44 metų kunigas Ivanas Roikas iš Černivcių, dalyvavęs atsakomajame puolime Charkivo srityje, jau devynis mėnesius kariauja Ukrainos rytuose, rašo UNIAN.

Jis papasakojo, kodėl nusprendė į rankas paimti ginklą ir pasivadinti slapyvardžiu „Nusidėjėlis“.

– Tėve, papasakokite apie savo gyvenimą prieš karą. Kurioje bažnyčioje tarnavote?

– Prieš prasidedant karui Ukrainoje tarnavau vienoje iš Ukrainos stačiatikių bažnyčių, esančių Černivciuose. Be to, Mokslo muziejuje dirbau mokytoju ir vyresniuoju mokslo darbuotoju. Prasidėjus karui kaip savanoris savanoriu įstojay į Karinį komisariatą.

Ta diena tapo viena juodžiausių visiems ukrainiečiams. Vasario 24-ąją visi norėjome išgirsti daugiau naujienų: kas atsitiko, kokie juodieji Rusijos planai. Visi buvome nervingi. Visą dieną klausiausi radijo, nes šalia nebuvo televizoriaus. O 25-osios rytą pabudęs pasimatavau kraujospūdį – 183 ir 80, galva – kvadratinė... Išėjau į lauką. Daugelis mano kaimynų yra Maskvos patriarchato šalininkai. Tada pagalvojau: o kas iš šių žmonių eis ginti Ukrainos? Gal tik vienas ar du kaimynų berniukai, kurie yra patriotiški. Vėliau taip ir atsitiko – jie išėjo. Taigi nusprendžiau stoti į kariuomenę ir aš.

– Kaip darbuotojai reagavo į jūsų pasirodymą Kariniame komisariate?

– Atvykus į regioninį karių rinkimo centrą, teko stovėti ilgoje eilėje. Koridoriuje sutikau pažįstamą kunigą, jis skaitė maldą vyrams, kuriuos ruošėsi siųsti į frontą. Tuo metu aš taip pat buvau pasiruošęs lipti į autobusą su jais, nes aš kaip ir jie – paprastas kareivis.

Kai atėjo mano eilė, karinio komisariato darbuotojai pasakė, kad ima tik profesionalus ir patyrusius karius. „O kas tu, kunige? Kur eini? Lik namie!“ – pasakė. Tačiau vėliau pasiūlė stoti į teritorinės gynybos pajėgas, nes ten ėjo tie, kurie neturėjo kariuomenės patirties. Susiradau šį karinį dalinį, užsiregistravau ir pradėjau tarnauti. Diena ar dvi – ir tu jau tikras kareivis.

– Ar dėl savo sprendimo konsultavotės su bažnyčios vadovybe?

– Pirmąją karo dieną paskambinau valdančiajam vyskupui ir pranešiau jam apie savo ketinimus tarnauti ginkluotosiose pajėgose. Jis mane palaimino ir pasakė: „Jei yra noro, pirmyn“. Žmona visada žinojo, kad aš tokius dalykus sugebu, todėl reagavo ramiai. Mane palaikė ir kolegos kunigai.

– Jūsų slapyvardis – „Nusidėjėlis“. Skamba keistai, turint omenyje, kad esate kunigas.

– Kartą kariai manęs paklausė: „Ką tu čia veiki? Kodėl kariauji?“. Aš atsakiau: „Nes visi šventieji yra Maskvos patriarchate. O visi nusidėjėliai dabar arba savanoriauja, arba kovoja“. Jie suprato šį pokštą ir nuo tada mane pradėjo vadinti „Nusidėjėliu“.

– Jūsų padalinys kariauja gana karštame taške Ukrainos rytuose. Su kokiais pavojais teko susidurti?

– Reikėjo kažkaip patekti į pozicijas, o mūsų kelią apšaudė rusų kariai. Visi žinojo, kad jei ten eisime, galime mirti. Vyrai ir vaikinai bijojo, bijojau ir aš... Tada atskriejo priešų raketos, bet nukrito mūsų mašinos priekyje ir gale. Dievas mus išgelbėjo, mes nenukentėjome per stebuklą.

Visuomet raginu visus karius perskaityti 90 psalmę, žinomą kaip „kario malda“. Važiuojame „Kamazu“ į vietą, atvežame medžiagas apkasų įrengimui. Girdime – artėja apšaudymas. Nuteikiau vyrus tam, kad turime atlikti savo darbą iki galo. Jei to nepadarysime šiandien, pažangos nebus... Tada pradėjau garsiai skaityti šią maldą. Pats nustebau, kaip nuoširdžiai tą psalmę perskaičiau. Atrodė, kad skruzdėlės perbėgo per kūną. Vienas iš brolių, su kuriuo anksčiau kalbėjausi apie Dievą, tiesiog tylėdamas, sustingęs iš baimės, klausėsi. Ir tada mums su Dievo pagalba tą darbą pavyko padaryti. Po dviejų dienų buvau liudininkas, kaip tas karys perpasakojo šią istoriją kitiems kovotojams.

– Ar jums kaip kunigui buvo sunku paimti į rankas ginklą?

– Sunku buvo įgyti ginklų valdymo įgūdžių. Čia, kariuomenėje, man viskas buvo nauja. Bet kadangi priešas atėjo pas mus, nemačiau kitos išeities, kaip tik paimti ginklą lygiai taip pat, kaip ir visi kiti kariai.

Biblijoje yra viena citata: „Niekas neturi didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Tai yra Jėzaus Kristaus žodžiai. Yra ir Dievo įsakymas: „Nežudyk“. Kaip gyventi tarp šių dviejų filosofijų? Atrodytų, tu žudai žmogų – Dievo kūrinį. Kita vertus, kur teisybė? Tu gyveni savo namuose, o į juos ateina priešas ir nori tave nužudyti, išprievartauti tavo žmoną... Visos tos vertybės, kurias kūrei visą gyvenimą, tiesiog sunaikinamos... Štai kodėl mes turime gintis!

Atrodytų, tu žudai žmogų – Dievo kūrinį. Kita vertus, kur teisybė? Tu gyveni savo namuose, o į juos ateina priešas ir nori tave nužudyti, išprievartauti tavo žmoną...

Golda Meir yra pasakiusi, kad neįmanoma derėtis su priešu, kuris atėjo tavęs nužudyti. Todėl tiesa kare – paprasta: tu turi kovoti už savo ir savo artimųjų gyvybes, kitaip tu tiesiog mirsi nuo priešo rankų.

Susiklosčius tokio tipo situacijai, turėjau šaudyti. Tai buvo viena blogiausių naktų mano gyvenime! Tada į mūsų pozicijas įsibrovė rusų karių ardomoji ir žvalgybos grupė. Jie buvo maždaug 20 metrų atstumu nuo mūsų. Dėl to, kad turėjome termovizorių, mes juos aptikome ir atbaidėme. Priešas atsitraukė. Tačiau turėjome trauktis iš savo pozicijų, nes nežinojome tikslaus jų. Kitą dieną grįžę į pozicijas kartu su vadu išanalizavome savo klaidas. Ir dėkojome Dievui už tai, kad pavyko išlikti gyviems.

– Kaip dažnai meldžiatės fronte?

– Tikriausiai nepatikėsite, jei pasakysiu, kad čia, apkasuose, meldžiuosi ne taip, kaip taikiame gyvenime. Aš tiesiog neturiu laiko atsiklaupti ir melstis rytais ar vakarais. Jei turime vieną laisvą dieną, tiesiog gulamės į savo lovą ir ilsimės. Bet aš dažnai kalbuosi su Dievu. Kalbu su juo taip, kaip dabar kalbuosi su jumis. Kalbu Dievui tarsi tėčiui: „Tėti, šiuo metu man reikia to, to ir to... Padėk, saugok!“. Čia – mano malda.

– Kas buvo jūsų motyvacija kovoti?

– Noras gyventi laisvoje, nepriklausomoje ir demokratinėje šalyje. Ukrainiečiai klysdavo manydami, kad valdžia dėl ko nors susitars su Rusija. Tačiau istorija rodo, kad reikia veikti griežtai. Jeigu mes pasiduosime, tai Ukraina tiesiog bus sutrinta į pelenus. O netekus valstybės lauktų arba deportacija, arba mirtis.

– Pasakykite man, ką manote apie Maskvos patriarchato, kuris priešinasi Rusijos kariuomenei, egzistavimą Ukrainoje?

– Esu įsitikinęs, kad ši bažnyčia dabar išgyvena paskutines dienas. Faktas yra tas, kad Rusija nuolat kėsinasi į mūsų teritorijas ir ne tik žiauria fizine jėga, bet ir psichologine bei moraline, įskaitant ir religiją. Daugelis mūsų žmonių yra nestabilūs savo tikėjimu ar supratimu, kad jie yra ukrainiečiai. Deja, yra daug tautiečių, kurie atvirai nekenčia Ukrainos. Nors nuolatos sako: „mes broliai“, kalba apie „tris draugiškas tautas“ ir kone lygina jas su Dievo trejybe. Gaila, kad nepriklausomybės metais Ukrainoje įvyko dvasinė okupacija – daugelis ukrainiečių suzombėjo.

Stačiatikių bažnyčia Ukrainoje buvo ir yra vienas iš Kremliaus ruporų. Manau, kad jei ne karas, niekada nebūtume atvėrę šio „pūlinio“ Ukrainoje. Dabar žinome, kad kai kurie dvasininkai turi Rusijos pasus ir ragino karą su mūsų šalimi.