Nuo 1964 m. trunkantis Kolumbijos vyriausybės ir Revoliucinių Kolumbijos ginkluotųjų pajėgų (FARC) konfliktas taikos susitarimu nesibaigė. Kolumbijos žmonės jį atmetė. Kas toliau? Arba bus sudarytas naujas taikos susitarimas, arba toliau liesis kraujas.

Sukilėliams neatleido

Kai kurie ekspertai Kolumbijos žmonių sprendimą atmesti taikos susitarimą su FARC aiškina tuo, kad nemažą dalį Kolumbijos gyventojų tiesiogiai palietęs konfliktas – pernelyg skausminga patirtis, kad žmonės taip lengvai atleistų.

Ir ne tik atleistų, bet ir pripažintų FARC narių teisę į dalyvavimą Kolumbijos politinėje sistemoje – būtent tokia nuostata formuluojama taikos susitarime.

Konfliktas su FARC per pastaruosius kelis dešimtmečius Kolumbijoje nusinešė daugiau nei 220 tūkst. žmonių gyvybę. Milijonai buvo priversti palikti savo namus dėl nestabilios padėties.

Negana to, dabartinio Kolumbijos prezidento Juano Manuelio Santoso valdymas vertinamas negatyviai: remiantis apklausomis, šalies vadovą palaiko tik kiek daugiau nei 20 proc. šios Pietų Amerikos šalies gyventojų. O būtent J.M.Santosas – vienas pagrindinių taikos su FARC kalvių.

Tęs dialogą

Tiesa, J.M.Santosas pažadėjo, kad, nepaisant nepalankaus vyriausybei referendumo rezultato, jis neketina sudėti ginklų.

Kolumbijos vadovas sakė, kad taikos susitarimo su FARC sudarymas tebėra esminis jo prioritetas. Ir toks jis liks iki jo kadencijos pabaigos. Drauge jis pridūrė, kad pradėjo naują nacionalinį dialogą, siekdamas išsaugoti susitarimą. Kitą dieną po to, kai rinkėjai referendume atmetė taikos susitarimą, per televiziją į gyventojus kreipęsis J.M.Santosas pareiškė, kad paprašė vyriausybės vyriausiojo derybininko Humberto de la Calle "kaip įmanoma greičiau pradėti diskusijas, iškeliant visas susitarime esančias problemas".

FARC vadas Rodrigo Londono iš Havanos, kurioje vyko ketverius metus trukusios derybos, taip pat pažymėjo, kad sukilėliai tebėra įsipareigoję sudaryti taikos susitarimą su vyriausybe.

Netikėtas rezultatas

Apklausos prieš referendumą pergalę prognozavo susitarimo šalininkų stovyklai. Dėl to J.M.Santoso vyriausybė neturėjo jokio atsarginio plano, jei rinkėjai atmestų taiką.

Prieš taikos susitarimą balsavo 50,21 proc., rinkėjų, o jam pritarė 49,78 proc. Tiesa, aktyvumas buvo žemas – tik apie 38 proc. Istoriniu vadinamas taikos susitarimas buvo sudarytas šių metų rugpjūčio 24 d., o pasirašytas praėjusią savaitę stebint Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Ban Ki-moonui ir JAV diplomatijos vadovui Johnui Kerry.

Vis dėlto daugelis kolumbiečių pasipriešino susitarimui su sukilėliais, nes jis esą numatė pernelyg švelnią bausmę už visus FARC padarytus nusikaltimus ir išlietą kraują.

Susitarimui priimti nebuvo būtinas referendumas, tačiau J.M.Santosas nusprendė jį surengti, kad būtų užtikrintas jo teisėtumas.

Susiskaldžiusi šalis

Referendumas dėl taikos su FARC atskleidė, kad Kolumbija yra pasidalijusi į dvi stovyklas: viena jų tiesiogiai patyrė karą, o kita tik stebėjo jį per žinias.

"Kaimiškoji dalis, kuri tiesiogiai išgyveno konfliktą, pritarė taikai. O miestas tarė "ne", – komentavo referendumo rezultatą Kolumbijos taikos ir susitaikymo fondo atstovas Arielis Avila. – Kadangi Kolumbijos miestai nesusidūrė su kovomis, oro atakomis, jie nemato poreikio nuolaidžiauti kairiųjų sukilėliams."

Pagrindinis J.M.Santoso politinis oponentas, buvęs prezidentas Alvaro Uribe vadovavo kampanijai, nepritariančiai taikos susitarimui.

A.Uribe, kai vadovavo Kolumbijai, metė dideles pajėgas kovai su FARC. Ir tai davė rezultatą: teigiama, kad vyriausybei tada pavyko reikšmingai sumažinti sukilėlių skaičių.

Kai kurie komentatoriai netgi palygino šio referendumo rezultatus su "Brexit" – Didžiosios Britanijos sprendimu palikti ES. Prognozuotojai aiškiai neįvertino Kolumbijos gyventojų noro nubausti FARC.

Susitarime buvo numatyta, kad 5 766 FARC sukilėliai nusiginkluos, o grupuotė taps politine partija, kuriai bus užtikrintas tam tikras skaičius vietų parlamente. Vis dėlto ši nuostata labai nepatiko kai kuriems kolumbiečiams, kurie prisiminė, kaip sukilėliai žudė civilius, laikė įkaitus ir sėjo terorą per žiaurų konfliktą.

"Kaip turėtume reaguoti į žalą, kurią jie padarė mūsų tautai? Tai viską ir apibendrina", – pažymėjo Kolumbijos konfliktų analizės išteklių centro, esančio sostinėje Bogotoje, vadovas Jorge'as Restrepo.

Galėjo gauti premiją?

Iki referendumo Kolumbijos vadovas J.M.Santosas ir FARC vedlys R.Londono buvo laikomi realiausiais kandidatais gauti šių metų Nobelio taikos premiją. Tačiau bet kokios viltys ją gauti ištirpo, paaiškėjus referendumo rezultatams.

"Kolumbijos taikos sutartis ar bet kas, su tuo susijęs, paprasčiausiai negali šiemet pretenduoti į Nobelio taikos premiją", – pažymėjo Oslo taikos tyrimų instituto direktorius Kristianas Bergas Harpvikenas.

"Susitarimas dabar prarado teisėtumą iki tokio lygio, kad jis yra miręs ir nebegali būti taikomas", – pridūrė analitikė Maria Luisa Puig.

Eksperto vertinimas

Dr. Gintarė Žukaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė

Toli ieškoti priežasčių, kodėl referendume nepavyko sulaukti palaikymo, nereikia. Pirmiausia taip nutiko todėl, kad taikos susitarimuose buvo įtvirtintas sukilėlių nebaudžiamumas. Numatyta, kad jeigu sukilėliai prisipažins padarę nusikaltimus, jie nebus baudžiami kalėjimo bausmėmis, netgi ir tie, kurie bus pripažinti kaltais už žmogžudystes ir pagrobimus. Tai papiktino visuomenę, kurioje praktiškai kiekviena šeima vienaip ar kitaip nukentėjo nuo 52 metus trukusio konflikto, kuris nusinešė 220 tūkst. gyvybių ir priverstinai perkėlė beveik 7 mln. žmonių.

Antroji priežastis, kodėl referendume buvo pralaimėta, – Kolumbijos prezidento J.M.Santoso nepopuliarumas. Jo vykdomą politiką palaiko vos 20 proc. gyventojų. O jis buvo pagrindinis taikos proceso iniciatorius. Balsavusieji referendume išreiškė ne tik savo nuomonę dėl taikos susitarimų, bet iš principo įvertino J.M.Santoso vykdomą politiką.

Prie referendumo nesėkmės prisidėjo tai, kad referendume dalyvavo vos 38 proc. rinkimų teisę turinčių gyventojų. Kai kuriems gyventojams dalyvauti referendume sutrukdė uraganas, siautėjęs Kolumbijos pakrantėse. Kiti yra nusivylę valstybės vykdoma politika apskritai. Aktyvumas rinkimuose Kolumbijoje nuolat mažėja. Pastaruosiuose prezidento ir parlamento rinkimuose jis buvo tik šiek tiek didesnis nei 40 proc.

FARC: svarbiausi faktai

– Komunistinė revoliucinė partizaninė organizacija, įkurta 1964 m. kaip Kolumbijos Komunistų partijos karinis sparnas. Tarptautinė bendruomenė laiko FARC teroristine organizacija ir smerkia ją už žmonių grobimus, terorizmą, sprogdinimus bei narkotikų prekybą.

– FARC pradėjo karą su Kolumbijos vyriausybe po armijos numalšinto valstiečių sukilimo. Per dešimtmečius į šį konfliktą įsitraukė kelios kairiųjų sukilėlių grupuotės, dešiniojo sparno sukarintos organizacijos ir narkotikų kontrabandininkų gaujos.

– FARC yra seniausia aktyvi karinė marksistinės pakraipos grupuotė Lotynų Amerikoje. Be to, ji yra viena turtingiausių pasaulyje: teigiama, kad turtus FARC susikrovė "apmokestinusi" narkotikų prekeivius.

– 1984 m. taip pat prasidėjo taikos derybos tarp Kolumbijos vyriausybės ir FARC. Buvo amnestuota daug sukilėlių, o grupuotė žadėjo atsisakyti ginkluotos kovos. Vis dėlto dešiniosios pakraipos sukarintos grupuotės pradėjo puldinėti FARC, ir tai galiausiai privedė prie derybų žlugimo.