Apie tai rašo „The New York Times“ (NYT), kurio žurnalistai susipažino su Ukrainos perimtu Rusijos valdžios planu, rugsėjį parodytu Europos sąjungininkams.
Pagal šį planą Rusijai prireiktų apie 70 balistinių raketų, 720 ilgojo nuotolio dronų ir 150 valdomųjų aviacinių bombų, kad trys didžiausi Ukrainos miestai liktų be vandens, elektros ir šildymo. Rusijos karo strategai mano, kad tokio intensyvumo smūgiais per mėnesį Ukrainos energetikos sistema būtų sugriauta.
Laikraštis pažymi, kad penktaisiais karo metais Ukrainos elektrinės dėl ankstesnių atakų nebegali veikti visu pajėgumu, o kiekvienas naujas smūgis jas greitai išveda iš rikiuotės. Pavyzdžiui, iki karo trijų Kyjivą aprūpinančių termofikacinių elektrinių bendra galia siekė apie 1,3 gigavato, o dabar sumažėjo iki maždaug 500 megavatų.
Jei Rusijos planas pavyktų, rašo NYT, Kyjivas, Charkivas ir Odesa galėtų netekti 90 proc. savo energetikos pajėgumų, šilumos tiekimas sumažėtų 90 proc., o dėl to sutriktų vandens tiekimo ir kanalizacijos sistemų veikla.
Rusijos įsitikinimą, kad tokį planą įmanoma įgyvendinti, daugiausia lemia Ukrainos oro gynybos priemonių, pirmiausia raketų, skirtų oro gynybos sistemoms „Patriot“, trūkumas. Be jų Ukrainos ginkluotosios pajėgos praktiškai nepajėgios apsiginti nuo balistinių raketų.
Analitikai taip pat pažymi, kad Maskvos galimybės pasiekti sėkmę per oro atakų kampaniją dabar yra didesnės nei bet kuriuo kitu karo laikotarpiu. Ukrainos priešraketinė gynyba išsekinta dėl sumažėjusios JAV paramos, Rusijos raketų ir dronų arsenalas tapo galingesnis bei efektyvesnis, o Ukrainos energetikos infrastruktūra dabar yra gerokai labiau pažeidžiama dėl per kelerius metus patirtų smūgių.
Todėl labai mažai tikėtina, kad Maskva sutiks su kokios nors formos paliaubomis energetikos sektoriuje, kurias nuolat siūlo Kyjivas. „Vienintelis jiems likęs spaudimo ukrainiečiams svertas yra oro smūgiai. Daugiau jie nieko neturi“, – NYT sakė konsultacijų bendrovės „Rasmussen Global“ direktorius Harry Nedelcu.
Vis dėlto, kaip pažymi leidinys, istorija rodo, kad tokios bombardavimo kampanijos, griaunančios ekonomiką ir civilių gyvenimą, paprastai nepriverčia priešininko kapituliuoti. Panašiais metodais JAV nepavyko pasiekti savo tikslų Vietname, per Persijos įlankos karą XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir per dabartinį karą prieš Iraną.
„Mėginimai palaužti priešininko valią smūgiuojant civiliams itin retai būdavo sėkmingi – tokiu būdu priversti priešą pripažinti pralaimėjimą praktiškai niekam nepavyko“, – leidiniui sakė Vašingtone įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS) karo ekspertas Sethas Jonesas.
