Beveik užtikrintai galima prognozuoti, kad JAV prezidento sumanymas neišdegs – A. Lukašenka pernelyg tvirtai pririštas prie Rusijos. Nepaisant to, Vašingtono politikos Gudijos atžvilgiu pokytis yra svarbus ir net problemiškas mūsų regionui ir konkrečiai Lietuvai, pozicionuojančiai save kaip nesutaikomą Minsko autokrato priešininkę. Vilniui gali tekti koreguoti savo retoriką ir politiką, kurią jau ilgą laiką galima vadinti vertybine, tačiau neturinčia aiškių tikslų.

Apie tai portalas kauno.diena.lt kalbėjosi su politologu Tomu Janeliūnu:

– Kokie D. Trumpo tikslai Gudijoje? Jis pasitenkins mažesnėmis pergalėmis, kaip pavyzdžiui politinių kalinių išlaisvinimas, ar sieks ambicingesnių tikslų, tarkime, pervilioti į savo pusę A. Lukašenką?

– Galimybės aiškiai suprasti amerikiečių intencijas yra ribotos, todėl klausimas sudėtingas. Man atrodo, pirmiausiai tai rodo bendrą D. Trumpo komandos nuostatą greitai derybomis spręsti įvairias problemas ir skinti lengvas pergales, ir Gudijoje jie kaip tik ir mato tokios nesunkios pergalės galimybę. Ir čia yra variacijos. 

Pavyzdžiui, tikrai gana nesunkiai pasiekiamas Gudijoje kalinčių JAV piliečių išlaisvinimas, kas namuose būtų be abejo pristatyta kaip diplomatinė pergalė. Tai yra kiekvieno prezidento garbės reikalas, o visuomenė tokius laimėjimus priima gerai.

Iš kitos pusės, gali būti JAV nuostata, kad tokie laimėjimai padės sukurti didesniu pasitikėjimu grįstus santykius su A. Lukašenka, o tada jau atsivertų galimybės didesnėms pergalėms. Visai gali būti, kad D. Trumpo komanda įsivaizduoja, kad A. Lukašenką galima atitraukti nuo Vladimiro Putino ir padaryti jei ne tarpininku, tai bent jau ne pilnai nuo Rusijos priklausomu žaidėju ir tokiu būdu įgyti dar vieną spaudimo Maskvai įrankį.

Pats kontaktų su JAV faktas jau yra gera žinia A. Lukašenkai, kuris dabar galės girtis, kad yra stambaus kalibro lyderis, su kuriuo kalbasi pasaulio galingiausieji.

– Tai atitinka platesnę D. Trumpo strategiją silpninti Rusiją, kertant per jos ryšius užsienyje.

– Taip, D. Trumpas ieško tokių pažeidžiamų vietų ir mėgina silpninti Rusiją, neidamas į tiesioginį grubų kontaktą. Iš pradžių susilpninti netiesioginėmis priemonėmis, o tada jau galbūt kelti griežtesnes sąlygas ir didinti tiesioginį spaudimą. Panašu, kad tą jis daro ir Gudijoje, tačiau tokių bandymų būta ne vienas, bet niekam iki šiol nepavyko atitraukti A. Lukašenkos nuo Maskvos. Tiesiog Rusija ir Gudija pernelyg giliai struktūriškai suaugusios, kad būtų įmanoma praktiškai tai padaryti.

– Remiantis šia patirtimi turbūt galime pakankamai užtikrintai sakyti, kad tai nepavyks ir D. Trumpui?

– Manau, kad taip. Struktūrinės sąlygos nepasikeitė, ryšiai su Rusija yra tokie stiprūs, kad nei JAV, nei Europos Sąjunga (ES) negali pasiūlyti jokių alternatyvų ir būtų naivu tikėtis, kad A. Lukašenkos režimas nertu stačia galvą į nežinomybę vardan neaiškių „auksinių“ perspektyvų. Manau, kad viltys tai padaryti JAV kyla iš regiono specifikos nesupratimo, nes Europoje tai suprasta jau seniai – po kelių bandymų ir karčių nusivylimų padaryta išvada, kad žaidimų su A. Lukašenka neverta tęsti. Savo ruožtu A. Lukašenka niekada nepraleidžia progos pažaisti tokius žaidimus ir pamėginti išpešti naudos sau.

– Ką A. Lukašenka mėgins išpešti iš D. Trumpo? Sankcijų švelninimas? A. Lukašenkos ego labai paglostysiantis jo statuso sureikšminimas?

– A. Lukašenka jaučia, kad tarp D. Trumpo ir V. Putino gali vykti derybos ir jis labai norėtų turėti vietą prie tų derybų stalo. Jis bijo, kad kitu atveju, D. Trumpui ir V. Putinui derantis dviese, gali būti pasiektas sutarimas Maskvai vėliau net atsikratyti A. Lukašenkos.

Žinoma, A. Lukašenkai taip pat svarbu mažinti sankcijų poveikį ir galbūt vėl atverti pelnymosi iš trąšų ir naftos produktų kelius. Tai jau savaime pakankama paskata derėtis su JAV. Tačiau reputacijos ir statuso dalykai taip pat svarbūs. Tarpininko vaidmuo bet kuriame formate A. Lukašenkai yra svarbus, nes atitinka jo asmeninę ambiciją būti svarbiu žaidėju. Dabar jis yra politinėje izoliacijoje ir tai žeidžia jo savimylą, todėl pats kontaktų su JAV faktas jau yra gera žinia A. Lukašenkai, kuris dabar galės girtis, kad „štai, man neseniai iš Baltųjų Rūmų skambino“ ir puikuotis neva jis yra stambaus kalibro lyderis, su kuriuo kalbasi pasaulio galingiausieji.

Tomas Janeliūnas / Asmeninio arch. nuotr.

– Net jei toks JAV politikos posūkis laikinas, vis tiek kyla problema Lietuvai: D. Trumpas nori draugauti su A. Lukašenka, o mes norime kariauti. Nelabai gerai gaunasi?

– JAV spaudžiant Lenkiją, Lietuvą ir kitas šalis atverti sienas, atverti tranzito kelius, mes turėsime didelę dilemą – ką daryti? Santykių su Gudija atšilimą bus labai sunku „parduoti“ mūsų visuomenei, nes tiek praėjusi, tiek ši Vyriausybė nuosekliai laikėsi linijos, kad reikia didinti spaudimą Minskui, kiek įmanoma kertant per jo pelnymosi šaltinius. Jei pakeisime šią poziciją, pripažinsime, kad tiesiog pasidavėme primityviam spaudimui iš išorės.

– Tokiu atveju faktiškai pripažintume, kad mūsų vadinamoji vertybinė politika neveikia. Bet iškiltų ir dar viena problema: jei pradedame gerinti santykius su A. Lukašenka, ką daryti su Lietuvoje esančia „tikrąja prezidente“ Sviatlana Cichanouskaja?

– Sutinku, niekam nebūtų malonu pripažinti, kad politika Gudijos atžvilgiu buvo klaidinga ir nesuveikė. Iš kitos pusės, šiandien galime drąsiai pasakyti, kad nuoseklios strategijos Gudijos atžvilgiu Lietuva taip niekada ir neturėjo. Pavyzdžiui, mes laikomės politikos remti gudų opoziciją tiek, kad ji išgyventų, bet nežinome, ką su ja daryti toliau, o ir patys netikime, kad opozicija gali ką nors pakeisti Gudijoje. Lygiai taip pat neturėjome ir neturime iki galo aiškios strategijos A. Lukašenkos atžvilgiu. Sankcijos, bandymas izoliuoti – viskas OK, bet tuo pačiu metu yra supratimas, kad nėra jokių galimybių ir prielaidų formuoti „postlukašenkinės“ Gudijos viziją, o tai dar lydi ir supratimas, kad tiek A. Lukašenkos režimas, tiek ir koks nors kitas Gudijos režimas vis tiek bus labiausiai priklausomas nuo Rusijos. Taigi, tai yra ne pragmatinė, o vien vertybinės inercijos varoma politika, kuri lemia, kad inertiškai stebime, kas vyksta, bet neturime ne tik galimybių ką nors pakeisti patys, bet ir nesugebame to siekti kartu su kitais mūsų sąjungininkais. Mes neturime aiškaus supratimo, ko mes norime pasiekti Gudijoje ir gali ateiti momentas, kai turėsime pripažinti, kad mūsų politika nesuveikė. Stebime, kas vyksta ir tik reaguojame į įvykius.

Nesukurtas algoritmas, leidžiantis išlaikyti pusiausvyrą tarp mūsų vertybinių pozicijų ir pragmatinių interesų, atsiremiančių į gyvybiškai svarbų saugumo poreikį, kad Rusijos kariuomenė nestovėtų per 30 km nuo Vilniaus.

– O ar reaguojame adekvačiai? Sutikite, vertinant situaciją visiškai realistiškai, mažų mažiausiai keistai atrodo tokie epizodai, kai mes uždarome sieną, o paskui stebimės, kad A. Lukašenka padaro tą patį?

– Tai gerai iliustruoja mūsų veikimą platesne prasme, kai mes labai nustembame, kai kažkas įvyksta iš Gudijos pusės ir imame garsiai piktintis, lyg nebūtume turėję to numatyti. Manau, kad sieną buvo galima uždaryti jau seniai, bet to nedarėme, nes Lietuva pasiimdavo ir savo naudos dalį iš tų per sieną judančių srautų, nors ir nemėgo apie tai kalbėti. Uždirbo ir logistikos įmonės, ir paslaugų sektorius. Tai yra tam tikras dviveidiškumas: ir izoliuoti Gudiją norime, bet ir ekonominę naudą iš jos pasiimti taip pat norime. Apsispręskime – jei izoliacija, tai izoliacija. Imamės veiksmų, paaiškiname, ko jais siekiame ir tada neverkiame dėl anoje sienos pusėje įstrigusių vilkikų. Priešiški gudų veiksmai buvo ne tik visiškai nuspėjami, bet ir simetriški. Rizikos faktorius tokiose valstybėse kaip Gudija, be kita ko, turėjo suvokti ir mūsų vežėjų verslas. Jie puikiai matė, kaip nuo 2022 m. Rusija nacionalizavo užsienio įmonių turtą ir darė kitus panašius dalykus. Kodėl Gudijos autokratas negalėtų padaryti to paties?

– Rusija žingsnis po žingsnio siekia visiškai praryti Gudiją ir tai yra labiausiai mums netinkantis juodas scenarijus – turėti sieną su Rusija iš dviejų pusių. Mes to visai nenorime ir A. Lukašenka to visai nenori. Mums labai nepatinka A. Lukašenka, bet turime pripažinti, kad Rusijos ekspansiją stabdo ne gudų opozicija, o būtent jis. Ar ne ironiška, kad Lietuva ir A. Lukašenka turi svarbų bendrą interesą?

– Ta pati dilema – vertybiškai norime jį izoliuoti ir labai tikimės, kad jo dienos netrukus baigsis, bet tuo pačiu metu bijome, kad A. Lukašenkos valdymas baigsis, nes kitas Gudijos vadovas greičiausiai bus žymiai prorusiškesnis, o gal net tiesioginis Maskvos statytinis. Bijome, kad nepasidarytų blogiau, nei yra dabar, bet vengiame tai pripažinti. Štai ir turime paradoksą, kai turime strategiją Indijos – Ramiojo vandenyno regiono atžvilgiu, bet neturime strategijos vienoje svarbiausių mūsų užsienio politikos krypčių – Gudijoje. Nesukurtas algoritmas, leidžiantis išlaikyti pusiausvyrą tarp mūsų vertybinių pozicijų ir pragmatinių interesų, atsiremiančių į gyvybiškai svarbų saugumo poreikį, kad Rusijos kariuomenė nestovėtų per 30 km nuo Vilniaus. Nesugebame patys sau aiškiai apibrėžti, ko ir kokiais būdais norime pasiekti.