeliui aneksuoti Vakarų Kranto, – Ovaliajame kabinete kalbėdamas su žurnalistais sakė Donaldas Trumpas. – Ne, neleisiu. To nebus.

Valstybingumo problemos

Vienas pagrindinių pripažinimo kritikos argumentų – Palestina neatitinka pagrindinių valstybingumo kriterijų, nustatytų 1933 m. Montevidėjo konvencijoje: nuolatinių gyventojų skaičiaus, apibrėžtos teritorijos, Vyriausybės ir gebėjimo užmegzti santykius su kitomis valstybėmis. Palestina de facto nėra suvereni, vientisa, neginčijamomis sienomis apibrėžta valstybės teritorija su visų pripažįstama valstybės valdžia, kuriai priklauso smurto monopolis.

Gazos Ruožas – vis dar „Hamas“ rankose, Vakarų Kranto vadovas – 90-metis Mahmoudas Abbasas, kurio valdžia nuo 2009 m. neturi demokratinio legitimumo, ir „Fatah“. Pastarąjį kartą prezidento ir parlamento rinkimai čia vyko 2006 m., vadinasi, nė vienas jaunesnis nei 36 metų palestinietis niekada nebalsavo nei Vakarų Krante, nei Gazoje.

Be to, nėra susitarimo dėl galutinių sienų, ir be tikro taikos proceso sunku tiksliai pasakyti, kas turėtų būti suprantama kaip Palestina. Patiems palestiniečiams jų valstybė susideda iš trijų dalių: Rytų Jeruzalės, Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo – visų teritorijų, kurias Izraelis užėmė 1967 m. Šešių dienų karo metu. Šis karas prasidėjo regione kilus įtampai, kai arabų valstybės skelbė radikalius tikslus sunaikinti Izraelį, o Izraelis nusprendė smogti pirmas, bijodamas neišvengiamo arabų puolimo.

Kuo daugiau abejonių kelia valstybingumo statusas, tuo svarbesnis kitų valstybių pripažinimas. Tačiau pagal vyraujančią tarptautinės teisės praktiką pripažinimas nėra laikomas valstybės egzistavimui būtina sąlyga – yra tik jo patvirtinimas.

Artimųjų Rytų ekspertė Muriel Asseburg, kalbėdama apie Norvegijos, Ispanijos ir Airijos sprendimus pripažinti Palestino valstybę, vadino tai trečiąja pripažinimo banga. Tai esą suteikia palestiniečiams vilties ir rodo: egzistuoja alternatyva ginkluotai kovai, terorui ir nevilčiai. 1988 ir 2011 m. pripažinimo bangos taip pat buvo skirtos dviejų valstybių sprendimui ir palestiniečių apsisprendimo teisei paremti.

Tačiau šalys, pripažįstančios Palestinos valstybę, susiduria su praktiniais apribojimais. Neturėdama visateisės vietos JT ir kontrolės savo sienoms, Palestinos autonomija turi tik ribotas dvišalių santykių galimybes. Palestinos teritorijoje nėra oficialių ambasadų, tad šalys negali laisvai siųsti ten diplomatų.

Griežtas „ne“

Izraelis griežtai pasipriešino Palestinos pripažinimui, vadindamas tai „politiniu teatru“ ir „tamsiųjų jėgų skatinimu“. Izraelio prezidentas Isaacas Herzogas pabrėžė, kad po spalio 7 d. įvykių ir tęsiamos „Hamas“ teroristinės veiklos, kai Gazos tuneliuose tebelaikomos kelios dešimtys įkaitų, Palestinos pripažinimas tik džiugintų teroristus, o ne padėtų spręsti konfliktą.

Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu atvirai pažadėjo priešintis Palestinos valstybės pripažinimui ir tvirtina, kad tai kelia grėsmę Izraelio egzistavimui. B. Netanyahu anksčiau yra pareiškęs, kad palestiniečių valstybės niekada nebus, o Izraelis turi kontroliuoti saugumą visoje teritorijoje į Vakarus nuo Jordano upės.

JAV taip pat griežtai priešinosi Palestinos pripažinimui. Atsakydamos į europietiškų sąjungininkų sprendimus, jos įvedė sankcijas palestiniečių pareigūnams, įskaitant draudimą M. Abbasui ir kitiems Palestinos autonomijos veikėjams dalyvauti JT Generalinėje Asamblėjoje, atsisakydamos išduoti vizas ir anuliuodamos jau išduotas.

Tačiau Izraelio planams įsitvirtinti Vakarų Krante JAV prezidentas pasakė griežtą „ne“. „Neleisiu Izraeliui aneksuoti Vakarų Kranto, – Ovaliajame kabinete kalbėdamas su žurnalistais sakė Donaldas Trumpas. – Ne, neleisiu. To nebus.“

Paklaustas, ar dėl tokio sprendimo perspėjo B. Netanyahu, su kuriuo kalbėjosi prieš tai tą patį ketvirtadienį, jis atsakė: „Taip, bet aš neleisiu to padaryti. Ar kalbėjau su juo, ar ne – o tikrai kalbėjau, bet Izraeliui Vakarų Kranto aneksuoti neleisiu. Užteks. Laikas sustoti.“

D. Trumpas taip pat išreiškė optimizmą, kad pavyks pasiekti susitarimą dėl Gazos Ruožo, nes dedama vis daugiau pastangų nutraukti karą ir išlaisvinti įkaitus, kuriuos palestiniečių smogikų grupuotė „Hamas“ laiko nuo 2023 m. spalio 7 d. išpuolio prieš Izraelį.

Nepaisant pripažinimo bangos, dviejų valstybių sprendinys tebėra problemiškas. 

Istorinės abejonės

Vienas kontroversiškų palestiniečių judėjimo vertinimų aspektų yra teorija apie KGB vaidmenį kuriant Palestinos išlaisvinimo organizaciją PLO. Ši teorija remiasi dviem pagrindiniais šaltiniais: buvusio Rumunijos žvalgybos vadovo Iono Mihai’aus Pacepa’os liudijimais ir Vasilijaus Mitrichino archyvu.

I. M. Pacepa, pabėgęs į JAV 1978 m., tvirtino, kad 1964 m. kuriant PLO pagrindinį vaidmenį atliko sovietų KGB. Jo teigimu, KGB sudarė Palestinos nacionalinę chartiją, atrinko 422 delegatus jos patvirtinimui. Jo teigimu, PLO lyderio Yassero Arafato biografija buvo sufabrikuota, o pats Y. Arafatas esą buvo ne palestinietis, bet Kaire gimęs egiptietis.

Tačiau I. M. Pacepa nepateikė jokių dokumentų savo žodžiams patvirtinti. Y. Arafatas iš tiesų gimė Kaire, jo motina kilusi iš palestiniečių Al-Husseini klano iš Jeruzalės, o jis pats save laikė palestiniečiu.

Antrasis šaltinis – V. Mitrochino archyvas. 1992 m. šis KGB darbuotojas perdavė Vakarams tūkstančius slaptų dokumentų, kurie patvirtina, kad KGB bendradarbiavo su PLO ir kitais nacionalinio išlaisvinimo judėjimais, teikdamas jiems finansinę ir materialinę paramą.

Istoriškai PLO kilo kaip arabų valstybių, pirmiausia Egipto, iniciatyva. Organizacija buvo sukurta 1964 m. pirmajame Arabų valstybių lygos viršūnių susitikime Kaire Egipto prezidento Gamalio Abdelio Nasserio iniciatyva. Jam PLO buvo įrankis stiprinti savo įtaką arabų pasaulyje ir spaudimą Izraeliui.

Klausimo perspektyvos

Nepaisant pripažinimo bangos, dviejų valstybių sprendinys tebėra problemiškas. Taikos procesas pamažu ėmė nykti nuo 2000-ųjų pradžios, dar iki 2014 m., kai Vašingtone žlugo derybos tarp izraeliečių ir palestiniečių.

Sudėtingiausi klausimai lieka neišspręsti, įskaitant sienas ir būsimos palestiniečių valstybės pobūdį, Jeruzalės statusą ir palestiniečių pabėgėlių, atsiradusių dar po 1948 m. karo, kilusio įkūrus Izraelio valstybę, statusą.

Ketvirtadienį nuotoliniu būdu JT Generalinėje Asamblėjoje dalyvavęs M. Abbasas pareiškė esąs griežtai prieš „Hamas“ dalyvavimą būsimoje palestiniečių Vyriausybėje, jis pabrėžė, kad „Hamas“ ir kitos grupuotės turės perduoti savo ginklus būsimai palestiniečių Vyriausybei.

Vaizdo ryšiu transliuotoje savo kalboje M. Abbasas pabrėžė, kad „Hamas“ ir jos sąjungininkų smogikų surengtas didelis išpuolis prieš Izraelį 2023 m. spalio 7 d. „nereprezentuoja palestiniečių tautos“. Jis sakė: „Nepaisant visų mūsų tautos kančių, mes atmetame tai, ką „Hamas“ padarė spalio 7 d.“ M. Abbasas taip pat akcentavo: „Mes atmetame antisemitizmą.“

M. Abbasas savo kalboje griežtai pasmerkė Izraelio pajėgų veiksmus Gazos Ruože, pavadindamas juos „karo nusikaltimu ir nusikaltimu žmogiškumui“. Jis apkaltino Izraelį, kad šis savo „nusikaltimais“ Gazos Ruože „parašė vieną siaubingiausių XX ir XXI a. žmonijos tragedijos skyrių“.