Kariauti Kaukaze Rusija bandė svetimomis – pačių kaukaziečių – rankomis

Karas Gruzijoje – tarsi žemės drebėjimas, kurio bangos nuvilnijo ir buvo jaučiamos visame Kaukaze.
"Naktį negalėjau užmigti – buvo didžiulis triukšmas, – apie nerimastingą naktį į rugpjūčio 8-ąją pasakojo Čečėnijos gyvenvietėje Chambi-Irzi gyvenantis Magomedas. – Tik ryte, kai susiruošiau važiuoti savo reikalais į Nazranę (Ingušija), supratau, kas man neleido išsimiegoti."

Tai buvo rusų kariuomenės kolonos, važiavusios link Nazranės. Kelias buvo užgrūstas karinės technikos. Magomedas dar nežinojo, kur armija traukia ir kokiu tikslu. Kontrolės poste "Kavkaz", kuris skiria Ingušiją ir Čečėniją, stoviniuojantys kariškiai tik sausai pareiškė: "Ne tavo reikalas."
Paėmęs pakeleivį, po įprastų klausimų apie sveikatą ir nereikšmingo pokalbio apie orą, Magomedas uždavė jam rūpintį klausimą. Mat Ingušijoje pastaruoju metu buvo labai neramu ir daug kas prognozavo, jog čia gali prasidėti karas. Tad gal neapsimoka važiuoti toliau? Juk jeigu kovotojai puls, tai puls didžiausią Ingušijos miestą – Nazranę.
"Nežinai kur jie išsiruošė? Gal Čečėnijos nepriklausomybę pripažino ir išveda kariuomenę kaip 1996-aisiais?" – pusiau juokais paklausė jis.
"Negi negirdėjai? – nustebo pakeleivis. – Į Gruziją, "gelbėti" osetinų."
Būtent naktį į rugpjūčio 8-ąją prasidėjo karas Gruzijoje.
Šis konfliktas – tai ne tik Rusijos bandymas visam pasauliui demonstruoti išaugusią karinę galią ir politinį svorį, bet ir bandymas įvaryti dar vieną pleištą tarp Kaukazo tautų. Supriešinti ne tik osetinus ir gruzinus, bet ir čečėnus su gruzinais. Pagal oficialią Rusijos propagandą, pagrindinį vaidmenį "išlaisvinant" Cchinvalį atliko 58-osios armijos batalionas "Vostok" ("Rytai" – rus.), į kurį įeina vien čečėnai, vadovaujami Sulimo Jamadajevo. Bet kaipgi buvo iš tikrųjų?

Karą laimėjo čečėnai?

Visas tas dienas, kol Gruzijos teritorijoje vyko aktyvūs karo veiksmai, federalinis plentas Baku–Rostovas buvo tiesiog užkimštas rusų karo technika, judančia iš Čečėnijos į Pietų Osetiją. Dalis šarvuočių neatlaikė kelio sunkumų (juk reikia įveikti net 150 km). Jie taip ir liko stovėti pakelyje vaikų ir net suaugusiųjų, kurie skubėjo prie jų įsiamžinti, džiaugsmui. Vėliau, kai kurie vietos gyventojai kalbėjo, jog net neįsivaizdavo, kad mažytėje Čečėnijoje gali tilpti tiek kariškių ir technikos.
Vis dėlto ne visi osetinų "išlaisvintojai" spėjo į karą. Pasak Rusijos žiniasklaidos, bataliono "Vostok" kariai susidorojo su užduotimi. S.Jamadajevo vadovaujami "didvyriai", kaip teigiama, buvo mesti į mūšį pirmi, nes turėjo milžinišką kovos patirtį. Daugelis bataliono karių yra buvę sukilėliai, kurie, vykstant įnirtingoms kovoms dėl Čečėnijos nepriklausomybės, su savo vadu S.Jamadajevu 2000 m. perėjo į Rusijos pusę. Be to, "Vostok" buvo susipažinęs su vietos geografija, nes Pietų Osetijoje vykdė "taikdarių" misiją.
"Per visą operaciją praradome du kareivius, – kalbėjo Rusijos propagandos metodus įvaldęs S.Jamadajevas. – Jie buvo sužeisti, bet nesunkiai." Laikraštis "Moskovskij komsomolec" rašo, kad gruzinams pakako išgirsti eteryje S.Jamadajevo vardą ir "amerikiečių apmokytos gruzinų specialiosios pajėgos pasileido į kojas".

Į mūšį – per prievartą

Vis dėlto tikrasis vaizdas nebuvo toks herojiškas. Čečėnijos gyventojai pasakojo, kad ne į vieną kaimą atvažiavo "krovinys 200" (taip Rusijoje vadinami žuvę kariai). Manoma, kad vien čečėnų karių Gruzijos kare žuvo apie 40.
"Maža to, kad mus čia žudė, dar ir verčia mūsų vaikinus žudyti mūsų brolius gruzinus", – nepatenkinti kalbėjo kai kurie žuvusiųjų giminaičiai.
"O ką mums daryti? – bandė teisintis vienas į laidotuves atvažiavęs bataliono "Vostok" kareivis. – Jei atsisakysime vykdyti įsakymą, mus išmes iš darbo, nematysime kelis mėnesius negauto atlyginimo. Be to, gali tiesiog imti ir nužudyti."
Kiti bataliono kariai pasakojo, kad nesistengė per daug kariauti ir nesivėlė į ypač didelius mūšius su gruzinais. O ir patys gruzinų pabėgėliai pabrėžė, kad čečėnai net padėjo jiems pabėgti nuo plėšikaujančių ir žudančių rusų, kazokų ir osetinų marodierių.
Karingosios čečėnų kareivių dvasios (tinkamos karui agresyvios nuotaikos) negerino ir per televiziją rodomi vaizdai.
"Kai bombardavo mūsų miestus ir kaimus, kai mūsų vaikai mirė iš bado ir troškulio, tai nebuvo humanitarinė katastrofa ir apie genocidą niekas nekalbėjo", – vėliau sakė ne tik bataliono "Vostok" kariai, bet ir visa Čečėnija.
"Mes gi antrarūšiai. Rusai padarys, ką norės, ir išeis, o mums gi čia gyventi", – apibendrino niūrią padėtį vienas žuvusiojo giminaitis.

Patrankų mėsa netapo

Čečėnų korta kare su Gruzija buvo planuota sulošti dar anksčiau. Apie tai, kad kitas specialusis GRU (Rusijos karinė žvalgyba) batalionas "Zapad" ("Vakarai" – rus.), kuriame taip pat tarnauja tik čečėnai, dalyvauja taikdarių misijoje Abchazijoje, gruzinai žinojo. Tačiau vėliau pasirodžiusi informacija nustebino ne tik juos, bet ir pačius bataliono "Zapad" kareivius.
Vasaros pradžioje internete pasirodė informacija apie rengiamą provokaciją. Vienas aukštas Abchazijos gynybos ministerijos pareigūnas atvirai kalbėjo, jog aprengti gruzinų specialiųjų pajėgų uniformomis čečėnų kareiviai turės užpulti abchazų ir rusų pajėgas. "Aišku, jie žus, – atviravo pareigūnas. – O mes turėsime pretekstą pulti gruzinus."
Jeigu tokie planai iš tikrųjų egzistavo, galima spėti, kad Rusijos generalinis štabas iš pradžių planavo karo veiksmus ne Pietų Osetijoje, o Abchazijoje. Tačiau planų teko skubiai atsisakyti dėl per daug kalbaus nepripažintos respublikos Gynybos ministerijos pareigūno.
Kad ir kaip būtų, šios kalbos ne juokais sujaudino bataliono "Zapad" kareivius, kurie nepanoro tapti patrankų mėsa ir priėmė optimaliausią šioje situacijoje sprendimą. 70–80 kareivių tiesiog dezertyravo. Kaip vėliau teigė informacinis portalas "Kavkaz-centr", jie pasitraukė į Čečėnijos kalnus ir prisidėjo prie sukilėlių.