Toks pasaulis

Rusai Baltijos šalis laiko nesaugiomis

Ketvirtadalis Rusijos gyventojų mano, kad Lietuva - pavojinga šalis, rodo sociologijos apklausos duomenys.

Informacijos agentūros “Regnum” duomenimis, tarp buvusių SSRS respublikų, kaip pavojingiausią gyventi ir pabūti trumpam nuvykus, Rusijos gyventojai nurodė Gruziją. Tuo įsitikinę 53 proc. respondentų, praneša BNS. Tokius balandžio 15-16 dienomis surengtos sociologijos apklausos duomenis paskelbė Rusijos viešosios nuomonės tyrimo centras, apklausęs 46 Rusijos regionuose 1600 respondentų (galima statistinė paklaida - ne daugiau kaip 3,4 proc.).

Tarp labiausiai pavojingų šalių Rusijos gyventojai mini Latviją - 29 proc., Azerbaidžaną - 28 proc., Tadžikistaną - 26 proc., Estiją - 23 proc., Armėniją - 20 proc., Turkmėniją - 16 proc., Uzbekistaną - 16 proc., Ukrainą - 13 proc.

Saugiausios rusams iš buvusios Sovietų Sąjungos, Rusijos gyventojų nuomone, yra Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas.

Anglija įvardinta kaip pagrindinis Rusijos priešas

Ultranacionalistinės Rusijos liberalų demokratų partijos (RLDP) lyderis Vladimiras Žirinovskis pavadino Didžiąją Britaniją pagrindiniu istoriniu Maskvos priešu, rezgančiu prieš Rusiją įvairias pinkles ir provokacijas, pranešė BNS.

“Pagrindinė priešiškų Rusijai akcijų štai jau šimtą metų dispečerė - Didžioji Britanija. Ji yra mūsų pagrindinis istorinis priešas”, - pareiškė V.Žirinovskis antradienį skaitydamas politinį pranešimą 18-ajame partijos suvažiavime Kremliaus suvažiavimų rūmuose.

Pasak skandalingais pareiškimais garsėjančio RLDP lyderio, visi svarbūs politiniai įvykiai, susiję su Rusijos ir Sovietų Sąjungos įvėlimu į įvairius karus ir konfliktus, buvo suplanuoti Londone. “Tai pagrindinė mano politinio pranešimo mintis”, - sakė V.Žirinovskis.

Pasak jo, Britanija “įtraukė Rusiją ir į Pirmąjį, ir į Antrąjį pasaulinius karus”.

“1941 metais Hitleris jau bombardavo Londoną, o Vinstonas Čerčilis (tuometinis premjeras) vis laukė, kad paakintų jį eiti į Rytus”, - sakė A.Žirinovskis.

RLDP lyderis taip pat įsitikinęs, kad Britanijos specialiosios tarnybos parengė ir organizavo pilietinius susirėmimus 1991 metų rugpjūtį. Pasak jo, “britai parengė (tuometį SSRS prezidentą) Michailą Gorbačiovą, ir buvo sunaikinta visa valstybė”.

Jis taip pat pareiškė, kad britų specialiosios tarnybos drauge su JAV specialiosiomis tarnybomis parengė ir padėjo įvykdyti vadinamąsias spalvotas revoliucijas Gruzijoje ir Ukrainoje, kad susilpnintų Rusijos pozicijas šiuose regionuose.

“Bet ne viskas jiems pasiseka. Pavyzdžiui, Uzbekistane, Baltarusijoje jiems tai nepavyko ir ne visiškai pavyko Biškeke - taigi galima sakyti, kad rezultatas 3:2 mūsų naudai”, - sakė V.Žirinovskis.

18-asis RLDP suvažiavimas truko maždaug tris valandas, V.Žirinovskio politinis pranešimas - daugiau kaip pusantros valandos.

Pasibaigus suvažiavimo darbui buvos paskelbta, kad pradedama antroji dalis - V.Žirinovskio 60 metų jubiliejaus šventimas.

Liudmilos Ulickajos kazusas

Liudmila Ulickaja ir jos kūryba – intriguojantis reiškinys šiandieninėje rusų literatūroje. Intriguojantis gan neįprastai, t.y. kiek kitaip, nei esame įpratinti prie standartinės intrigos šiuolaikiniame meno pasaulyje. Mat nei rašytojos biografijoje, nei prozoje nerasime jokių skambesnių, žiniasklaidos susidomėjimą keliančių sensacingų dalykų, o greičiau atvirkščiai – ganėtinai kukli asmenybė ir perdėm ramus tradicinis epinis pasakojimas, ryškesniais avangardiniais “išsišokimais” nekomplikuota kūryba…

Ir vis dėlto prieš gerą dešimtį metų dar niekam nežinoma, vos pradedanti savo kūrybą publikuoti penkiasdešimtmetė (!) autorė, pirmąją knygą išleidusi tik 1994-aisiais, šiandien laikoma pasaulinio lygio literatūros įžymybe: jos proza išversta daugiau nei į dvidešimtį pasaulio kalbų; apysaka “Sonečka” 1996 m. pelnė prestižinę Prancūzijos Medicis premiją kaip geriausias užsienio rašytojo kūrinys, taip pat už šią apysaką jai paskirta Džiuzepės Acerbi premija Italijoje; 2001 m. ji apdovanota Rusijos Bookeriu už geriausią metų romaną rusų kalba “Kukockio kazusas”; o 2004-aisiais Tarptautinėje Maskvos knygų mugėje pripažinta geriausia metų rašytoja nominacijoje “už didžiausią populiarumą tarp nekomercinės literatūros skaitytojų”… Taigi labiausiai čia intriguoja paprastumo ir populiarumo santykis, tarytum ir prasilenkiantis su mūsų triukšmingojo laikmečio dėsniais.

“Galėtume įtarti, - straipsnyje apie L.Ulickają rašo “Sonečkos” vertėjas į lietuvių kalbą Rimantas Viedrynaitis, - kad tokį populiarumą sukūrė puikūs vadybininkai ir reklamos agentai, sąmoningai pataikaudami publikos siūlymams, kokių paprastai ir tikimasi iš populiaraus autoriaus – truputį kraujo, truputį sekso, truputį banalybių, supintų į įtemptą siužetą. Tačiau nieko panašaus Ulickajos tekstuose nerasime… Jai svarbu eilinis žmogus kasdienėse situacijose – atrodytų, kas gali būti nuobodžiau? Vis dėlto nuobodulys bemat apleidžia, kai tik paimi Ulickajos knygą į rankas – atsiveria turtingas ir paslaptingas pasaulis, kurio dažnai nepastebime, nes mums labiau rūpi jo sensacijos ir ekstremalumai, o ne mūsų pačių gyvenimas. Rusų literatūros tradicija kaip tik ir išsiskiria atidumu bei meile tam, kas paprastai vadinama “kasdienybe”.

Panašiai savo literatūrinį amplua deklaruoja ir pati L.Ulickaja, beje, pagal profesiją biologė, genetikos specialistė: “Mane domina ne problemos, reiškiniai, idėjos, o patsai žmogus, susiliečiantis su tomis problemomis, idėjomis ir panašiai. Juk mes puikiausiai pažįstame didžiumą šiandieninės literatūros, kuri apskritai neliečia žmogaus. Kas ne apie žmogų – man neįdomu. Jeigu bandytume apibrėžti mano interesų kryptį – tai žmogus. Tai tas pat, kaip genetiko profesija. Vakar tyrinėjau fermentus, šiandien tyrinėju kitas savybes, kurios irgi susijusios su žmogumi, irgi linkusios keistis, irgi yra paslaptingos. Šia prasme mokslas ir literatūra auga iš tos pačios šaknies.”

Bene išsamiausiai ir talentingiausiai L.Ulickajos kūrybos principai išreikšti kol kas pagrindiniame ir svarbiausiame, dešimtį metų rašytame jos romane “Kukockio kazusas”, kurį neseniai lietuvių kalba išleido Kauno leidykla “Jotema”.

“Kukockio kazusas” – tai žymios medikų giminės palikuonio Pavelo Kukockio, pokarinėje Stalino epochos Maskvoje vadovavusio akušerijos ir ginekologijos katedrai, šeimos istorija. Genetikos mokslo sutriuškinimas, garsioji Lysenkos pseudomokslo avantiūra, vadinamoji “gydytojų byla”, areštai ir lageriai, Stalino laidotuvės – šiame dramatiškų įvykių fone Kukockis nesėkmingai kovoja už tai, kad būtų atšauktas legalių abortų draudimas. Toks yra konkretusis kūrinio turinys, o po tradiciniu epiniu šeimyninės kronikos pasakojimu, į kurį viename skyriuje keistu būdu įsiterpia pomirtinio gyvenimo vizija su Biblijos motyvais, juntamai glūdi giluminis, filosofinis, romano sluoksnis su amžinaisiais žmogiškosios egzistencijos klausimais apie gimimo, mirties, meilės paslaptis.

Romanas persmelktas vaizduojamojo laikmečio dvasios, bet kartu tarsi peržengia bet kokio laiko rėmus. Sakytum, išsitrina riba tarp gyvenimo ir mirties. Sukuriamas nepakartojamas įspūdis, lyg pastaroji apskritai neegzistuotų, nors tuo pat metu romane jos be galo daug – nelauktos, žiaurios, beprasmiškos, netgi serijinės – kaip, beje, ir konkrečių gimimų (ne be reikalo vienas iš pagrindinių romano herojų – akušerijos ir ginekologijos specialistas). Kūrinio personažai taip dažnai atsiduria ties šiomis žmogaus žemiškąjį gyvenimą dalijančiomis ribomis, taip dažnai tiesiog fiziškai kontaktuoja ir su viena, ir su kita puse, kad nejučia skaitytojo sąmonėje “ištrypia” savotiškus takus į egzistencinę nežinomybę abiem kryptimis. Taip jis paruošiamas kartu su viena romano veikėja išgirsti “Mirė? Mirties nėra, Lenočka. Mirties nėra” ir su tokiu teiginiu nevalingai sutikti – mūsų atveju kaip su meniškai pagrįstu ir motyvuotu.