Nuosprendis ir kaip politikei
Pernai kovą M. Le Pen buvo nuteista už valstybės lėšų pasisavinimą. Pirmosios instancijos teismas skyrė jai 100 tūkst. eurų baudą ir ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, iš jų dvejus metus – lygtinai (vėliau bausmė pakeista nurodymu dvejus metus dėvėti asmens stebėjimo įrenginį). Tačiau skaudžiausia buvo papildoma iškart įsigaliojusi bausmė – draudimas penkerius metus būti renkamai į valstybines pareigas. Tai – nuosprendis M. Le Pen kaip politikei, kurios visa karjera buvo orientuota į vieną tikslą – tapti šalies prezidente.
Teismas pripažino M. Le Pen kalta dėl to, kad, būdama Europos Parlamento nare, ji neteisėtai naudojo ES lėšas. Skolose skendėjusi partija, tuomet dar vadinta karinguoju „Nacionaliniu frontu“ (Front National), 2004-2016 m. sistemingai savinosi europarlamentarų veiklai skirtas lėšas ir už jas samdė partijos centrinėje būstinėje Paryžiuje dirbusius asmenis. Kai kurie „Nacionalinio susivienijimo“ darbuotojai niekada nebuvo lankęsi Briuselyje, nors buvo įdarbinti kaip M. Le Pen asmens sargybinis ar biuro vadovė.
Tokios nusikalstamos sistemos autorius – partijos įkūrėjas Jean-Marie Le Penas. Jo duktė ne tik tęsė šią 2004 m. prasidėjusią praktiką, bet ir ją išplėtė. Padaryta žala vertinama 4,3 mln. eurų (1,1 mln. eurų partija jau grąžino). Faktinių įrodymų buvo apstu, teisėjai galutinį nuosprendį grindė ir M. Le Pen nenoru pripažinti kaltę – tai esą sudarė prielaidų manyti, kad politikė tęstų tokią praktiką, jei būtų išrinkta eiti naujas pareigas.
Iš viso pirmosios instancijos teisme buvo nuteisti 24 šioje byloje figūravę žmonės. Tai, kad tik pusė jų apskundė sprendimą, rodo, kad ir M. Le Pen šansai sulaukti švelnesnio nuosprendžio yra menki. Nors kai kurie partijos lyderiai ragino geriau prašyti atleidimo, pakeisti gynybos strategiją, politikė demonstruoja pasitikėjimą savimi, tvirtina esanti nekalta, vadina save sistemos, kuri nori ją eliminuoti iš politikos, auka.
Palaikymą M. Le Pen jaučia iš Užatlantės. Reaguodamas į pirmosios instancijos teismo nuosprendį, JAV prezidentas socialiniame tinkle įrašė lakonišką reikalavimą „išlaisvinti“ M. Le Pen. Anot žurnalo „Der Spiegel“, JAV administracijoje esama idėjos teisėjams, pavasarį paskelbusiems M. Le Pen nuosprendį, įvesti sankcijas. Paryžiaus baudžiamojo teismo prezidentas Peimane’as Ghaleh-Marzbanas dalijosi nerimu dėl JAV galimo įsikišimo į Prancūzijos vidaus reikalus.
Prancūzijos generalinis prokuroras Rémy Heitzas laikraščiui „Le Monde“ sakė pasigendąs daugiau aiškumo dėl tokių Vašingtono ketinimų. „Tačiau aišku, kad tai prisideda prie baimės klimato kūrimo. Tai neturėtų privesti prie savicenzūros iš teisėjų pusės“, – sakė jis.
Atsarginis kandidatas
M. Le Pen jau triskart bandė laimę prezidento rinkimuose, pastaruosius du kartus pateko į antrąjį turą. 2022 m. už ją balsavo apie 11 mln. rinkėjų. M. Le Pen perspektyvos galiausiai laimėti ir įžengti į Eliziejaus rūmus dar niekada neatrodė tokios geros kaip rengiantis ketvirtajam bandymui 2027 m. Tačiau viskas – apeliaciją nagrinėjančių teisėjų rankose.
Nors M. Le Pen oficialiai dar nepasitraukė iš politinio gyvenimo, ji jau turi ir atsarginį planą. Jei negalėtų kandidatuoti pati, estafetę perimtų jos politinis augintinis, vos 30-ies sulaukęs „Nacionalinio susivienijimo“ pirmininkas Jordanas Bardella.
J. Bardella ne tik yra pasirengęs stoti į kovą dėl prezidentūros – populiarumo reitingų lentelėse jis jau ima lenkti savo mokytoją. Tik 20 proc. „Nacionalinio susivienijimo“ rinkėjų mano, kad M. Le Pen būtų geresnė kandidatė, 70 proc. J. Bardellai priskiria didesnių galimybių antrajame ture.
Situacijose, kai viena tribūna dalijasi abu lyderiai, kontrastas tampa akivaizdus. Pvz., gegužę Narbone, Pietų Prancūzijoje vykusiame mitinge J. Bardella kalbėjo kaip vilties nešėjas, panašiai kaip Emmanuelis Macronas 2016-aisiais. „Jei norime sugrąžinti mūsų tautai garbę, jaunimui – ateitį, o šaliai – jos didybę, – šaukė J. Bardella, – atėjo laikas atsistoti, laikas pakilti!“ Jis – socialinių tinklų žvaigždė, žinanti, kaip sužadinti prancūzų patriotinius jausmus.
M. Le Pen pasirodė kaip auka – kalbėjo apie socialinį nuosmukį, o ne apie patriotinius jausmus, ir kartojo populistinę mantrą: „Jie pavogė jums rinkimus per 2024 m. parlamento rinkimus. Šiandien jie nori pavogti jums 2027 m. rinkimus.“
J. Bardella ne tik yra pasirengęs stoti į kovą dėl prezidentūros – populiarumo reitingų lentelėse jis jau ima lenkti savo mokytoją.
Išsigando griežtumo?
Apeliacinis procesas truks penkias savaites. Sprendimas turėtų būti paskelbtas iki vasaros pertraukos – birželį ar liepą. Jei apeliacinis teismas patvirtins pirmosios instancijos nuosprendį arba net jį sugriežtins, M. Le Pen politinis likimas būtų nulemtas: ji nedalyvautų prezidento rinkimuose.
Tačiau jei teisėjai sutrumpintų draudimo būti renkamam laikotarpį, pavyzdžiui, nuo penkerių iki dvejų metų, jis pasibaigtų 2027 m. kovo pabaigoje, ir M. Le Pen galėtų dalyvauti tų metų gegužę vyksiančiuose rinkimuose.
M. Le Pen situacija – gilesnė dilema Prancūzijai nei vieno nuosprendžio klausimas. Viena vertus, norima kovoti su politine korupcija, kuri dešimtmečiais buvo neatsiejama nuo politinės kultūros.
Apie pasikeitusį mentalitetą byloja kad ir bausmė buvusiam prezidentui Nicolas Sarkozy – už dalyvavimą nusikalstamoje organizacijoje, kilus įtarimų dėl rinkimų kampanijos finansavimo Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafi lėšomis, jis buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme ir tapo pirmuoju šalies vadovu, ragavusiu kalėjimo duonos.
Parlamentas yra sugriežtinęs įstatymus ir įvedęs draudimą būti renkamam, kuris įsigalioja net nesibaigus apeliaciniam procesui, kad galutinio verdikto tebelaukiantis politikas negalėtų dalyvauti rinkimuose.
Kita vertus, visuomenei neatrodo sveika, kai kandidatei, kurią remia daug milijonų rinkėjų, teismas užkerta kelią dalyvauti rinkimuose. M. Le Pen atvejis privertė kai kuriuos politikus švelninti požiūrį į tokią bausmę.
Demonizavimas tik padėjo
Kodėl apskritai „Nacionalinis susivienijimas“, nepaisant visų skandalų ir teisinių problemų, gyvuoja paneigdamas tradicinių partijų skepsį?
Visų debatų apie „Nacionalinį susivienijimą“ atskaitos taškas – klausimas, ar programa ir viešieji atstovų pasirodymai atspindi tikruosius partijos vadovybės tikslus. Daugelis įtaria, kad M. Le Pen vykdyta tariama nuosaikumo reforma, kai buvo eliminuotas atvirai ekstremistinių pažiūrų J.-M. Le Penas, o partija pervardyta, yra tik fasadas.
Kaip pastebi politologas Jeanas-Yves Camus, jei ekstremizmas suprantamas kaip noras pakeisti konstitucinę tvarką nesikratant ir smurto, tuomet „Nacionalinio susivienijimo“ negalima laikyti ekstremistine partija. Eksperto nuomone, tradicinės partijos laikėsi blogos strategijos J.-M. Le Peno suburtos organizacijos atžvilgiu.
Prancūzijos konservatoriai ilgą laiką bandė sumenkinti „Nacionalinį frontą“, laikė partiją protesto judėjimu, kuris savaime išnyks. Kitos filosofijos šalininkai vadino partiją fašistine, neigė dialogo galimybę. Žiniasklaida nekalbino jos atstovų, 2002 m. kandidatas į prezidentus Jacquesas Chiracas net atsisakė dalyvauti debatuose su J.-M. Le Penu, nors galiausiai pastarasis pateko į antrąjį turą ir nelaimėjo tik neįtikėtinai susitelkus Prancūzijos rinkėjams.
„Buvo praleista proga rimtai išnagrinėti ir punktas po punkto išardyti programą“, – apie tradicinių partijų klaidas sako J.-Y. Camus, kurį cituoja „Die Welt“.
„Nacionalinį frontą“ bandyta demonizuoti: partija vadinta antidemokratiniu siaubu, pabrėžtas jos fašistinis paveldas. Senasis J.-M. Le Penas tai skatino, pats skleisdamas rasistines teorijas, Aušvico dujų kameras vadindamas „Antrojo pasaulinio karo istorijos detale“.
„Nacionalinis frontas“ iš tiesų buvo dešiniųjų ekstremistų susibūrimas, sutelkęs ir buvusius nacių kolaborantus, ir Alžyro karo veteranus, kurie niekada nesusitaikė su kolonijinės imperijos praradimu. Buvusi premjerė Élisabeth Borne, Prancūzijos pasipriešinimo kovų veterano duktė, Prancūzijos dešiniuosius populistus yra pavadinusi nacių kolaboranto Philippe’o Pétaino palikuonimis.
N. Sarkozy bandė kopijuoti dešiniųjų temas, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai taip pat nepasiteisino.
Prezidentas E. Macronas ragino neignoruoti populistų – esą geriau milijonams jų šalininkų demaskuoti partijos nenuoseklumą ir prieštaravimus.
Le Penų sambūrio stigmatizavimas nedavė rezultatų: per kiekvienus rinkimus partija surinkdavo vis daugiau balsų. J.-M. Le Penas 1974 m. prezidento rinkimuose surinko vos 0,74 proc. balsų, o 2022 m. už jo dukrą antrajame ture balsavo 41,46 proc.
Į parlamentą pirmą kartą „Nacionalinio fronto“ atstovai pateko 1986 m. (su 9,86 proc. balsų). Po pakilimų ir nuopolių 2024 m. rinkimuose jie sutelkė net 29,25 proc. rinkėjų.
Europos Parlamento rinkimuose 1984 m. startavusi su dešimtimi laimėtų mandatų, po nesėkmingų 2009 m., kai gautos vos keturios vietos, partija atkuto ir 2014 m. susižėrė 24 mandatus, po dešimties metų – jau 30.
M. Le Pen atsikratė tėvo radikalumo – seniai nebekalba apie Prancūzijos išstojimą iš ES ir euro zonos. Nuo 2018 m. partija virto „Nacionaliniu susivienijimu“, tad nebekviečia lipti ant barikadų – kviečia vienytis.
Kad ir kaip pasibaigs M. Le Pen teismas, jos partija pirmauja apklausose ir artimiausius metus gyvens rengdamasi šturmuoti Eliziejaus rūmus.
Naujausi komentarai