SENIENŲ KLASTOTOJŲ PĖDSAKAI ATVEDĖ IKI LUVRO

Kada iš tiesų nutinka anksčiau aprašytos ar į didžiuosius ekranus perkeltos išgalvotos istorijos, jų autoriai imami vadinti įžvalgiais vizionieriais. Tik dažnu atveju situacija daug paprastesnė: tiesiog menininkai atidžiau nei kiti stebi pasaulį ir analizuoja žmonių silpnybes.

Istorija, į kurią įsipainiojęs garsiausias pasaulyje muziejus ir jo ilgametis direktorius, – tarsi banaloko filmo scenarijaus. Jeanas-Lucas Martinezas, 2013–2021 m. vadovavęs Luvro muziejui, minimas Egipto kapaviečių plėšimo ir istorinių vertybių nelegalios prekybos byloje. Jis – tik garsiausias, bet tikrai ne pagrindinis istorijos veikėjas.

Įsipainiojęs direktorius

Paryžiaus prokuratūroje pradėtas tyrimas, kuriame J.-L.Martinezas kaltinamas pagalba sukčiaujant ir slepiant neteisėtai įsigyjamų kultūros vertybių kilmę. Teigiama, kad Abu Dabyje veikiančiam Luvro muziejui įsigyjant egiptietišką stelą J.-L.Martinezas mažų mažiausiai galėjo būti nepakankamai budrus, o blogiausiu atveju – bendrininkavo.

Teisingumo debesys virš žinomo muziejininko susitvenkė, kai Luvras žengė precedento neturintį žingsnį – padavė į teismą savo buvusį direktorių. Spėjama, kad Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas žinojo apie pradėtą tyrimą dėl J.-L.Martinezo, todėl pernai vasarą nepratęsė sutarties su juo – J.-L.Martinezo vietą užėmė Laurence des Cars, anksčiau vadovavusi Orsė muziejui.

Tiesa, J.-L.Martinezas gavo solidžią kompensaciją – buvo paskirtas ambasadoriumi, atsakingu už tarptautinį bendradarbiavimą kultūros paveldo srityje, kuris, kad ir kaip būtų ironiška, taip pat yra atsakingas už kovą su neteisėta prekyba meno kūriniais ir pagrobtų meno kūrinių grąžinimą.

Minėtoje byloje kalbama apie sistemingą Egipto kapaviečių plėšimą, apie garsių meno ekspertų ir prekiautojų, tarp kurių – libaniečių kilmės vokietis ir keli prancūzai, grupuotę, apie žinomus Paryžiaus aukcionų namus, kurie taip pat į tai įsitraukę, ir apie gijas, kurios susijungia viename garsiausių pasaulio muziejų.

Ši stela – karaliaus Tutanchamono laikų rausvojo granito objektas, kurį Abu Dabio Luvras kartu su keturiais kitais Egipto eksponatais 2016 m. įsigijo už 8,5 mln. eurų. Pirkiniui pritarė Prancūzijos ir arabų ekspertų komisija, kurios vicepirmininkas ir buvo J.-L.Martinezas. Iš viso Abu Dabio Luvras įsigijo objektų už 50 mln. eurų sumą.

Žinia apie tyrimą tapo vieša, Prancūzijos žiniasklaidai pranešus apie buvusio Luvro direktoriaus areštą. Jis pats kategoriškai teigia esąs nekaltas.

Pozicija: tyrimo centre atsidūręs J.-L.Martinezas atmeta abejones dėl jo reputacijos. SIPA/Scanpix nuotr.

Įvaizdžio projektas

Pagal 2007 m. pasirašytą Jungtinių Arabų Emyratų ir Prancūzijos susitarimą, kurį sutvirtino kiek daugiau nei pusė milijardo dolerių, Laimės saloje (Sa'adiyat) esančiam muziejui iki 2037 m. leista naudoti Luvro vardą. Pernai sutartis buvo pratęsta dar dešimčiai metų – iki 2047 m. – Abu Dabio mokama suma išaugo dar 165 mln. eurų.

Įstaiga, vadinama didžiausiu Prancūzijos kultūriniu projektu užsienyje, iš tiesų įspūdingo dydžio. 24 tūkst. kv. m kompleksas – didžiausias meno muziejus Arabijos pusiasalyje. Jame eksponuojami meno kūriniai iš viso pasaulio taip deklaruojant siekį mažinti atotrūkį tarp Rytų ir Vakarų meno.

2017 m. lapkritį vykusioje muziejaus, įsikūrusio architekto Jeano Nouvelio sukurtame pastate, daug kartų vėlintoje įspūdingoje atidarymo ceremonijoje tarp kitų svečių dalyvavo ir E.Macronas.

Muziejuje eksponuojami keli šimtai eksponatų iš Luvro, George'o Pompidou centro ir Versalio muziejaus. Teminėse salėse galima išvysti artefaktų iš Kinijos, Indijos, Irako, Kongo ir kt. Po muziejaus stogu taikiai sugyvena šiandien konfliktuojančių bendruomenių vertybės: IX a. datuojamas Mėlynojo Korano puslapis, 1498-uosius siekianti Jemeno Tora ir dvi XIII a. gotikinės Biblijos. Kiti arabų muziejai yra paskolinę kelias dešimtis išskirtinių eksponatų, tarp kurių – dviejų galvų biustas iš Ain Gazalio (Jordanija, 6000 m. pr. m. e.), sidabrinių dirhamų lobis iš Omano ir akmeninis įrankis iš Saudo Arabijos (350 000 m. pr. m. e.). Muziejus vadinamas pirmuoju universaliu muziejumi arabų pasaulyje.

Luvro Abu Dabyje projektas nuo pat pradžių vertintas nevienareikšmiškai. Buvusi Luvro muziejaus direktorė Françoise Cachin manė, kad, konsultuodami Abu Dabio muziejų, prancūziškojo Luvro ekspertai neišvengs interesų konfliktų. Be to, nuogąstauta, kad su Abu Dabio emyro šeimai priklausančiu muziejumi bendradarbiaujantys Prancūzijos muziejų kuratoriai yra įsipareigoję saugoti nacionalinį Prancūzijos paveldą ir negali dirbti su privačia užsienio valdovo nuosavybe.

Profesionalo abejonės

Praėjus kelioms dienoms po muziejaus Abu Dabyje įkurtuvių, minėtą stelą išvydęs prancūzų egiptologas Marcas Gabolde'as suabejojo jos autentiškumu. Apie savo įtarimus jis pranešė paryžietiškojo Luvro muziejaus Egipto skyriaus vadovui Vincent'ui Rondot ir egiptologui Olivier Perdu.

Kaip rašo laikraštis „Libération“, turėjusiam galimybę susipažinti su apklausų protokolais M.Gabolde'ui buvo nurodyta tylėti. Nors Tutanchamono stelos autentiškumą patvirtina septyni dokumentai, įtarimų, kad vertybė gali būti neteisėtai išgabenta iš šalies, nemažėja.

Tyrimas prieš J.-L.Martinezą pradėtas 2018 m., kai buvo suimtas libaniečių kilmės galerijos savininkas iš Vokietijos Robinas Dibas, tarpininkavęs kitam sandoriui, kuriame minimi 2011 m. Arabų pavasario metu neteisėtai iškasti ir meno rinkoje pristatyti objektai.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai per 2011 m. regioną sudrebinusius politinius neramumus vogti artefaktai atsidūrė užsienio muziejuose. 2019 m. pirmuosiuose laikraščių puslapiuose buvo rašoma apie auksinį Nedjemancho sarkofagą, kurį įsigijo Niujorko Metropolitano muziejus ir kuris vėliau buvo grąžintas Egiptui.

Prancūzijos tyrėjai vyko į Niujorką išklausyti kelių liudytojų, tarp jų ir Metropolitano meno muziejaus atstovų, parodymų. Jie keisis informacija su prokuroru iš Manhatano Matthew Bogdanosu, kuris 2013 m. inicijavo tyrimą dėl minėto pavogto auksinio sarkofago.

Nors Tutanchamono stelos autentiškumą patvirtina septyni dokumentai, įtarimų, kad vertybė gali būti neteisėtai išgabenta iš šalies, nemažėja.

Jį už 3,5 mln. eurų pardavė prancūzas meno ekspertas Christophe'as Kunickis, kuriam prieš dvejus metus Paryžiuje buvo pateikti kaltinimai dėl nusikalstamo sąmokslo, grupinio sukčiavimo ir pinigų plovimo. Įtariamas jo bendrininkas – jau minėtasis R.Dibas, Hamburgo galerijos „Dyonisos“ vadovas.

Su Tutanchamonu siejamą stelą Ch.Kunickis prieš trejus metus pardavė Abu Dabio Luvrui. Jis pateikė dokumentus, esą stelą 1933 m. iš Egipto atgabeno vokiečių laivyno kapitonas Johannesas Behrensas. Vėliau egiptologas M.Gabolde'as laikraščiui „The Art Newspaper“ pasakojo tokio vardo neradęs prekybos laivyno registruose, tad šis personažas galėjo būti išgalvotas. Egiptologas nekaltina kuratorių ir J.-L.Martinezo – mano, kad ir jie buvo apgauti.

Bylai neaiškumų kelia ir tai, kad dėl šio objekto nebuvo sulaukta jokių Egipto pretenzijų, nors jie buvo eksponuojami nuo pat 2017 m., kai buvo atidarytas muziejus Abu Dabyje.

Prancūzų laikraštis „Libération“ rašė, kad Abu Dabio muziejaus vidaus auditas atskleidė kai kurių iš Ch.Kunickio įsigytų egiptietiškų antikvarinių daiktų kilmės trūkumus.

Neaiškios detalės

Kovą teisėjas Jeanas-Michelis Gentilis taip pat pateikė kaltinimus Prancūzijos aukcionų namams „Pierre Bergé“, kolekcininkui Alexandre'ui Bernandui ir prekiautojui meno dirbiniais iš Paryžiaus Davidui Ghezelbashui.

M.Bogdanoso teigimu, Ch.Kunickis, R.Dibas ir galerijos „Dyonisos“ savininkas Seropas Simonianas priklauso nelegalios prekybos antikvariniais daiktais pasauliui. Jis teigia turintis įrodymų, kad vagys iš Artimųjų Rytų e.paštu siųsdavo R.Dibui ir S.Simonianui antikvarinių daiktų nuotraukų. R.Dibas paprastai konsultuodavosi su Ch.Kunickiu, spręsdamas, ar pirkti. Tada daiktas būdavo nelegaliai gabenamas – dažnai per Dubajų į Hamburgą, kur būdavo restauruojamas.

M.Bogdano teigimu, R.Dibas kūrė klastojamos nuosavybės istorijas, kad galėtų parduoti objektus tarptautinėje meno rinkoje. Paprastai būdavo teigiama, kad antikvarinius daiktus pardavė Egipto eksportuotojai Vokietijos kolekcininkams arba S.Simonianų šeimai.

Esą galiausiai R.Dibas parduodavo antikvarinius objektus per Ch.Kunickį arba Paryžiuje įsikūrusius Pierre'o Bergé aukcionų namus,  kuriuose jis dirbo.

Pardavimo dokumentai rodo, kad 2013–2015 m. Niujorko muziejus per Pierre'o Bergé aukcionų namus įsigijo įspūdingų meno vertybių. Visus juos pardavė R.Dibas.

Metropolitano muziejus atsisakė komentuoti šių daiktų likimą, tačiau dabar jie jau išbraukti iš jo internetinio katalogo. Muziejaus atstovas žiniasklaidai teigė, kad įstaigos darbuotojai patys tapo apgavystės aukomis, ir nurodo, kad muziejus visapusiškai bendradarbiavo viso tyrimo metu ir ketina toliau bendradarbiauti.

Abu Dabio Luvras tiesiogiai iš Ch.Kunickio įsigijo šešis objektus už daugiau nei 50 mln. eurų. Luvrui artimi šaltiniai teigia, kad Ch.Kunickio ryšiai su Abu Dabiu prasidėjo po sandorio su Metropolitano muziejumi. Svarbiausias pirkinys buvo milžiniška marmurinė Ptomelajaus karalienės, kuri galėjo būti Kleopatra, galva, įsigyta 2018 m. už daugiau nei 35 mln. eurų. Ją Ch.Kunickis eksponavo savo prabangiuose apartamentuose Paryžiuje. Galvos aukštis – 70 cm, vadinasi, visa garsiosios paskutinės Egipto valdovės statula galėjo būti daugiau nei 5 m aukščio.

Ch.Kunickio parengtame kataloge nenurodoma nei šio objekto radimo vieta, nei data, nei jos istorija. Jame tik paminėtas 2012 m. mirusiam vokiečių egiptologui Günteriui Grimmui priskiriamas tekstas, kuriame teigiama, kad galva „jam buvo žinoma nuo 1971 ar 1972 m.“, ir dar vienas mokslininko Roberto Steveno Bianchi tekstas, kuriame ji apibūdinama kaip „vienintelis išbaigtas monumentalaus mastelio Kleopatros atvaizdas“.

Vienas meno ekspertas sakė galvą matęs 2008 m. Vokietijoje, tad ji negalėjo būti pagrobta per Egipto revoliuciją. Apie tai, kad Tutanchamono stelą matė 1998 m. Bazelyje, taip pat rašoma prancūzų mokslininko Jeano Yoyotte'o užrašuose, kuriuos jis paliko Egiptologijos draugijai.

Efektinga: arabiškasis Luvras įspūdingas ne tik architektūra, bet ir eksponatais, tarp kurių – ir muziejaus reklaminiame filmuke išdidžiai pristatoma garsioji Tutanchamono stela.

Painiava su dokumentais

Žiniasklaida cituoja Luvrui artimą šaltinį, esą Luvro ekspertai yra tinkamai patikrinę visus šių objektų lydimuosius dokumentus. Ar kurie nors jų galėjo būti suklastoti, kaip teigiama amerikiečių tyrime, jam esą sunku pasakyti.

Sprendžiant iš dokumentų, kartais (kaip ir Metropolitano sarkofago atveju) Ch.Kunickis daiktų gaudavo iš Simono Simonianio, Seropo  Simonianio brolio. Šis pirkdavęs iš Kairo prekiautojo Habibo Tawadroso. Kartais Ch.Kunickio rankose atsidurdavo pirklio Sayedo Bey Kashabos kolekcija, kurią esą XX a. septintajame dešimtmetyje buvo leista eksportuoti. Dokumentuose taip pat minima daugybė kitų prekiautojų, kolekcininkų, muziejų Vokietijoje.

Ch.Kunickis pateikė buvusio kuratoriaus Michaelio Hovelerio-Müllerio pasirašytą sertifikatą, kuriame teigiama, kad Tutanchamono stela ir princesės sarkofagas buvo patikėti Bonos universiteto Egipto muziejui gerokai iki 2010 m.

Atliekamo tyrimo metu turi būti įrodyta arba paneigta, kad šie daiktai galėjo būti kontrabanda įvežti iš šalies, kuri 1983 m. uždraudė prekybą antikvariniais daiktais ir jų eksportą.

Laukia tęsinys

Anot prancūzų dienraščio „Libération“, liepos pabaigoje buvo sulaikytas J.-L.Martinezo dešiniąja ranka agentūroje „Agence France Muséums“ vadinamas Jeanas-François Charnier. Tyrėjai taip pat apklausė šio archeologo bendradarbę Noëmi Daucé.

Jie įtariami palankiai vertinę egiptietiškų antikvarinių daiktų pardavimą  Abu Dabio Luvrui, nors būta kelių įspėjimų apie galimai apgaulingą jų kilmę.

„Bandoma atskirti tuos, kurie buvo apgauti, nuo bendrininkų didžiulėje netvarkoje, kuria tapo prekyba antikvariniais daiktais“, – apie tolesnį tyrimą rašė „Libération“.

Be to, Prancūzijos kultūros ministerija iniciavo tyrimą, kad būtų įvertintos pirkimo procedūros. Išvadų laukiama rudeniop.