TAIVANAS MOKOSI IŠ UKRAINOS IR RENGIASI KARUI SU KINIJA

Kinija Taivano kol kas neužpuolė ir naujo globalinio konflikto nesukėlė pirmiausia dėl to, kad dar tam nepasirengusi kariniu požiūriu, neužsitikrinusi ir alternatyvių išteklių tiekimo šaltinių. Jų Pekinui parūpintų ir apskritai jos užnugariu rengiasi tapti Maskva.

Taip laidai „Elta zoomas“ teigė Taivano nacionalinės gynybos ir saugumo instituto ekspertas, analitikas iš Ukrainos Jurijus Poita. Jis nesutinka su nuomone, kad Rusija virsta Kinijos palydove. Abiejų šalių partnerystė, jo manymu, – kur kas tvaresnis ir rimtesnis ryšys.

– Kinija ir vėl didina karinį aktyvumą, elgiasi vis agresyviau šalia Taivano. Kiekvieną savaitę Kinijos karinė aviacija viršija naujus aktyvumo rodiklius. Akivaizdu, kad tai tendencija, kuri tik stiprėja. Kaip tai vertinti ir suprasti?

– Vertinti padėtį galima įvairiai. Pats bendriausias vertinimas – Kinijos Liaudies Respublika (KLR) bando parodyti jėgą, raumenis ir savo karines galimybes. Jos karinės galimybės didėja. Taip ji bando psichologiškai spausti Taivaną, kad jis taptų sukalbamesnis galimoms deryboms dėl vadinamosios reunifikacijos, susijungimo su Kinija.

– Ar kažkoks derybų procesas, kokie nors pokalbiai apskritai vyksta?

– Žinoma, jokiu, bent jau oficialiu, pavidalu toks procesas nevyksta. Taivane įkurta vadinamoji Žemyninė taryba – santykių su didžiąja Kinija organas. Tačiau ir jos pagrindinė funkcija yra užtikrinti taivaniečių, esančių žemyninėje Kinijoje, interesus ir poreikius. Taigi nėra jokio dialogo, ypač esant dabartinės prezidentės Tsai Ing-wen administracijai. Tačiau turime matyti, kad KLR ne tik psichologiškai spaudžia Taivaną, bet ir rengia priemones vadinamajam planui B. Tuo atveju, jei Taivano valdžia ir visuomenė vis dėlto nenorės ir nesutiks kokiu nors metu ir kokiomis nors sąlygomis prisijungti prie Kinijos, gali būti panaudota karinė jėga.

Kinijos aukščiausioji politinė vadovybė ne kartą skelbė, kad jei visos priemonės ir metodai bus išsemti, Kinija bus priversta panaudoti karinę jėgą. Tas karinis spaudimas, kurį matome, – tai ne tik psichologinis veikimas, ne tik demonstracija. Iš tiesų tai yra galimo scenarijaus rengimas, repetavimas, rengiantis užimti Taivaną.

Kinija iš tikrųjų rengia savo karinį potencialą tokiems veiksmams. Jos karinė reforma, pagrindinės pastangos yra nukreiptos į karinių jūrų pajėgų, raketinių pajėgų, jūrų pėstininkijos ir desanto stiprinimą. Tai kaip tik ir yra tos pajėgos, kurios skirtos apgyvendintoms arba neapgyvendintoms saloms užimti, taip pat dominuoti Rytų ir Pietų Kinijos jūrose.

Taivanas gamina maždaug 60 proc. pasaulio puslaidininkių lustų ir 90 proc. pačių sudėtingiausių puslaidininkių lustų. Tad, jei prasidės karas, jis faktiškai sugriaus pasaulio ekonomiką.

Be to, KLR pastarąjį dešimtmetį tose jūrose stato vadinamąsias dirbtines salas, vienašališkai paskelbusi jas savo teritorija. Jose ji dislokuoja raketų sistemas, priešlėktuvinės gynybos įrangą, radarus, geolokacijos sistemas. Tai rodo, kad Kinija mėgina sukurti vadinamąją atribojimo zoną – tam, kad sutrukdytų įsikišti JAV ir jų sąjungininkams į konfliktą, jei šis kiltų.

Jei stebime Kinijos kariuomenės praktinius mokymus, matome, kad rengiamasi užgrobti būtent Taivaną. Tai pasakytina apie jūrų pėstininkų, lėktuvnešių, kurie gali būti įtraukti į tokią operaciją, pratybas. Tam rengiamos ir karinės oro pajėgos, kurios bombarduotų salą. Karinės oro pajėgos treniruojasi papildyti degalų atsargas ore.

Taigi KLR nuosekliai rengiasi šiems veiksmams. Ar jų bus imtasi, kada, kokia seka, pagal kokį scenarijų – neįmanoma pasakyti. Juk mes nežinome Kinijos strateginių planų. Tačiau matome, kad Kinija repetuoja visus įmanomus scenarijus – nuo blokados ir raketų, bombų smūgių iki paties sudėtingiausio scenarijaus – plataus masto invazijos į Taivaną.

Tad taip ir reikėtų interpretuoti tai, kas vyksta dabar. Kinija ne tik siekia pademonstruoti jėgą, kaip nors priversti Taivano valdžią derėtis, bet ir realiai rengiasi tam, kad kažkuriuo metu pradėtų karinę agresiją prieš Taivaną.

– Galbūt kartu Kinija stengiasi paveikti ir Taivano prezidento rinkimų kampaniją, kuri kaip tik šiuo metu vyksta?

– Tai yra labiau nuolatinis, bendrasis Kinijos veiksmų modelis. Kita vertus, Kinija mėgina parodyti, kad Taivanui esą būtų naudingiau, jei ne visiškai susijungti su ja, tai bent esmingai pagilinti santykius. Tačiau Taivano visuomenė yra prieš susijungimą su Kinija. Vadinamąją reunifikaciją palaiko tik apie 5–6 proc. visuomenės. Apie 60–65 proc. nori, kad būtų išlaikyta dabartinė padėtis, kai šalis ir savarankiška nuo Kinijos, tačiau ir neskelbia visiškos nepriklausomybės. Ją palaiko apie 20–30 proc. visuomenės.

Kita vertus, Kinija taip tiesiog demonstruoja, kad jei Taivanas nenusileis, jei jo valdžia ir toliau elgsis provokuojančiai, bus panaudota karinė jėga, prasidės karas. Tai, aišku, atsiliepia visuomenėje. Pavyzdžiui, kai bendrauju su taivaniečiais gatvėje, betarpiškai, kasdieniame gyvenime, dalis iš jų išreiškia tam tikrą baimę, kalba, kad gal geriau pasiduoti, nesipriešinti, nes taika, galų gale, geriau nei karas, Taivanas vis tiek negalės laimėti šio karo.

Kinijos propaganda, specialios informacinės operacijos taip pat nukreiptos į tai, kad pakirstų taivaniečių tikėjimą sąjungininkais, savo valdžia, karinėmis pajėgomis. Taip tikimasi bent dalį visuomenės priversti būti klusnia, nesipriešinti.

Kiti sociologiniai duomenys rodo, kiek taivaniečių pasiryžę ginti savo tėvynę su ginklu rankoje. Tai – nuo 40 iki 50 proc. Žinoma, viena vertus, tai nėra didžioji dauguma. Kita vertus, net jei pusė taivaniečių aktyviai priešinsis antpuoliui, 10 mln. iš 23 mln. šalies gyventojų – neblogas skaičius.

Pagrindinis valdžios uždavinys – kiekybę paversti kokybe, tuos 40 ar 50 proc. transformuoti į struktūrinius padalinius, galbūt kokias nors pilietinio pasipriešinimo pajėgas arba teritorinės gynybos pajėgas kaip Ukrainoje. To reikia tam, kad visa visuomenė apskritai būtų integruota į totalinės gynybos sistemą.

Grėsmė: prieš pernai spalį vykusį Kinijos komunistų partijos suvažiavimą surengtoje parodoje eksponuotas žemėlapis su aplink Taivaną pažymėtomis vietomis, kuriose vyko kinų karinės pratybos. / F. Lo / „Reuters“ nuotr.

– Kaip suprantu, labiausiai tikėtina, kad tai tik laiko ir konkrečių aplinkybių kombinacijos klausimas, kada Kinija gali ryžtis pulti Taivaną. Taigi, kas, viena vertus, vis dar sulaiko Kiniją nuo šio žingsnio, kita vertus, kokios tos konkrečios aplinkybės ir jų kombinacija, kurios privestų prie Kinijos puolimo?

– Tai, be abejo, daugiau nei 1 mln. dolerių vertės klausimas. Jei žinotume strateginius aukščiausios Kinijos politinės vadovybės planus, galėtume išskaičiuoti šias galimybes, pirmiausia, kartu su JAV. Tai padėtų užtikrinti vadinamąjį strateginį sulaikymą, neleistų atsirasti toms aplinkybėms, kurios galėtų paskatinti antpuolį.

Kalbant bendrąja prasme, pirmasis sulaikantysis faktorius – Kinija šiuo metu tiesiog nepasirengusi plataus masto karinei operacijai prieš Taivaną. Tam nepasirengusios jos karinės jūrų pajėgos, raketų pajėgos ir karinė aviacija.

Nėra pakankamai karinių jūrų laivų, kitų transporto priemonių, nėra pakankamo skaičiaus tinkamai parengtų jūrų pėstininkų, kurie galėtų įvykdyti tokią operaciją. Kinija nepasirengusi nei kiekybine, nei kokybine prasme.

Be to, kad įvykdytų tokią operaciją (išsilaipinimo Taivane – red. past.), Kinijai greičiausiai reikės atkirsti JAV karinį jūrų laivyną, sutrukdyti jam įsikišti. Tai galima padaryti panaudojant raketų sistemas. Šių sistemų skaičių Kinija ir toliau didina.

Kinija paskelbė, kad iki 2035 m. tris kartus padidins savo branduolinių galvučių skaičių – nuo dabartinių maždaug 500 iki 1 500. Tai taip pat rodo, kad Kinija vadinamąjį branduolinį šantažą, kurį Rusija taiko Vakarams, laiko efektyviu. Kinija tokį savo įsitikinimą patvirtino ir kitais būdais.

Kinija mano, kad jei ir ji tokiu pačiu būdu grasins JAV ir kitoms savo regiono valstybėms, tai ir lems, kad jos neįsikiš į konfliktą. Štai todėl Kinijai ir reikia didinti branduolinių ginklų skaičių, kad toks grasinimas būtų kuo efektyvesnis.

Trečias aspektas – ekonomika. Kol kas Kinijos susisaistymas su pasauline ekonomika, jos integravimasis į pasaulio sistemą yra sulaikantysis faktorius. Juk suprantame, kad tuo atveju, jei Taivano sąsiauryje prasidės karas, pasaulio ekonomikos laukia krachas.

Priminsiu, kad Taivanas gamina maždaug 60 proc. pasaulio puslaidininkių lustų ir 90 proc. pačių sudėtingiausių, pažangiausių pasaulio puslaidininkių lustų. Tad, jei prasidės karas, jis faktiškai sugriaus pasaulio ekonomiką. Kinijai tai taip pat labai rimta grėsmė.

Taigi Kinija šiuo metu stengiasi pasiekti vadinamąją technologinę nepriklausomybę – perkelti technologijų gamybą į savo teritoriją, pakeisti tiekimo sistemas. To reikia tam, kad, kilus karui, Kinija galėtų pati save aprūpinti.

Kita vertus, Kinija nesavarankiška energetinio saugumo ir maisto produktų tiekimo požiūriu. Beveik pusę savo naftos Kinija gauna iš Artimųjų Rytų šalių. Karo atveju JAV karinės jūrų pajėgos greičiausiai tiesiog užkirstų šį kelią ir visa Kinijos ekonomika atsidurtų labai sunkioje situacijoje.

Taigi Kinijai būtina sukurti alternatyvių tiekimo kelių, kuriais būtų galima naudotis karo atveju.

– Iš kur ir per kur?

– Tai galima daryti padedant Rusijos Federacijai. Ir dabar mes girdime diskusijų tarp Kinijos ekspertų ir matome praktinių žingsnių, kaip Kinija stiprina naftos ir dujų eksporto iš Rusijos infrastruktūrą ir pajėgumus. Jeigu Kinijai pasiseks per artimiausius kelerius metus, ji sukurs uždarą, savarankišką sistemą tarp Rusijos ir Kinijos. Kinija bus frontas, o Rusija – strateginis užnugaris. Apie tai irgi kalba Kinijos tarptautinių reikalų ekspertai.

Dar vienas aspektas, kuris šiuo metu sulaiko ir gali sulaikyti Kiniją – Taivano ir jo sąjungininkų pasirengimas invazijai. Taivanas juk taip pat supranta, kad konfliktas yra tikėtinas, tad siekia sustiprinti savo karinį potencialą. Čia laikas žaidžia nebe Kinijos naudai – jeigu Taivanas per artimiausius penkerius metus žymiai sustiprins savo karinį potencialą.

Taivanas dabar kaip tik vysto povandeninių laivų programą – į vandenį bus nuleisti aštuoni itin šiuolaikiški povandeniniai laivai. Pirmasis turi būti nuleistas pačiu artimiausiu metu. Aišku, Taivanas stengiasi sustiprinti savo priešlėktuvinę, priešraketinę gynybą, kovos su bepiločiais orlaiviais sistemas.

JAV stengiasi, kad kuo glaudžiau kartu rengtųsi ir sąjungininkės Korėja, Japonija ir Australija. Tad galimybių langas Kinijai veriasi. Taigi, jeigu ji operacijos neįvykdys per ateinančius 5–10 metų, vėliau gali būti dar sudėtingiau.

– Kaip tik norėjau paklausti apie Kinijos ir Rusijos ryšį. Kiek suprantu ir iš kitų jūsų viešų minčių ir pareiškimų, jūs nemanote, kad tas ryšys – momentinė, situatyvinė, grynai šio momento pragmatiniais interesais pagrįsta partnerystė. Jūsų teigimu, yra priešingai – tai fundamentali, egizistencinė, strateginė sąjunga. Kinija yra Rusijos strateginis užnugaris jos kare prieš Ukrainą ir Vakarus, mat Rusija ir Kinija rengiasi tam, kad Rusija būtų strateginis, infrastruktūrinis Kinijos užnugaris jos agresijoje prieš Taivaną. Ar teisingai?

– Iš esmės taip. Daug ekspertų ir apžvalgininkų kalba apie vasalinę priklausomybę. Neva Rusija tampa Kinijos vasale. Taip tarsi galima nuvertinti tą karinę-strateginę Rusijos ir Kinijos partnerystę. Atvirai kalbant, nesutinku su tokia interpretacija. Štai kodėl. Šiuo metu Kinijos dalis Rusijos prekyboje siekia 25 ar beveik 30 proc. Ta dalis didėja, tačiau vien tai, kad Kinija yra viena iš pagrindinių Rusijos prekybos partnerių, nedaro Rusijos Kinijos vasale. [...] Ekonominė tarpusavio priklausomybė, ryšiai, nebūtinai sukuria vasalinius santykius. [...] Aš tolimas nuo minties, kad Pekinas, pavyzdžiui, duoda Rusijai kokių nors įsakymų dėl Rusijos ir Ukrainos karo.

Sakyčiau, Rusija veikia visiškai savarankiškai. Kita vertus, Kinija, mūsų duomenimis, su tuo visiškai sutinka, reiškia tam, galima sakyti, simpatiją ir visiškai tai palaiko.

Be to, turime suprasti, kad Kinija vertina, brangina santykius su Rusijos Federacija. Deja, taip yra. Tad Kinija nedarys jokių žingsnių, kurie pakenktų jos strateginei partnerystei su Rusija. Nematome jokių požymių, kad būtų kitaip.

– Kinija palaikys Rusiją politiškai, geopolitiškai, ginklais, karine prasme tiek, kiek reikės?

– Na, dėl ginkluotės Kinija kol kas nepasirengusi atvirai stoti su Rusija į vieną frontą prieš Vakarus. Kinijos požiūriu dar neatėjo laikas, dar reikia tinkamai pasirengti. Kinija dar nepasirengusi tapti atvira, visaverte ne tik politine, bet ir karine Rusijos sąjungininke.

Dabartinis jų santykių modelis, kaip jūs ir įvardijote, panašus į fronto-strateginio užnugario modelį. Rusija priima sprendimus dėl karo prieš Vakarus, vykdo tą karą, o Kinija ją itin stipriai palaiko politiškai, informacine prasme, tarptautinėje arenoje, ekonomiškai. Juk be Kinijos palaikymo Rusijos ekonomika žlugtų. Palaikymas – ir technologinis. Jei mes pažvelgsime į raketas, kurias šiuo metu gamina Rusijos karinė pramonė, dauguma komponentų – iki 80 – yra Vakarų šalių gamybos. Tačiau tie komponentai tiesiai į Rusiją nepatenka.

Pagal išsamius, iki 100 puslapių siekiančius vadinamosios Jermako-McFaulo, ukrainiečių ir amerikiečių pareigūnų bendros grupės tyrimus, kuriuos atliko dešimtys ekspertų, tie komponentai – mikroelektronika, lustai, navigacijos sistemos – į Rusiją patenka per Kiniją.

Kinija faktiškai tapo Rusijai sankcijų apėjimo sistema. Be to, tokių komponentų dalis – itin didelė. Mikroprocesoriai, lustai – iki 70 proc., kritiškai svarbios medžiagos – iki 80 proc. Kinija ne tik neuždaro tų sankcijų apėjimo kanalų, ji kaip tik didina jų pralaidumą ir apimtį. Tai rodo ir statistika. Prieš metus buvo vieni skaičiai, šiemet jie didesni dešimtis kartų.

Taigi Kinija palaiko Rusiją plačiu frontu. Rusija supranta, kad Kinija nepasirengusi tiekti jai šiuo metu ginkluotės – ugnies, žvalgybos sistemų, tačiau Kinija gali Rusijai duoti reikalingų komponentų. Rusijos pramonė visiškai ramiai ir sklandžiai gali jais naudotis jau savo teritorijoje.

Taigi, mano nuomone, Rusijai ir Kinijai artimiausioje perspektyvoje svarbu gilinti šiuos fronto–užnugario santykius, tą užnugarį padarant iš tiesų strateginį. Padidinti naftos, dujų transportavimo pralaidumą ir apimtį. Pavyzdžiui, dabar rengiamasi statyti antrą dujotiekio „Sibiro jėga-2“ atšaką. Rengiami naftos terminalo, skirto jai perpumpuoti, projektai.

Galimybių langas Kinijai veriasi. Taigi, jeigu ji operacijos neįvykdys per ateinančius 5–10 metų, vėliau gali būti dar sudėtingiau.

Manau, tai yra požymis, kad šie santykiai gilėja, stiprėja ir kažkuriuo momentu, pagal Kinijos planus užimti Taivaną, abi šalys – frontas ir strateginis užnugaris – susikeis vietomis. Kinija vykdys karinius veiksmus, o Rusija aprūpins Kiniją energija, produktais, technologijomis ir, žinoma, žaliavomis. Gaila, tačiau atsargų ir išteklių tokiems santykiams užtikrinti, pasirengti tokiam plataus masto konfliktui abiem šalims pakanka.

– Karas Ukrainoje, jo pamokos ir patirtis yra pagrindinė ar viena iš pagrindinių temų tiek jūsų institute, tiek Taivane apskritai. Kokias pagrindines išvadas iš to karo daro Taivanas?

– Kai atvykau čia, su didele nuostaba pamačiau, kad Taivanas intensyviai stengiasi išstudijuoti visa tai, ką jam gali parodyti Rusijos ir Ukrainos karas. [...] Taivano ypatybė ta, kad jis labai greitai ir efektyviai įgyvendina, verčia kūnu savo tyrimų rezultatus. Taigi, jei Taivanas mato, kad kažkuri ginkluotė, technika yra efektyvi mūšio lauke, jei kažkuris požiūris ar elgesio modelis yra efektyvus, per kelis mėnesius tai aptariama ir faktiškai per tris keturis mėnesius ar per pusmetį tai tampa jų politikos dalimi. Tobulinamos karinės, užsienio politikos strategijos, informacinis saugumas, technologijos. Aišku, visa tai paremiama pataisomis biudžetui. Taigi Taivanas labai greitai adaptuojasi.

Kalbant apie tai, kokias konkrečiai išvadas jis daro ir jau padarė ar įgyvendino, galima pasakyti, kad labai daug. Jos – įvairių kategorijų. Pagrindinė išvada – strateginio planavimo srityje. Ji tokia – karas tikrai galimas. Ne tik galimas, bet ir labiausiai tikėtinas scenarijus.

Taivanas gyvena spaudžiamas Kinijos nuo 1950 m., kai Guomindanas patyrė pralaimėjimą žemyninėje Kinijoje. Per šį laiką Kinijos grėsmės tema jau, galima sakyti, pabodo visuomenei ir mažai kas tiki, kad ji reali. Rusijos ir Ukrainos karas parodė, kad net pats tragiškiausias, nežmoniškiausias plataus masto scenarijus – itin tikėtinas ir realus. Ypač jei tavo priešas apie tai atvirai kalba ir tam rengiasi. Tik laiko klausimas, kada tai įvyks.

Taigi geriausia straegija Taivanui – viltis geriausio, bet rengtis blogiausiam. Kalbant apie karinius dalykus, Taivanas, pavyzdžiui, pamatė, kad didelio tikslumo raketų salvių ugnies sistemos HIMARS smarkiai pakeitė karo eigą Ukrainoje ir jau užsakė šių sistemų, kurias turės kitąmet.

Be to, Taivanas jau užsakė ir turės daugiau vadinamųjų asimetrinio atsako priemonių. Tai mobilūs zenitiniai-raketiniai kompleksai, prieštankinė ginkluotė „Javelin“. Taivanas pamatė, kad šie ginklai taip pat buvo labai efektyvūs.

Taivane įvyko labai rimta diskusija dėl vadinamosios Ukrainos teritorinės gynybos, kai Ukraina kone per keletą parų teritorinei gynybai sugebėjo mobilizuoti kone 25 brigadas, kurios tapo svarbia pasipriešinimo dalimi.

Taivane egzistuoja vadinamoji totalinės gynybos sistema ir šalis stengiasi pagerinti savo karinio rezervo potencialą pagal Ukrainos teritorinės gynybos patirtį. Apskritai siekiama užtikrinti kuo didesnį visuomenės, civilių įsitraukimą į bet kokios rūšies gynybą.

Taivanas taip pat mato, kad mūšio lauke labai efektyvus ginklas yra bepilotės skraidyklės. [...] Tai sudaro dvipusį iššūkį Taivanui. Viena vertus, jis turi turėti kuo daugiau bepiločių savo karinėms pajėgoms, kurios turi turėti galimybių smogti Kinijos teritorijai. Kita vertus, Taivanas turi sukurti gynybos nuo tokių Kinijos bepiločių sistemą, o tai labai rimta užduotis.

Tačiau pramonė dirba. Pavyzdžiui, neseniai Taipėjuje tris dienas vyko aviacijos paroda, skirta tik bepiločių temai. Joje dalyvavo kone pusšimtis Taivano kompanijų, kurios gamina labai šiuolaikiškus ir gerus dronus ir kurių aprūpinimo grandinės yra visiškai nepriklausomos nuo Kinijos.

Be to, toks plataus masto karas reiškia labai didelę apkrovą artilerijos pajėgoms. Pirmiausia, joms reikia turėti itin didelių amunicijos atsargų. Taivanui reikia užtikrinti, kad jis jas turėtų. Juk tai sala ir karo atveju ginkluotės ir amunicijos tiekimas greičiausiai būtų Kinijos užblokuotas.

Viena iš įdomesnių daugybės Taivano išmoktų pamokų – Taivanas padarė išvadą, kad „Starlink“ palydovinio ryšio sistema yra labai svarbi tiek užtikrinant valdžios ir administracijos komunikaciją ir funkcionavimą, tiek greitą ryšį mūšio lauke. Ukraina šią sistemą naudoja, ji yra labai svarbus gynybos elementas. Tačiau Taivanas mato, kad šios kompanijos vadovas Elonas Muskas yra labai stipriai priklausomas nuo Kinijos. Taigi, kilus Kinijos ir Taivano karui, „Starlink“ sistema galbūt būtų Taivanui išjungta. Taivanas jau ėmėsi veiksmų, kurdamas savo „Starlink“. Jei neklystu, pirmasis Taivano tokios sistemos palydovas į orbitą turi būti paleistas jau kitąmet.

Taigi Taivanas daro daug veiksmų ir žingsnių, rengdamasis blogiausiam. Žinoma, yra ir labai rimtų spragų. Pavyzdžiui, Taivanas, kaip valstybė saloje, tradiciškai visuomet turėjo labai išvystytas karines oro ir jūrų pajėgas, kurios jam suteikia didelių pranašumų. Tačiau sausumos pajėgos menkai išvystytos. Mat visą laiką buvo manoma, kad Kinija nesugebės įveikti Taivano sąsiaurio kaip 200 km kliūties, tad rengti sausumos pajėgas nėra prasmės. Todėl nevyko ir jokių mokymų kariauti miestuose, manevrinės gynybos pratybų. Kol kas to nėra. Tai, mano nuomone, yra pažeidžiama Taivano vieta.