Vieno žemyno atstovai
„Artemis II“ misijos įgula – 47-erių amerikietė Christina Koch, jos tėvynainiai Victoras Gloveris (49 metų), Reidas Wisemanas (50 metų) ir pastarojo bendraamžis kanadietis Jeremy Hansenas. Išskyrus debiutuojantį J. Hanseną, likusiai trijulei ši kelionė į kosmosą – antroji.
„Artemis II“ – daugiau nei misija, kai 2023 m. balandį buvo paskelbta įgulos sudėtis, sakė V. Gloveris. – Tai kitas žingsnis kelyje, kuris nuves žmoniją į Marsą, ir ši įgula to niekada nepamirš.“
Nors „Artemis I“ skrydis 2022-aisiais buvo sėkmingas, jį lydėjo techninės problemos, augo projekto išlaidos, vėluota atlikti darbus.
„Artemis II“ taip pat neišvengė nesklandumų. Vasarį Kanaveralo kosmodrome Floridoje buvo atliekama vadinamoji šlapioji repeticija, tačiau aptikus vandenilio nuotėkį (panašiai atsitiko ir prieš „Artemis I“ startą), problemų su helio srautu, repeticija buvo nutraukta, kelionė atidėta.
Pašalinus gedimus, paskelbta nauja „Artemis II“ starto data: balandžio 1-oji 18.24 val. (vietos laiku). Skrydžio laikas derinamas su specifinėmis aplinkybėmis, kurios susiklosto tik kelis kartus per mėnesį: pvz., turi būti tam tikra Žemės, Mėnulio ir erdvėlaivio padėtis. Starto langas – dvi valandos.
Po kelių mėnesių vėlavimų galingiausia ir brangiausia NASA raketa išskrido į istorinę misiją. Balandžio 1 d. 18.35 val. vietos laiku (balandžio 2 d. 1.35 val. Lietuvos laiku) 98 m aukščio ir 2 610 t svorio raketa atsiplėšė nuo žemės.
Kelionė aštuonetuku
Skrydžio plane – keli etapai. Pirmiausia raketa „Space Launch System“ iškėlė kapsulę „Orion“, kad ši 185–2 250 km aukštyje apskrietų Žemę. Paskui raketos viršutinė pakopa iškėlė jį į aukštesnę orbitą ir atsiskyrė. Trumpam „Orion“ valdymą turėjo perimti astronautai, kad priartėtų prie atsiskyrusios viršutinės pakopos, o vėliau nuo jos nutoltų. Šis manevras svarbus rengiantis kitoms misijoms, kurių metu „Orion“ dar Žemės orbitoje turėtų susijungti su mėnuleigiu.
„Artemis II“ skrydžio trajektorija primena aštuonetuką: per 90 minučių apsukęs Žemę erdvėlaivis dar beveik parą skriejo aplink ją labiau ištęsta orbita, nuo Žemės nutolęs apie 70 tūkst. km. Tada – 3–4 dienų kelias Mėnulio link. Apsukęs jį maždaug 4 tūkst. km atstumu, erdvėlaivis grįžo atgal. „Artemis I“ skrydžio metu aplink Mėnulį apskrieta kelis kartus, šįkart to atsisakyta saugumo sumetimais – 2022 m. vietoj žmonių orlaivyje buvo sensoriais aplipdytas manekenas.
„Artemis II“ astronautų kelionė – 1,1 mln. km. Tolimiausiame taške nuo Žemės jie bus nutolę apie 393 tūkst. km ir apie 7,5–8 tūkst. km už tamsiosios Mėnulio pusės. Iš ten jie galės vienu metu matyti ir Žemę, ir Mėnulį.
Astronautai, apmokyti atpažinti ir apibūdinti geologinius darinius, turi kuo tiksliau nufotografuoti ir išanalizuoti iš Žemės nematomą Mėnulio pusę. Viso skrydžio metu bus renkami duomenys apie jų sveikatą, tikrinama, kaip veikia erdvėlaivio sistemos.
Laikinieji „Artemis II“ komandos namai nėra labai erdvūs. Įgula miega miegmaišiuose, pritvirtintuose prie sienos, prausiasi drėgnomis servetėlėmis, maitinasi panašiai kaip ir jų kolegos iš Tarptautinės kosminės stoties, tik šiek tiek skurdžiau: taupydami energiją, „Artemis II“ nariai valgo tik kambario temperatūros maistą. Bent pusvalandį per dieną astronautai turi sportuoti. Poilsio akimirkomis bendrauja su Žeme ar žiūri filmus, parsisiųstus į planšetes.
Pakeliui į Marsą
Nors „Artemis II“ astronautai tik apskries Žemės palydovą, misija vadinama grįžimu į Mėnulį. 1969–1972 m. jame buvo dvylika JAV astronautų. Programa „Apollo“ ne tik padovanojo daug triumfo akimirkų, bet ir sukėlė tragedijų. 1967 m., per „Apollo 1“ bandymą kilus gaisrui, žuvo trys astronautai, o 1970 m. dėl deguonies bako sprogimo „Apollo 13“ turėjo apsisukti.
Pastarąjį kartą žmogaus koja Mėnulį lietė 1972 m. gruodį – tai buvo amerikietis Eugene’as Cernanas iš misijos „Apollo 17“. Kelios nuotraukos, uolienų mėginiai, matavimai, kelionė elektriniu mėnuleigiu, – E. Cernanas įvykdė viską pagal planą. Tačiau po šios misijos NASA atsisakė „Apollo“ programos. Priežastis itin žemiška – pinigai, taip pat ir tikslas tapti pirmąja šalimi, nusileidusia Mėnulyje, buvo pasiektas.
Ankstesni JAV planai grįžti į Mėnulį vis žlugdavo. Prezidento George’o W. Busho remtą programą „Constellation“, kurioje būta pilotuojamų skrydžių į Mėnulį planų, nutraukė prezidentas Barackas Obama – dėl esą per didelių išlaidų.
Apie Mėnulio programos atnaujinimą NASA paskelbė 2017 m. gruodį. Ji pavadinta dievo Apolono sesers, Mėnulio deivės Artemidės vardu.
2021 m. tuometis NASA generalinis inspektorius skelbė, kad „Artemis“ programa iki 2025 m. kainuos daugiau nei planuota, 93 mlrd. dolerių. Manoma, kad nuo tada išlaidos išaugo. Pvz., „Space Launch System“, „Orinio“ ir antžeminės sistemos kainavo daugiau nei 55 mlrd. dolerių. Kiekvienas startas – dar po 4,1 mlrd. dolerių.
„Apollo“ programa buvo viena didžiausių investicijų pilotuojamų kosminių skrydžių istorijoje. Pvz., 1966 m. NASA buvo skirta net 4, 41 proc. JAV federalinio biudžeto. JAV Vyriausybė misijoms į Mėnulį išleido maždaug 25,8 mlrd. dolerių. Nevyriausybinės organizacijos „The Planetary Society“ skaičiavimu, tai prilygsta 309 mlrd. dolerių, skaičiuojant šių dienų kainomis, įvertinus infliaciją.
Dabar sumos kitokios, kitokia ir strategija: norima ne staigaus proveržio, bet pasilikti Mėnulyje visam laikui. „The Planetary Society“ duomenimis, per pirmuosius dešimt „Artemis“ programos metų buvo išleista tik trečdalis visų „Apollo“ lėšų.
„Moksliniams atradimams, ekonominei naudai ir naujai tyrinėtojų kartai įkvėpti“, – taip savo planus siųsti žmones į Mėnulį šiandien aiškina NASA. Tai turėtų būti naujas žmonijos kosminės odisėjos etapas: pietinėje Žemės palydovo dalyje įrengus stotį, iš jos būtų galima keliauti Marso link.
Vos pradėjęs antrąją kadenciją JAV prezidentas Donaldas Trumpas neslėpė noro pamatyti JAV vėliavą Marse. Tiesa, vėliau net ir jam teko pripažinti, kad kol kas NASA tam dar nėra pasirengusi.
Kai kalbama apie sugrįžimą į Mėnulį, užsimenama ir apie ekonomiką: jame yra retųjų žaliavų, kurių gavyba ilgainiui galėtų tapti pelninga.
Nauji standartai
„Artemis“ programa pranoksta „Apollo“ misijų tikslus, tačiau kitokia ir koncepcija.
Šiandien siekiama kurti daugkartinio naudojimo, galingesnius aparatus, laikomasi gerokai griežtesnių saugumo standartų, atliekama daugiau bandymų Žemėje. Tam naudojami modernūs kompiuteriai ir simuliacijos, leidžiančios geriau įvertinti riziką.
Pasitelkus skaitmeninius dvynius, simuliuojamos skrydžio trajektorijas ar manevrai, išbandomi įvairių avarijų scenarijai. Sistemos kuriamos su dviguba ar triguba atsarga, kad vienai sugedus, veiktų kita. Nuo „Apollo“ laikų pagerėjo ir apsauga. Pvz., „Artemis“ astronautai, esant intensyviems Saulės dalelių srautams, gali pasitraukti į specialias geriau apsaugotas „Orion“ zonas.
„Apollo“ laikais astronautų kostiumai buvo iš 25 sluoksnių, pagaminti pagal 64 skirtingus kiekvieno jų kūno parametrus. Tačiau vis tiek nebuvo tobuli. Astronautai Mėnulyje negalėjo pasisukti ar pasilenkti; tefloninė danga juos apsaugojo nuo itin aukštos ir žemos temperatūros, bet aštrios Mėnulio dulkės prasiskverbė pro sujungimus. Tad ir apranga šiandien taip pat turi būti tobulesnė, patogesnė, saugesnė.
Spaudžia laikas
Vis dėlto pakeliui į Mėnulį reikia įveikti ne tik techninius iššūkius.
JAV „Apolo“ programą pradėjo XX a. 7-ąjį dešimtmetį, Šaltojo karo metais. Ideologinė konkurencija Žemėje persikėlė ir į kosmosą. Sovietams pavyko paleisti pirmąjį palydovą (1957 m.), Jurijus Gagarinas atliko pirmąjį skrydį aplink Žemę (1961 m.), tačiau pirmieji Mėnulyje nusileidę žmonės buvo JAV piliečiai. 1969 m. „Apollo 11“ misijos įgulos nariai Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas Mėnulyje iškėlė JAV vėliavą. Šis veiksmas tapo JAV pranašumo simboliu.
Šiandien konkuruojama ne tik dėl prestižo, bet ir dėl to, kas pirmas įkurs Mėnulyje stotį, pasirinks geriausią vietą, kur, tikėtina, yra daugiausia išteklių. Tik dabar amerikiečiams į nugaras alsuoja ne rusai, bet kinai, užsibrėžę Mėnulyje išsilaipinti iki 2030 m.
„Anuomet, palyginti su sovietais, turėjome beveik neribotą laiką. Šiuo atveju jis galėtų sutrumpėti iki vienų ar dvejų metų“, – apie konkurenciją su Kinija neseniai tinklalaidėje „Interesting Times“ sakė NASA vadovas Jaredas Isaacmanas.
Kosmosas Pekinui nebėra tik mokslinių tyrimų sritis – kovą priimtame penktmečio plane aviacijos ir kosmoso plėtra įtraukta į strateginių prioritetų sąrašą. Kinijos tikslai – kurti kosmoso turizmo sistemą, valdyti duomenų centrus, gerinti palydovų darbą.
2024 m. Kinija buvo antra pagal valstybinių kosmoso programų finansavimą – tam skirta 19 mlrd. JAV dolerių. Privačios investicijos į šį sektorių neseniai pasiekė 2,1 mlrd. JAV dolerių.
Griežtas planavimas ir numatytų terminų paisymas – tokį Pekino pranašumą įvardija ne vienas ekspertas. NASA ilgus metus nepavyko pasiekti ankstesnio darbų tempo. Bandomoji misija buvo ne kartą nukelta. Nors anksčiau manyta, kad amerikiečiai Mėnuliu vėl žengs jau 2024 m., dabar kalbama apie 2027 m. vyksiantį papildomą skrydį, o išsilaipinti Mėnulyje geriausiu atveju pavyktų tik 2028 m. Tolesni planai – bent po du skrydžius per metus, kaskart keliautų po keliolika astronautų. 2030 m. Mėnulyje apsigyventų pirmieji astronautai.
Ar nenutiks taip, kad Kinijos taikonautai aplenks astronautus?
„Turėdama dešimtmečius trunkančių kosmoso tyrinėjimų patirties, šalis turi ne tik reikiamų žinių, bet ir tai, ko trūksta daugeliui kitų tautų: aiškią viziją ir reikiamų finansinių išteklių“, – apie Kiniją „The Conversation“ rašo Marissa Martin iš tyrimų organizacijos „RAND Europe“.
Neseniai Kinija atliko kapsulės „Mengzhou“ avarinės evakuacijos bandymą. „Mengzhou“, kuriuo galėtų skristi iki šešių taikonautų, konstrukcija panaši į „Orion“. Vėliau šiais metais planuojamas „Mengzhou“ nepilotuojamas demonstracinis skrydis į Kinijos kosminę stotį „Tiangong“.
Kinijos erdvėlaivis „Mengzhou“ ir mėnuleigis „Lanyue“ į kosmosą turėtų pakilti atskirai, o vėliau, leisdamasis, Žemės orbitoje erdvėlaivis susijungtų su nusileidimo moduliu.
Žmones į Mėnulį Pekinas ketina išsiųsti iki 2030 m.
Pasitelkus skaitmeninius dvynius, simuliuojamos skrydžio trajektorijas ar manevrai, išbandomi įvairių avarijų scenarijai.
Strateginiai užmojai
Kosmoso tyrinėjimais siekiama sustiprinti Kinijos tarptautinį prestižą ir nacionalinį statusą. Panašiai kaip ir SSRS, Pekinas kosmoso užkariavimo naratyvą naudoja artimesniam ryšiui tarp piliečių ir komunistinio elito propaguoti.
Be to, kosmose galima išbandyti technologijas, kurios taip pat galėtų būti naudojamos Žemėje tiek civiliniais, tiek kariniais tikslais. Pvz., autonominės kosminės sistemos, kurios ekstremaliomis sąlygomis be žmogaus išleidžia mėnuleigį, galėtų būti naudojamos ir autonominiams dronams Žemėje.
Misisipės universiteto Oro ir kosmoso teisės centro vadovė Michelle Hanlon, įkūrusi organizaciją „For All Moonkind“, kuri kovoja už mūsų kultūros paveldo apsaugą kosmose, lenktynių spartą aiškina ir teisinėmis priežastimis.
1967 m. pasirašytoje Kosmoso sutartyje sakoma, kad kosmosas turi būti laisvas ir prieinamas visiems, tačiau esama trijų apribojimų. Mėnulis ir kiti dangaus kūnai gali būti naudojami tik taikiems tikslams; jei kas nors turi objektą Mėnulyje, kiti turi jį gerbti; privalu tinkamai atsižvelgti į kitų interesus. „Taigi netyčia sukūrėme pranašumą tam, kuris atvyksta pirmas, nes neturime aiškių apibrėžimų, kas yra objektas ar ką reiškia „tinkamai atsižvelgti“, – sakė ji viename interviu.
Pirmasis apsigyvenęs Mėnulyje, pvz., galėtų pareikšti: Mėnulio dulkės aplink mūsų objektą yra pavojingos, todėl mums reikia 20 km saugumo zonos. Tai labai sunku ginčyti pagal tarptautinę teisę. „Dėl šios priežasties pirmasis gali nustatyti taisykles“, – sako ji.
Techniniai iššūkiai
JAV vis dar laiko save pirmaujančia kosmoso galybe. Kad šis savęs įvaizdis nebūtų sugadintas, NASA pirmiausia turi saugiai pargabenti keturis astronautus į Žemę.
Paleidimo metu astronautai patyrė stiprią vibraciją, garsų triukšmą. Raketos pagreitis veikė juos jėgomis, prilygstančiomis tris ar keturis kartus didesniam jų kūno svoriui. Stovėti būtų beveik neįmanoma, nes kraujas plūstų į kojas, kiltų nualpimo rizika. Todėl startuodami astronautai gulėjo ant nugaros.
Paleidimo etape erdvėlaivis buvo pritvirtintas prie raketos. Kad nepasikartotų „Challenger“ nelaimė, per kurią tuoj po starto žuvo visa įgula, dabar avarijos atveju erdvėlaivis būtų išmetamas iš raketos.
Pasiekus stabilią orbitą, didžiausi pavojai laikinai atsitraukia.
Skriejant aplink Mėnulį ryšys su keturiais astronautais nutrūks maždaug 40 minučių: planeta blokuoja radijo bangas, sklindančias Žemės link.
Padėtis vėl tampa kritinė grįžtant į Žemę. Astronautus veikia didesnės jėgos nei starto metu. Erdvėlaivis artėja prie Žemės 40 tūkst. km/val. greičiu – didesniu nei skrieja iš Tarptautinės kosminės stoties astronautus gabenanti kapsulė.
Grįždamas į atmosferą, „Orion“ kelias minutes bus veikiamas temperatūros, kuri gali siekti 2 760 °C. Erdvėlaivį saugo speciali danga, kuri aukštoje temperatūroje apanglėja. Po pirmojo „Orion“ erdvėlaivio bandomojo skrydžio 2022 m. šiame apsauginiame sluoksnyje rasta plyšių. Priežastis – po apanglėjusiu paviršiumi susikaupusios dujos. Tai nutiko bandant naują sugrįžimo techniką, kai kapsulė trumpam patenka į atmosferą, atšoka aukštyn ir vėl neria žemyn. Šis manevras leidžia geriau kontroliuoti jos nusileidimo vietą. Supratus, kad operatyviai nepavyks pagaminti kitokios apsaugos, šios naujovės NASA nutarė atsisakyti, todėl erdvėlaivis grįš į Žemę įprastu būdu.
Lengviau bus galima atsikvėpti tik tada, kai kapsulė su astronautais balandžio 10-ąją pliūkštelės į Ramųjį vandenyną, maždaug 80 km nuo San Diego pakrantės.
NASA vizija
Paradoksas, tačiau po „Apollo 8“ misijos iki akimirkos, kai Neilas Armstrongas žengė pirmuosius žmogaus žingsnius Mėnulio paviršiuje, praėjo tik septyni mėnesiai. Šį kartą procesas gerokai ilgesnis. NASA tikisi iki 2028 m. turėti erdvėlaivį, kuriuo iš Mėnulio orbitos pasiektų pačią planetą: „SpaceX“ arba „Blue Origin“, priklausomai nuo to, kuri kompanija jį pagamins anksčiau. Kinija savąjį jau turi.
Kad sutrumpintų pertraukas tarp skrydžių, NASA atsisakė ketinimo tobulinti raketos modulį, kuris galėtų gabenti didesnius krovinius į Mėnulį. Kol kas nebus statoma ir skriejanti stotis „Gateway“, turėjusi tapti tarpine stotele kelyje į Mėnulį, – bus investuojama į antžeminės stoties statybą pačiame Mėnulyje.
Bet kokiu atveju, JAV tikisi, kad 2028 m. pavyks išsilaipinti Mėnulio pietiniame regione, kur žmogaus dar nebūta. Jei ten esančiuose krateriuose yra ledo, iš jo galbūt pavyktų išgauti geriamojo vandens, o elektrolizės būdu – ir vandenilio dujų, kurias vėliau būtų galima naudoti kaip kurą.
„1969 m. pasiekėme beveik neįmanomą dalyką, padarysime tai dar kartą“, – vasarį spaudos konferencijoje sakė J. Isaacmanas.
Praėjusią savaitę NASA paskelbė, kad per ateinančius dešimt metų ketina nugabenti į Mėnulį daugybę civilizacijos objektų – nuo dronų, ekskavatorių, saulės elektrinių iki gyvenamųjų modulių.
2028 m. dronai, visureigiai išžvalgys bazei geriausią vietą. 2029–2032 m. prasidės bazės kūrimo darbai. 2033–2036 m. Mėnulyje apsigyvens žmonės – po keturis astronautus keturioms savaitėms.
Šiais planais J. Isaacmanas sakė norįs suteikti NASA aiškesnę veiklos kryptį. Praeityje, pasak jo, buvo iššvaistyta milijardai dolerių, prarasta daug laiko ir įvykdyta per mažai didelių misijų. Tai dabar turėtų pasikeisti.
NASA „Artemis“ programos nevykdo viena. Joje dalyvauja daug privačių kosmoso bendrovių – tarp kurių ir minėtos „Amazon“ įkūrėjui Jeffui Bezosui priklausanti „Blue Origin“, Elono Musko „SpaceX“.
Dirbama ir su užsienio partneriais iš Kanados, Japonijos, JAE kosmoso programos ir Europos kosmoso agentūros ESA.
Europiečiai dalyvauja kuriant „European Service Module“, kuris užtikrina gyvybės palaikymo sistemas ir „Orion“ kosminio laivo varomąją dalį. Japonijos kosmoso agentūra JAXA kuria Mėnulio visureigį, o Kanados kosmoso agentūra – robotą Mėnulio stočiai.
Tiesa, NASA sprendimas atsisakyti „Gateway“ europiečius gerokai nuliūdino, mat keturi stoties moduliai turėjo būti sukurti Europoje, įskaitant gyvenamąsias patalpas astronautams. Į šiuos projektus jau investuota daug lėšų.
Kad jau sukurti ar iš dalies pagaminti komponentai nebūtų visiškai prarasti, svarstomas atsarginis planas: kosminė stotis galėtų būti aprūpinta branduoliniu varikliu ir 2028 m. be įgulos nuskristi į Marsą. Tačiau kol kas neaišku, ar tam bus reikalingi Europoje sukurti moduliai.
Kosminė buitis
„Orion“ kapsulė – vos 9 kub. m dydžio. Šiek tiek daugiau vietos atsiranda sulanksčius dvi iš keturių sėdynių.
Astronautai miega pagal nustatytą grafiką po aštuonias valandas. Valgo kiekvienas savo atsargas po tris kartus per dieną: maišo su vandeniu liofilizuoto maisto ir gėrimų miltelius.
NASA skelbia, kad meniu, iš kurių galėjo rinktis astronautai, – 189 skirtingi patiekalai. Astronautams leidžiama per dieną išgerti du spalvotus gėrimus, tarp jų – ir kavos. Tarp patiekalų, iš kurių jie galėjo rinktis, – daržovių kišas, pusryčių dešrelės, kuskusas su riešutais, jautiena, brokoliai su sūriu ir kt. Astronautai galėjo pasirinkti ir padažų bei saldumynų.
Kiekvieno įgulos nario 2-3 dienų maisto atsargos supakuotos į vieną konteinerį, todėl skrisdami jie gali pasirinkti maistą pagal savo norą.
Dešimt dienų astronautams teks nesimaudyti duše – tik apsišluostyti drėgnomis servetėlėmis. Tačiau skirtingai nei kolegos iš ankstesnių misijų, "Artemis II" astronautai gali naudotis tualetu, kuris formaliai vadinamas Kosmoso atliekų tvarkymo sistema UWMS. Su juo, beje, buvo kilę problemų pirmosiomis skrydžio minutėmis, tačiau nesklandumus pavyko greitai pašalinti. Per „Apollo“ misijas įgulos, skrisdamos į Mėnulį, naudojo šiukšlių maišus. Taupydami svorio ir mažindami taršos riziką juos vėliau paliko Mėnulyje.
Melissa McKinley iš UWMS projekto komandos šią erdvėlaivio dalį vadina dizaino evoliucijos rezultatu. Anot scientificamerican.com, tualetas sukurtas remiantis „Apollo“ ir Tarptautinės kosminės stoties projektais.
Ankštose „Apollo“ įgulos kapsulių patalpose astronautai, norėdami šlapintis ar tuštintis, turėdavo prisilipdyti specialius plastikinius maišelius ir vamzdelius. Negana to, kad nesvarumo sąlygomis pritvirtinti nepatogius maišelius buvo sunku, astronautai dar turėdavo įmaišyti germicido, kad uždarytame maišelyje nesikauptų bakterijos ir dujos. NASA ataskaitoje, paskelbtoje pasibaigus „Apollo“ misijoms, atliekų šalinimas įvertintas blogai.
"Orion" kapsulėje tualetas įrengtas apačioje – durys yra grindyse, šalia liuko, pro kurį astronautai įlipa į erdvėlaivį. Nors jame labai triukšminga – įgula turi dėvėti specialias apsaugas – tai vienintelė vieta erdvėlaivyje, kur jie gali pabūti po vieną. Savo šlapimą astronautai kasdien išleis iš erdvėlaivio, o išmatas rinks į konteinerį su specialiais filtrais kvapams ir dujoms kontroliuoti, ir parsigabens į Žemę. Ketverto įspūdžiai apie naująją tualeto sistemą labai svarbi ją sukūrusiems mokslininkams ir pasitarnaus kuriant analogiškus objektus ilgalaikėms Mėnulio misijoms.
(be temos)