Su energetinės krizės grėsme susidūrusioje Vokietijoje atnaujintos diskusijos dėl paskutinių trijų šalies atominių elektrinių uždarymo tikslingumo. Juolab kad kovos su branduoline energija vajus, atrodo, buvo sukeltas dirbtinai, ignoruojant mokslininkų balsus.

Lauks naujo tyrimo

Vokietijos vyriausybė, kurioje svarbus vaidmuo tenka žaliesiems, paskelbė, prieš tęsiant seniai užsibrėžto branduolinės energijos atsisakymo planą bus palaukta naujo nacionalinio elektros tinklo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatų.

Dabartinė padėtis, kai dėl karo Ukrainoje smarkiai išaugo energijos šaltinių kainos, kitokia, nei buvo kovą, kai analogiškas testavimas rodė, kad tebeveikiančių Vokietijos atominių elektrinių nebereikia energetiniam saugumui užtikrinti.

Tąkart, paskelbus ataskaitą, Berlynas nepakeitė ketinimo iki gruodžio 31 d. visiškai atsisakyti atominių elektrinių. Šį planą Vokietija priėmė dar vadovaujant kanclerei Angelai Merkel, po 2011 m. pavasarį kilusios Fukušimos atominės elektrinės avarijos.

Po septintąjį dešimtmetį išgyvento ekonomikos bumo vokiečiai prisiminė seną tradiciją – nepasitikėti technologijomis.

Olafo Scholzo kabinetas iki šiol neketino keisti šio kurso, motyvuodamas išlaidomis, techninėmis ir saugumo problemomis, susijusiomis su atominių elektrinių išlaikymu.

Branduolinės energijos atsisakymo šalininkai taip pat pabrėžia, kad atominė energija sudaro tik apie 6 proc. visos Vokietijai tiekiamos elektros energijos ir gali menkai padėti sprendžiant pagrindinę problemą – dujų trūkumą šildymui.

Tačiau sparčiai blogėjant energetikos perspektyvoms ir „Gazprom“ pareiškus, kad dujų tiekimą „Nord Stream 1“ sumažina iki 20 proc. pajėgumo, opozicijoje esantys A.Merkel konservatoriai yra vieni iš tų, kurie garsiausiai ragina persigalvoti.

Centro dešiniųjų partijos CDU lyderis Friedrichas Merzas primena, kad tokios šalys kaip Prancūzija ir toliau naudoja branduolinę energiją, tad ja ir Vokietija galinti pakeisti dalį elektros gamybai naudojamų dujų.

Spaudimą neatsisakyti atominės energijos koalicijos partneriams daro ir mažesnioji jų partnerė – liberalioji partija FDP. Jos atstovai pasisako už tai, kad atominės elektrinės veiktų iki 2024 m. pavasario.

Jei Vokietija atsisakytų branduolinės energijos, tai būtų ne pirmas vyriausybės politikos posūkis energetikos srityje nuo karo Ukrainoje pradžios.

Vokietijos vicekancleris ir ekonomikos ministras Robertas Habeckas neseniai nusprendė atnaujinti sustabdytų anglimis kūrenamų elektrinių darbą, kad taupytų dujas. Tačiau R.Habeckas pabrėžia, kad Vokietija tebėra pasiryžusi iki 2030 m. pereiti prie atsinaujinančiosios energijos šaltinių ir laipsniškai atsisakyti labai taršių anglių.

Įbaugino svetima patirtis

Vokietijos publicistai įžvelgia aiškią takoskyrą: jauniesiems žaliesiems akmens anglys yra blogiau už branduolinę energiją. Vyresnieji laikosi priešingos pozicijos.

„Tačiau tikrovė netrukus gali juos pasivyti“, – rašo laikraštis FAZ. Jo cituojamas Žaliųjų partijos narys Rasmusas Andresenas teigia, kad jaunesnieji partijos kolegos akcentuoja ne tariamą branduolinės energijos blogį, bet tiesiog kovą su klimato kaita.

Jaunoji karta pasisako prieš anglis ar suskystintųjų gamtinių dujų terminalus, tačiau jos atstovai ne tik pikti, bet ir racionalūs, linkę į kompromisus. Senoji karta yra pripratusi, kad jos remiami politikai nuolat lieka opozicijoje. Tad ji mano, kad bus išgirsta tik tada, kai dalyvaus masinėse protesto akcijose, ir savo nuomonės laikosi gerokai atkakliau.

Informacinį lauką tyrę ekspertai mano, kad branduolinės energijos įvaizdis Vokietijoje buvo kurstomas dirbtinai.

Nelaimė Japonijoje įvyko, kai vandenyne kilo stiprus žemės drebėjimas. Cunamio bangos pražudė apie 20 tūkst. žmonių ir sutrikdė prie kranto esančios elektrinės darbą. Aplinkoje pašokus radiacijos lygiui, teko perkelti tūkstančius žmonių.

Vokietijos atominėms elektrinėms negresia cunamiai, todėl tokia nelaimė, kokia įvyko Fukušimoje, čia negalėtų įvykti. Tačiau, užuot dariusi kaip kitos daug stambios pramonės įmonių, bet mažai hidroenergijos ar geoterminės energijos šaltinių turinčios šalys ir toliau naudojusios branduolinę arba akmens anglių energiją, Vokietija nusprendė jų atsikratyti.

Kultūrų skirtumai

Branduolinė energija prakeiksmu Vokietijoje virto gerokai anksčiau. Išanalizavęs tarptautinės žiniasklaidos pranešimus apie branduolinę energiją, Hansas Mathiasas Kepplingeris iš Mainco universiteto priėjo prie išvados, kad tai įvyko dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje.

Aidas: 1979 m. įvykusi Trijų mylių jėgainės avarija Vokietijoje sukėlė didesnį pasipiktinimą branduoline energetika nei JAV. Nuotraukoje – 120 tūkst. dalyvių subūrusi protesto akcija Bonoje.

Iki 1973 m. apklausose dominavo teigiamas branduolinės energijos įvaizdis. Vokietijos, kaip ir JAV, žiniasklaidoje akcentuota, kad branduolinė energija yra gerokai saugesnė nei pagrįsta iškastiniu kuru. Nors 1973 m. Vakarai išgyveno naftos krizę, nuotaikos skirtingose Atlanto pusėse ėmė skirtis. Jau 1974 m. Vokietijoje, priešingai nei JAV, žiniasklaidoje ėmė vyrauti neigiami pranešimai apie atomines elektrines. Kurį laiką apklausos rodė palankų gyventojų požiūrį, tačiau ilgainiui, anot H.M.Kepplingerio, jis pasikeitė.

Prancūzijos vyriausybės patarėja Brigitte Sauzay mano, kad po septintąjį dešimtmetį išgyvento ekonomikos bumo vokiečiai prisiminė seną tradiciją – nepasitikėti technologijomis.

Skirtingai nei prancūzai, kurie daugiausia dėmesio skyrė „gamtos pataisymui“, vokiečiai gamtą laikė visa ko pamatu, todėl branduolinę energiją ėmė suvokti kaip „nuolatinę grėsmę gamtos tvarkai“.

Po Vokietijos suvienijimo ekologijos klausimai tapo dar svarbesni, o branduolinės energijos priešininkai, anot B.Sauzay, virto ekologinio judėjimo varikliu. Ypač aktyviai šias idėjas palaikė prakutę intelektualai, iš kurių kilę ir daug žurnalistų.

Kryptinga retorika

H.M.Kepplingerio atlikta žiniasklaidos analizė atskleidė, kad žodis vis rečiau buvo suteikiamas mokslininkams, teigiamai atsiliepiantiems apie atomines elektrines. „Kuo aiškiau laikraščio žurnalistai 1965–1986 m. pasisakė prieš branduolinę energiją, tuo dažniau jie leido pasisakyti ekspertams, kurie taip pat pasisakė prieš branduolinę energiją“, – „Die Welt“ cituoja H.M.Kepplingerį.

Kito eksperto Klauso Overhoffo atlikta 1975–1981 m. įtakingųjų Vokietijos savaitraščių „Spiegel“ ir „Zeit“ publikacijų analizė parodė, kad juose vis dažniau buvo pabrėžiamas branduolinių technologijų keliamas pavojus aplinkai.

JAV žiniasklaida, nepaisant 1979 m. įvykusios avarijos Trijų Mylių salos atominėje elektrinėje, ir toliau apie branduolinę energiją daugiausia rašė teigiamai. 1987 m. žurnalo „Journal of Communication“ analizė parodė, kad amerikiečiai požiūrio nepakeitė net ir po 1986 m. įvykusios Černobylio katastrofos.

Prancūzija, anot B.Sauzay, į avariją Černobylyje reagavo nuosaikiai. Skirtingai nei kolegos Vokietijoje, prancūzų žiniasklaida pabrėžė aukštus šalies reaktorių saugos standartus ir nepuolė į paniką.

„Prancūzijoje reaktoriaus avarija buvo suprantama kaip konkrečios problemos Sovietų Sąjungoje padarinys, o Vokietijoje – kaip nusistovėjusių baimių dėl branduolinės energijos keliamos rizikos patvirtinimas“, – aiškino H.M.Kepplingeris.

Žiniasklaidos pranešimai lemtingai pakeitė nuomonę Vokietijoje. Susidarė įspūdis, kad branduolinės energijos šalininkų yra mažiau, nei buvo iš tikrųjų, todėl šalininkai ėmė galvoti, kad jie remia itin pavojingą technologiją.

Atgaivinta sena baimė

2000-aisiais nuotaikos pasikeitė. Dėl klimato kaitos ir energetikos permainų branduolinė energija sulaukė palaikymo. 2010 m. nuomonių apklausose kiek daugiau vokiečių vėl pasisakė už branduolinę energiją. Padėtį vėl pakeitė nelaimė Fukušimoje.

Pasikartojo situacija, susiklosčiusi po Černobylio katastrofos.

Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos žiniasklaida daugiausia rašė apie konkrečią avariją, o Vokietijoje ieškota nacionalinių paralelių, vėl kalbinti daugiausia tie ekspertai, kurie ragino atsisakyti branduolinės energijos.

„Susidarė įspūdis, kad Fukušimos reaktoriaus katastrofa įrodo bendrą branduolinės energijos keliamą pavojų“, – rašė H.M.Kepplingeris. Vokietijos žurnalistai pateikė nuo 9 iki 18 kartų daugiau reikalavimų atsisakyti branduolinės energijos nei jų kolegos Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje.

2011 m. kovo 14 d. A.Merkel paskelbė trijų mėnesių moratoriumą, kuris reiškė branduolinės energijos atsisakymo pradžią. Taip, likus vos porai savaičių iki savivaldos rinkimų, CDU premjerė atėmė pagrindinį kozirį iš opozicinių žaliųjų.

Nors po Fukušimos avarijos specialiosios komisijos ekspertai pareiškė, kad toks įvykis, kaip Japonijoje, Vokietijoje praktiškai neįmanomas, žiniasklaidoje vyravo kitokia nuomonė. Pasak H.M.Kepplingerio, likus metams iki Fukušimos nelaimės, 85 proc. Vokietijos žurnalistų pasisakė už tai, kad būtų sustabdyta atominių elektrinių veikla.

Vokietijos žiniasklaida, anot tyrėjo, ignoravo ir 2013 m. paskelbtą Jungtinių Tautų ataskaitą, kurioje abejojama, ar dėl radiacijos, pasklidusios dėl avarijos Fukušimoje, mirė ar mirs koks nors žmogus.