Vladimiras Putinas imituoja derybas dėl paliaubų Ukrainoje ir bent jau kaip pats įsivaizduoja, vedžioja už nosies Donaldą Trumpą. Matydamas, kad JAV prezidentas jau suprato, kad Kremlius neketina derėtis ir dėl to yra labai nusivylęs, V. Putinas tuoj pat pakiša Baltųjų Rūmų šeimininkui kitą vilionę – aiškiai melagingus pažadus padėti susitarti dėl Irano branduolinės programos.
Maskvoje puikiai suprantama, kad D. Trumpo pasiūlytos paliaubų sąlygos Rusijai yra beveik idealios, tačiau V. Putinas jas vis tiek atmetė. Už šalies ekonomiką atsakingi žmonės taip pat nedrąsiai įspėja „carą“, kad amžinai tempti vis augančių karinių išlaidų jie nesugebės, tačiau V. Putinas kurčias ir jų patarimams. Neveikia jo ir tokie gėdingi „prasileidimai“, kaip ukrainiečių smūgiai Rusijos strateginei aviacijai. Kodėl taip yra? Pasak Rusijos politikos eksperto Ivano Preobraženskio, tai lemia iracionalus situacijos vertinimas, kurį lemia asmeninės V. Putino savybės ir polinkis užsidaryti iliuzijų burbule, atsisakant girdėti tai, kas jam nepatinka.
– D. Trumpo pasiūlymas dėl Ukrainos buvo tiesiog idealus Maskvai – pasilikti viską, ką užgrobė ir mainais neduoti nieko, o dar ir pradėti ekonominį bendradarbiavimą su JAV. Kodėl V. Putinas jį atmeta, nors pasiūlymas iki šiol yra ant stalo, o karas Ukrainoje reikalauja maksimalių išteklių prie minimalios grąžos?
– V. Putinas netiki niekuo, todėl netiki ir D. Trumpo pasiūlymu. V. Putino mąstysenoje tai – apgavystė. Jis įsitikinęs, kad Vašingtonas „nunulintų“ visus pažadus tą pačią akimirką, kai Maskva pradėtų dėl jų derėtis. Kita vertus, D. Trumpas ne ką tenuveikė, kad įtikintų V. Putiną pasiūlymo tikroviškumu.
Antra priežastis yra V. Putino įsitikinimas, kad jis laimi. Jo psichopatiškoje sąmonėje V. Putinas regi pergalę kare ir tiki, kad visos D. Trumpo žadamos gėrybės pasipils savaime, be jokių derybų, kai tik bus nugalėta Ukraina. Pavyzdžiui dabar jis tikisi, kad šią vasarą visa ukrainiečių gynyba subyrės į šipulius. Tokį tikėjimą lemia tiek asmeniniai jo troškimai, tiek, greičiausiai, ir pavaldinių jam tiekiama melaginga informacija, išpučianti ukrainiečių problemas ir nutylinti apie rusų armijos ir ekonomikos bėdas.
Rusijos armija neturi jėgų pakartoti ką nors panašaus į Mariupolio užėmimą, bet V. Putinas vis tiek tikisi, kad ukrainiečiai tiesiog palūš ir bėgs, o rusų pulkai be mūšio užgrobinės Ukrainos miestus.
Jų nekenčia žmonos, nekenčia vaikai ir visi artimieji. Prošvaisčių gyvenime – nulis. Lįsti į apkasą ir ten nudvėsti – viliojančiai lengvas būdas užbaigti košmarą.
– Ukrainiečių operacija „Voratinklis“ buvo siaubingas ir gėdingas Rusijos pralaimėjimas, bet ar tai paveikia ką nors Rusijoje? Visuomenę, elitą, patį V. Putiną?
– Akivaizdu, kad tai veikia kariškius, kurie puikiai supranta, kokios rimtos yra pasekmės. Bet kariškiai neturi įtakos politiniams sprendimams. Po Sergejaus Šoigu atleidimo iš gynybos ministro posto tikruoju ministru yra V. Putinas, o S. Šoigų pakeitęs Andrejus Belousovas – tik buhalteris.
Tai taip pat veikia V. Putino aplinkos žmones, kurie ragina jį derėtis dėl taikos, o ne vaidinti derybas. Tokių žmonių nemažai – verslo atstovai, kai kurie vyriausybės nariai, o ir ta pati Centrinio banko vadovė Elvyra Nabiulina. Visi jie išnaudoja karines rusų armijos nesėkmes, kad pakeistų V. Putino nuomonę.
Slaptosios tarnybos sunerimusios, nes „Voratinklis“ buvo kaip tik jų fiasko. Neabejoju, kad šiuo metu tarnybose verda kalbos apie tai, kas bus pasirinktas atpirkimo ožių, kas praras postus ir ką V. Putinas paskirs į jų vietą. Tačiau tai neturi nieko bendro su politikos pakeitimais ir judėjimu link tikrų derybų.
O visuomenė reaguoja lygiai taip pat, kaip ir visais kitais panašiais atvejais: pirmiausia išsigąsta, o paskui susitaiko su faktu, nes „nieko nepadarysi“. Žmogaus gyvybė Rusijoje kainuoja labai nedaug, todėl niekas pernelyg net nesijaudina, kaip apsiginti nuo ukrainiečių smūgių. Toks yra visas šis karas – kolektyvinė savižudybė, į kurią puola šimtai tūkstančių bet kokią viltį praradusių ir net savo gyvybės nebranginančių rusų „mužikų“. Daugybė jų eina kariauti ne dėl didelių algų, o todėl, kad jų gyvenimas yra juodas košmaras. Jų nekenčia žmonos, nekenčia vaikai ir visi artimieji. Prošvaisčių gyvenime – nulis. Lįsti į apkasą ir ten nudvėsti – viliojančiai lengvas būdas užbaigti košmarą.
Ivanas Preobraženskis/Asmeninio arch. nuotr.
– Jūs paminėjote, kad valdžios viršūnėse yra žmonių, raginančių V. Putiną derėtis dėl taikos. Ar tai reiškia, kad jo aplinkoje yra „sąlyginės karo ir taikos frakcijos“? Vieni pelnosi iš karo, o kitiems tai nuostoliai ir todėl jie kalba apie taiką? Dabar stipresnė karo frakcija?
– Tokios frakcijos yra nuo pat karo pradžios, o jų jėgų pusiausvyra periodiškai kinta. Kai fronte blogai, V. Putinas atidžiau klausosi taikos frakcijos atstovų, o kai gerai – jų varžovų. Pavyzdžiui, jis suvokė, kad nevalia nuo pradžių susigadinti santykių su D. Trumpu ir tai automatiškai padidino taikos frakcijos svorį.
Už karo tęsimą kategoriškai pasisako trys grupuotės. Pirmiausia – propagandistai, kurių įtaka ir turtas labai išaugo karo dėka ir karui pasibaigus jie visa tai praras. Antri – fanatiški „silovikai“ (jėgos struktūrų atstovai), tikintys, kad nepasiekus pergalės Ukrainoje, Rusija tiesiog nustos egzistavusi. Žinoma jie ir pelnosi iš karo. Ir treti – iš karo gerai uždirbančio verslo atstovai. Pastarieji apskritai nėra kategoriškai prieš taiką, bet norėtų, kad karas dar kažkiek užsitęstų ir pelno srautai greitai neišsektų.
Apie tai, kuri frakcija įtakingesnė, galima spręsti iš V. Putino veiksmų ir pasisakymų. Dabar jie rodo, kad laimi karo frakcija.
Esame užburtame rate: jei karas baigsis – ekonomika akimirksniu sugrius, o jei karas tęsis – viskas greičiausiai taip pat baigsis kolapsu, bet dar ne šiandien.
– Rusija skelbia apie labai ambicingus planus didinti karinius pajėgumus prie vakarinių sienų. Pavyzdžiui, kalbama apie dvylikos brigadų performavimą į divizijas, o tai labai brangu net Rusijai, ypatingai turint omenyje, kad jos ekonomika pergyvena ne pačius geriausius laikus. Besaikės karinės išlaidos savo metu visiškai sugriovė SSSR ekonomiką. Ar taip gali nutikti dabartinei Rusijai?
– Potencialiai, tokia galimybė yra. Iš kitos pusės, dabartinės Rusijos ekonomika yra tvirtesnė ir daug geriau prisitaikanti prie naujų aplinkybių, nei sovietinė. Trys metai karo parodė, kad Rusijos ekonomika gali trauktis, bet pajėgia nesiugriūti. Žinoma, dabar ekonomika degraduoja, bet vis dar laikosi. Ji visiškai militarizuota ir rieda karo bėgiais, ką nulėmė sėkmingi V. Putino aplinkos ekonomistų veiksmai ir neefektyvios Vakarų sankcijos. Karo metu į ekonomikos militarizaciją buvo įkrauti milžiniški pinigai, kurie jau baigiasi. Tai yra, jei Maskva sumanytų demilitarizuoti ekonomiką, tam pinigų nėra ir ekonomika užtikrintai nepergyventų tokio šoko. Vienintelis tokios piniginės masės šaltinis – Vakarai, tačiau kol kas apie tai net kalbos nėra, nes net ir pasibaigus karui Vakarų investuotojai neplūs į Rusiją.
Taigi, esame užburtame rate: jei karas baigsis – ekonomika akimirksniu sugrius, o jei karas tęsis – viskas greičiausiai taip pat baigsis kolapsu, bet dar ne šiandien. V. Putinas mato, jo nuomone, realistišką išeitį – užgrobti visą Ukrainą ir pasiglemžus visus jos ekonominius išteklius išspręsti Rusijos ekonomikos problemas. Taikos frakcija siūlo jam alternatyvą – sutikti su paliaubomis ir iškaulyti pinigų iš D. Trumpo. Neva, susitvarkysim savo problemas, o po kelių metų vėl galėsim kariauti. Bet V. Putinas juos tikina, kad Rusija jau tuoj, tuoj laimės, viskas susitvarkys savaime, o Vakarų pinigai sugrįš į Rusiją. Panašu, kad būtent tokiu scenarijumi jis dabar tiki.
