Išorės grėsmė valstybės politines jėgas paprastai verčia vienytis. Tačiau Ukrainoje įvyko visiškai priešingai. Rusijos įsiveržimas į Gruziją ir pavojus, kad kitu Maskvos taikiniu gali tapti Kijevas, suskaldė "oranžinę" koaliciją, valstybę įstūmė į naują krizę. Dabar grėsmių Ukrainai tenka ieškoti ne už valstybės ribų, o jos viduje.

Trys pagrindiniai valdžios organai, kurių du valdo priešiškomis tapusios politinės jėgos, o trečią – chaosas, ne dirba, o tik trukdo dirbti vienas kitam. Prezidentas Viktoras Juščenka kaltina premjerę Juliją Tymošenko dėl visų Ukrainos bėdų, net pavadino ją šnipe ir išdavike, kai ši atsisakė pasmerkti Rusijos įsiveržimą į Gruziją. "Oranžinė karalienė" savo ruožtu visomis išgalėmis bando apkarpyti šalies vadovo įgaliojimus ir negaili kandžių žodžių buvusiam bendražygiui. Šią savaitę iškviesta į prokuratūrą duoti parodymų V.Juščenkos apnuodijimo byloje, politikė diagnozavo "politinę intoksikaciją" visam prezidentūros aparatui, o šalies vadovą apkaltino, kad yra tampoma į prokuratūrą būtent jam liepus.

Aukščiausiojoje Radoje, kaip jau tapo įprasta, tvyro chaosas. Beveik kasdien politinių audrų draskomą posėdžių salę principingai paliekantis parlamento pirmininkas galų gale atsisakė posto, o ties riba, kai bus paleisti, atsidūrę deputatai skuba priimti įstatymą, kuris leistų 12-ai metų įkalinti prezidentą, jeigu jis išdrįs paleisti parlamentą.
Analitikai neranda vienareikšmiško atsakymo, kodėl J.Tymošenko nusprendė nusigręžti nuo V.Juščenkos. Galbūt į kovą su prezidentu jis stojo norėdama priversti jį palaikyti vyriausybės politiką ir leisti premjerei įgyvendinti per rinkimus gyventojams duotus populistinius pažadus. Galimas dalykas, jog ji nusprendė susilpninti prezidento vaidmenį ir perimti jo įgaliojimus, kad galėtų groti pirmuoju smuiku Ukrainos politikoje. Kai kurie apžvalgininkai mano, kad "oranžinė karalienė" žlugdo valdančiąją koaliciją, norėdama palikti premjero postą ir pradėti ruoštis 2010 m. prezidento rinkimams.
Šiuo metu Ukraina išgyvena itin sudėtingą laikotarpį. Infliacija skaičiuojama keliomis dešimtimis procentų, iš Rusijos importuojamų dujų kaina kitąmet gali padvigubėti, o įtampa bendraujant su Rusija smarkiai išaugo. Todėl premjerei būtų naudinga dabar pereiti į opoziciją, kaltę dėl visų nesėkmių suversti valdantiesiems ir išsikovoti populiarumą.

Tačiau dabar Ukrainai svarbios ne tiek krizės priežastys, kiek galimybės ją įveikti. Valstybė turi tris išeitis. Pirma – atkurti trapią "oranžinę" koaliciją, ko primygtinai prašo Kijevo partneriai Vakaruose. Tačiau du "oranžinės" revoliucijos lyderius skiria ne tik politiniai, bet ir asmeniniai nesutarimai, todėl toks politinis junginys negali būti gyvybingas. Be to, tiek pirmoji "oranžinė" koalicija, gimusi iškart po 2004 m. revoliucijos, tiek antra, atsiradusi po pernai vykusių neeilinių parlamento rinkimų, gyvavo mažiau nei metus. O taisyklė, kad trečias kartas nemeluoja, politikoje negalioja.

Antra, kiek labiau galima išeitis Ukrainai yra senų priešininkų sąjunga. Viktoro Janukovyčiaus Regionų partija jau pradėjo konsultuotis su J.Tymošenko bloku. Kai ką su demokratijos idealais tapatinamos "oranžinė karalienės" ir Ukrainos integracijai į Vakarų struktūras besipriešinančio politiko sąjunga verčia pakraupti. Prezidentas pareiškė, kad tokia koalicija sužlugdys visus šalies demokratinius laimėjimus. Kiti mano, kad dabar derėtų galvoti ne apie idealus, o kaip išsaugoti valstybingumą. Istorikai primena, kad 1917–1920 m. Ukraina prarado nepriklausomybę, nes to meto lyderiai pasirodė visiškai bejėgiai valdyti valstybę. Panaši padėtis susiklostė ir šiandien, todėl Ukrainai gyvybiškai svarbu sukurti bent kiek stabilesnę valdžią, net jei susimaišytų oranžinė ir mėlyna spalvos.

Drastiškiausias scenarijus, kurį gali pasirinkti Ukrainos valdžia – praėjus vos metams po pirmalaikių rinkimų paskelbti dar vienus. Prezidentas turi teisę tai padaryti, jei per mėnesį, kai žlunga valdančioji koalicija, parlamente nesusiformuoja nauja dauguma.
Kol kas pagrindinės politinės jėgos sako, kad tai prasta išeitis, ir rinkimai politinės krizės neišspręstų. Jie ypač žalingi būtų V.Juščenkai, nes jo populiarumas, kaip rodo kai kurios apklausos, smuko iki vienaženklio skaičiaus. Tačiau tiek kandžius kaltinimus svaidantis prezidentas, tiek užgauliomis replikomis atsakantys oponentai elgiasi taip, lyg rinkimų kampanija jau būtų prasidėjusi.