Suaktualinti sprendimai
Kaip pastebi portalas „Reserviläinen“, Ukrainoje dronai šiandien sukelia jau daugiau nei 90 proc. nuostolių. Kai fronto linija neaiški, teritorija, nusidriekianti į abi puses po kelias dešimtis kilometrų, tampa matoma kaip ant delno: viskas, kas juda atviroje vietovėje, tampa potencialiu taikiniu. Vienintelis būdas išgyventi – slėptis po žeme. Tai neišvengiamai keičia tiek kovinių operacijų, tiek aprūpinimo organizavimą.
2015 m. viduryje Suomijos kariuomenė atsisakė linijinės, stacionarios gynybos taktikos – pereita prie mobiliosios. Manyta, kad tikslinga nebe apkasuose „stovėti iki galo“, bet įvilioti priešą, o tuomet naudojant užtvaras ir minas rengti netikėtus smūgius. Tačiau dėl dronų tokią taktiką taikyti tapo beveik neįmanoma, ypač kai frontas stabilizuojasi ir daliniai priversti ilgą laiką veikti bepiločių orlaivių pasiekiamumo zonoje.
Portalas ruotuvaki.fi cituoja Porio brigados mokymo skyriaus viršininką, pulkininką leitenantą Saku Silmu, kurio teigimu, naujosios bazės Nynisalo ir Sekilijos miestuose nėra pavieniai eksperimentai, o platesnio plėtros darbo dalis, susijusio su karo pobūdžio kaita. „Karas pasikeitė, ir dėl naujų grėsmių sukūrėme naujo tipo fortifikacijas“, – sako S. Silmu.
Bazė Nynisalo mieste buvo baigta 2025 m. spalį ir nuo tada naudojama nuolatiniams mokymams; pirmieji 2026 m. sausį pašaukti šauktiniai poligone treniravosi kartu su brigados 3-iąja jėgerių kuopa. Sekilijos mieste bazė buvo pastatyta kaip kitas platesnės fortifikacijų plėtros programos etapas.
Nors bazės ir primena kovines gynybos pozicijas, jos pirmiausia skirtos ne karo meto gynybai, o mokymui ir naujų statybos medžiagų, konstrukcijų bandymams realiomis sąlygomis.
Naujos medžiagos
Kitaip nei tradiciniai betoniniai bunkeriai, bazės daugiausia statomos iš pramoninių medinių stogo santvarų karkasų.
„Reserviläinen“ teigimu, pirmiausia iškertamas miškas, ekskavatoriais iškasamos tranšėjos, į jas nuleidžiami elementai ir izoliuojami nuo drėgmės. Ant konstrukcijos sukraunamas rąstų, paskui – akmenų sluoksnis. Pasak „Baltic Sentinel“, pastarojo paskirtis – sukelti artilerijos sviedinių detonaciją dar prieš jiems pasiekiant pozicijos vidų.
Iš oro užbaigtą bazę sunku atskirti nuo aplinkinio miško – vienintelis matomas ženklas gali būti ventiliacijos vamzdžiai, užmaskuoti liukai ir trumpi neuždengtų apkasų ruožai.
Šioje požeminėje sistemoje taip pat yra numatytos specialios angos, skirtos dronams paleisti arba aplinkai iš po žemės stebėti. Įėjimai, liukai ir atviri ruožai turi būti saugomi tinklais ar kitomis kliūtimis, kad smulkūs dronai negalėtų tiesiogiai įskristi į apkasus. Kariai mokomi ne tik naudotis šiomis apsaugos priemonėmis ir jas maskuoti, bet ir, kilus grėsmei, statyti papildomas gynybos konstrukcijas.
Šiandien nesiekiama tiesiog atkurti tų didžiulių fiksuotų gynybos linijų – kuriamos pozicijos, kurias galima palyginti greitai įrengti, pritaikyti prie vietinio reljefo, koreguoti po bandymų ir paslėpti nuo dronų bei kitų stebėjimo sistemų.
Padalyta atsakomybė
Sekilijos poligone per porą savaičių apie 100 darbininkų, naudodami 20 mašinų, iškasė beveik 2 km apkasų, pusė jų – dengti, įrengė dešimtis ugnies pozicijų ir keturis gyvenamuosius blindažus. Medžiagoms išleista apie 1 mln. eurų, tiek pat sudarė darbo sąnaudos.
Statybos darbai paskirstyti keturioms didelėms statybos bendrovėms – NCC, „Peab“, „Skanska“ ir YIT. Šis modelis apibūdinamas kaip dalis platesnės Suomijos visuotinės gynybos koncepcijos. Suomijos teritorija inžineriniu požiūriu yra padalyta į atskiras atsakomybės zonas. Kiekviena įmonė yra atsakinga už konkretų regioną, kuriame ji jau dabar turi išplėtotą nuolatinę infrastruktūrą, todėl kilus grėsmei bendrovėms nereikėtų gaišti laiko vežant sunkiąją techniką per visą šalį.
Pagal šį susitarimą, paskelbus krizinę padėtį, įmonės gali greitai perkelti savo darbuotojus, civilinę techniką ir gamybos pajėgumus karinių projektų ir gynybinių konstrukcijų statybos link. Toks išankstinis gamybos ir tiekimo grandinių integravimas į valstybės krizių valdymo sistemą leidžia pramoniniu būdu pradėti kariniams projektams reikalingų elementų gamybą. Tai laikoma veiksmingesniu sprendimu, negu pasikliauti vien mobilizuotais atsargos kariais ir po karo veiksmų pradžios rekvizuota civiline technika.
Tikrina ir psichologinį atsparumą
Ruotuvaki.fi pabrėžia, kad mokymų metu bazė naudojama taip pat kaip realaus mūšio sąlygomis: kelias paras imituojant sąlytį su priešu ir nuolatinę ugnies ir dronų grėsmę, kariai mokomi judėti fortifikacijose, užimti pozicijas ir jas dengti. Jie turi gana gerai žinoti požeminį tinklą, kad tamsiuose, ankštuose koridoriuose, kuriuose įprastas erdvės pojūtis gali greitai sutrikti, gebėtų rasti savo poziciją.
Pratybos skirtos ir psichologiniam atsparumui patikrinti. Anot S. Silmu, tokiomis aplinkybėmis svarbu gebėti atpažinti ir valdyti psichologinį krūvį. Kelias dienas būti uždaroje pozicijoje, patirti nuolatinę imituojamą grėsmę gali būti psichologiškai sunku, todėl norima, kad kariai suvoktų, kaip stresas veikia jų veiksmus ir kaip jį valdyti.
Siekiama, kad kuo daugiau šauktinių pereitų mokymus įtvirtintose bazėse – S. Silmu teigimu, beveik visi šauktiniai, priklausomai nuo ginkluotės rūšies, bent kelias dienas mokosi būti pozicijose ir kautis. Anot „Baltic Sentinel“, bazės skirtos ne tik šauktiniams, bet ir profesionaliems, atsargos kariams.
Statybos poligonuose nesibaigia – konstrukcijas galima keisti, o toje pačioje teritorijoje pratybų metu statomi ir nauji įtvirtinimai, kad kariai galėtų praktikuoti ir patį statybos procesą.
Istorinės paralelės
Naujosios kartos įtvirtinimai primena istorinę liniją, pavadintą Suomijos maršalo Carlo Gustafo Emilio Mannerheimo vardu. 1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę, kilus SSRS grėsmei, nedelsiant pradėta rengtis gynybai ties Karelijos sąsmauka – taip atsirado Mannerheimo linija. Ją sudarė lauko įtvirtinimai ir ankstyvieji betoniniai bunkeriai. Tiesa, pirmieji pasirodė esantys pažeidžiami apsupties atveju.
Po Žiemos karo ir per Tęstinį karą pastatyta Salpa linija – betoninių bunkerių sistema su modernesniais sparniniais sienų elementais, saugančiais šaudymo angas. Joje buvo daugiau nei 700 betoninių ar uolienoje iškaltų bunkerių, apie 3 000 lauko įtvirtinimų, 350 km kovinių ir jungiamųjų apkasų bei 350 tūkst. sunkių akmens blokų.
Šiandien nesiekiama tiesiog atkurti tų didžiulių fiksuotų gynybos linijų – kuriamos pozicijos, kurias galima palyginti greitai įrengti, pritaikyti prie vietinio reljefo, koreguoti po bandymų ir paslėpti nuo dronų bei kitų stebėjimo sistemų.
Panašūs procesai vyksta ir pakrantėje: „Baltic Sentinel“ nurodo, kad Suomija atnaujina senesnius pakrantės įtvirtinimus ir įvairiose šalies vietose stato modulinius betoninius bunkerius. Daugelis esamų gynybos objektų iš pradžių buvo pastatyti strategiškai vertingose vietose ankstesniais Rusijos ar Sovietų Sąjungos karinio spaudimo laikotarpiais; nors kai kurie po Antrojo pasaulinio karo buvo apleisti, jų geografinė padėtis, pasak šaltinio, tebėra aktuali – šių vietovių tinkamumas pozicijoms įrengti per dešimtmečius nepasikeitė.
(be temos)