Per džihadistų išpuolį prieš Prancūzijos satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“ trečiadienį žuvo dvylika žmonių, tarp jų penki karikatūrininkai, trys su leidiniu bendradarbiavę žurnalistai, vienas leidinio redakcijos susirinkime dalyvavęs svečias ir aptarnaujantis darbuotojas.

Taip pat žuvo du policininkai, iš kurių vienas žuvo gindamas žurnalo redaktorių, o kitą užpuolikai nušovė traukdamiesi.

76-erių Jeanas Cabut (Žanas Kabiu), dar žinomas kaip „Cabu“:

Daugiau nei pusę amžiaus šaipėsi iš pasipūtėliškos politikos, buvo garsus žurnalo karikatūrininkas, kurį galima būtų pavadinti Prancūzijos nacionaline vertybe. Jis ėmėsi ne tik Prancūzijos aukštuomenės , bet ir žemesniųjų visuomenės sluoksnių, kuriuose pastebėjo viskuo nepatenkintą, neišsilavinusį ir viskam besipriešinantį prancūzų rasistą „beauf“, greičiausiai palaikantį komunistų sąjungą, tačiau balsuojantį už griežtas imigracijos taisykles remiantį Nacionalinį frontą.

Purius garbanotus poilgius plaukus nešiojęs karikatūrininkas, dėvėjęs jo išskirtiniu ženklu tapusius apvalius akinius ir dievinęs džiazą, buvo autoritetas dviem kartoms komiksų apsėstų prancūzų paauglių ir suaugusiųjų.

Bet nepaisant visų oficialių liaupsių, kaip pavyzdžiui, surengus jo darbų retrospektyvą Paryžiuje 2007 metais, J.Cabut niekada neprarasdavo savitvardos, nerodydavo pykčio. Jis nupiešė kelias Mahometo karikatūras, kurias žurnalas išleido 2006-aisiais, ir tuo metu susilaukė iš radikaliųjų islamistų pirmųjų grasinimų mirtimi.

Jo sūnus, dainininkas ir poetas Mano Solo (Manas Solas) tragiškai žuvo 2010 metais.

47-erių Stephane Charbonnier (Stefanas Šarbonjė), „Charb“ (Šarbas):

„Mirsiu geriau stovėdamas negu klūpėdamas“, – kartą pasakė „Charlie Hebdo“ redaktorius, žinodamas, kad yra „al Qaeda“ mirties sąraše. Šie žodžiai buvo siaubingai pranašiški.

Visiškai bebaimis, Charbas sakė, kad vienintelis jo ginklas yra plunksna. „Nors nemanau, kad galima kam nors perpjauti gerklę spalvotu pieštuku“, – sakė jis 2012 metais laikraščiui „Le Monde“.

Savo karjerą jis pradėjo kaip karikatūristas, – šmaikščiais škicais, riebiomis linijomis, kaip jo apvalūs storais rėmais akiniai. Nieko nebuvo šventa – politikai, televizijos realybės šou žvaigždės, religijos, net ligoniai juto jo kandų sąmojį.

Jis garsėjo sąmojingumu, nevengdamas gero pokšto, nesvarbu ar jis skoningas, ar ne.

80-metis Georges Wolinski (Žoržas Volinskis) tiesiog „Wolinski“:

Vyriausias iš aukų, pasižymėjo jaunatvišku humoro jausmu. Sekso apsėstas, visiškai nepagarbus Wolinskis buvo mitiška asmenybė tarp 70-ojo dešimtmečio laikraščių ir žurnalų skaitytojų, aptikusių jo satyriškus komiksus žurnale „Hara-Kiri“, kuriame daugelis karikatūristų, vėliau įsteigusių „Charlie Hebdo“, pasigalando savo satyrinius dantis.

Gimęs Tunise italės ir Lenkijos žydo šeimoje, komiksus pamėgo iškaulijęs iš amerikiečių karių per Antrąjį pasaulinį karą.

Būdamas seksistas be jokio drovumo ir politiškai nekorektiškas, šis „bon vivant“ (linksmuolis) išleido 60 autorinių albumų ir ruošė garsiuosius komiksus didžiausiu tiražu leidžiamame „Paris Match“.

Pasak „Le Monde“, jis kartą pasakė savo žmonai, kad norėtų būti „kremuotas, o pelenai būtų nuleisti unitaze; tuomet aš matyčiau tavo užpakalį kiekvieną dieną“.

73-ejų Philippe Honore (Filipa Onorė), arba tiesiog „Honore“:

Honore savo drovoką senamadišką stilių pradėjęs kurti būdamas 16 metų, per ilgą savo karjerą dirbo daugeliui garsių leidėjų prancūzų spaudoje ir leidyboje.

Savaitraštyje „Charlie Hebdo“ jis dirbo nuo 1992 metų; iliustravo specialų jubiliejinį garsaus prancūzų enciklopedinio žodyno „Petit Larousse“ 2010 metų leidinį.

57-erių Bernardas Verlhacas (Bernaras Verljakas), arba „Tignous“ (Tinju):

Karikatūistas, kelių politinių grafinių romanų autorius , Tignous sekė pasaulio kvailybes nusivylusio idealisto požiūriu.

Jo darbai dažnai pasirodydavo „Charlie Hebdo“ ir kairiųjų savaitraštyje „Marianne“,; jis dažnokai pasirodydavo prancūzų televizijos politiniuose šou su gyvai piešiamomis karikatūromis.

Jo grafiniai romanai smerkė kapitalizmo beprotybes, socialinę nelygybę, gynė vieną Korsikos nacionalistą, ieškomą prancūzų policijos.Jo paties dvasią geriausiai atitiko jo knyga „Pandas in the Mist“ (2010), suteikusi balsą taikiems gyvūnams, kuriems gresia išmirimas.

68-erių Bernardas Maris (Bernaras Mari), „Oncle Bernard“ (Dėdė Bernaras):

Kairuolis ekonomistas, kovojantis su nusistovėjusiomis pažiūromis, Bernard'as Maris žinomas ne tik dėl savo intelektualaus griežtumo, bet ir mokėjimo demistifikuoti ir paaiškinti dažnai sudėtingas ekonomikos sąvokas.

Pasirodydamas per televiziją ir radiją, jis ne tik rašė satyrinę skiltį žurnale, „Uncle Bernard“, bet buvo ir vienas iš akcininkų bei finansinių rėmėjų.

Jo ekonominiai „antivadovėliai“ buvo itin populiarūs XXI šimtmečio pradžioje, ir nuo to laiko jis koneveikia augimo doktriną ir vartotojiškos visuomenės ekscesus.

Kitos išpuolio aukos buvo šios:

54-erių Elsa Cayat (Elza Kajat) – vienintelė moteris, psichiatrė, rašė socialiniais klausimais Charlie Divan (Šarlio Divano) skiltyje;

Mustapha Ourradas (Mustafa Uradas), Alžyre gimęs našlaitis ir nepasotinamas savamokslis, žurnalo korektorius;

Michel Renaud (Mišelis Reno) – rašinių apie keliones šventės Klermon Ferane iniciatorius; jis buvo pakviestas į savaitinę redaktorių konferenciją, kai įvyko išpuolis;

42-ejų Fredericas Boisseau (Frederikas Buaso) – techninio aptarnavimo darbininkas, dviejų vaikų tėvas, nušautas pastato vestibiulyje;

49-erių Franckas Brinsolaro (Frankas Brinsolaras) – policijos pareigūnas, priskirtas saugoti Charbą, kuriam grasinta mirtimi daugybę kartų; liko du vaikai be tėvo.

42-ejų Ahmedas Merabetas – vietinis policininkas, kurį nužudė po išpuolio bėgantys užpuolikai. Jo mirtį užfiksavo liudininkai vaizdo įrašais, kuriuose matyti, kaip vienas iš banditų grįžta prie sužeisto žmogaus, gulinčio ant grindinio, ir šauna jam į galvą.