Afrikos pakrantėse ir Indijos vandenyne kelis metus siautėjęs Edvardas Anglas laikomas humaniškiausiu XVIII amžiaus piratų kapitonų.

Piratas per prievartą?

Į žinomiausių jūros plėšikų istorija jis įėjo Anglo pravarde, nors iš tikrųjų buvo kilęs iš Airijos ir vadinosi Edvardas Sigeris (Edward Seegar, 1685-1721). Apie ankstyvąjį jo gyvenimą mažai kas žinoma, išskyrus tai, kad buvo kilęs iš katalikiškos šeimos ir turėjo išsilavinusio žmogaus reputaciją.

Kaip galėjo padorus vyras pasirinkti nusikalstamą gyvenimo būdą? Pasak „Visuotinės piratavimo istorijos“ (1724, Londonas) autoriaus kapitono Čarlzo Džonsono, tokį pasirinkimą, lėmė atsitiktinumas.

Vykstant Ispanijos įpėdinystės karui (1701-1714), E.Sigeris atsidūrė britų valdomoje Jamaikos saloje ir tarnavo anglų kaperių laivyne, kuris turėjo vyriausybės licenciją užpuldinėti ispanų laivus. Čia jis tapo šliupo (nedidelis karinis laivas) kapitono padėjėju. Istorija šio laivo vardo neišsaugojo, tačiau užfiksavo, kad 1717 m. jį užgrobė piratai, vadovaujami Kristoferio Vinterio.

E.Sigeris neturėjo kitos išeities, kaip paklusti piratų vadeivai. Prisidėjęs prie „sėkmės džentelmenų“, jis dalyvavo keliuose reiduose puolant ispanų bazes Floridos pakrantėje. Matyt, tada, susitaikęs su likimu ir nenorėdamas giminei užtraukti gėdos, nutarė pasikeisti pavardę. Nuo tol visiems jis buvo tik Edwardas Anglas (Edward England).

Nesitikėjo malonės

Į Naująjį Providensą grįžusius piratus laukė netikėtas siurprizas. Anksčiau jie šioje saloje jautėsi kaip namuose, nes faktiškai buvo ją okupavę. Kol E.Anglas su savo naujaisiais draugais „švarino“ ispanų laivus, britų vyriausybė čia atsiuntė savo karo laivus ir pavedė Bahamų salų gubernatoriui Vudui Rodžeriui (1679-1732), beje buvusiam kaperiui, įvesti tvarką. Karaliaus parėdimu piratai, atsisakę „verslo“, galėjo tikėtis amnestijos.

Nemaža dalis piratų, plaukiojusių kartu su E.Anglų, tikėdamiesi išsaugoti gyvybes, nutarė pasiduoti. E.Anglas, tuo metu jau tapęs piratų laivo kapitonu, matyt, nesitikėjo tokios malonės. Kartu su jam ištikimais bendražygiais jis pakėlė bures ir paspruko. Britų kariniai laivai puolė vytis, tačiau piratai dingo jūrą užklojusiuose rūkuose. Suvokdami, kad Karibų jūroje jiems dabar nesaugu, piratai patraukė prie Afrikos krantų.

Pirmoji auka

Pirmas prekybos burlaivis, pasitaikęs jų kelyje buvo „Cadogan“, registruotas portugalų įkurtoje faktorijoje Siera Leonės pusiasalyje. Užpuolęs jį, E.Anglas įsakė kapitonui Skineriui perlipti į piratų laivą. Čia jį pirmiausia pasitiko kadaise jo laive tarnavęs bocmanas. „Tai jūs kapitone Skineri? Kaip tik jus ir norėjau sutikti, nes jūs senas mano skolininkas. Dabar aš atsilyginsiu jums ta pačia moneta“ – kreipėsi jis į belaisvį.

Bocmanas, kerštaudamas už seniau patirtas nuoskaudas, padedamas draugužių pririšo kapitoną Skinerį prie kabestano (vertikalus velenas, skirtas grandinei ar lynui vynioti). Pradžioje piktadariai sužalotą kapitoną apmėtė stikliniais buteliais. Po to negailestingai tampė po denį.

Pagaliau, prisimindami, kad anksčiau su jais plaukiojęs Skineris buvo patyręs kapitonas, ne kartą gelbėjęs įgulą nuo žūties, nutarė, kad jis nusipelnė lengvesnės mirties. Šūvis į galvą nutraukė Skinerio gyvybę.

E.Anglas iš prigimties buvo nusiteikęs prieš žiaurumus, tačiau atsidūręs niekšų brolijoje buvo priverstas paklusti jos moralei.

Medžioklė Afrikos pakrantėse

Kita E.Anglo vadovaujamų piratų auka tapo burlaivis „Pearl“. Piratai pakeitė jo pavadinimą į „Royal James“ ir iškėlė jame piratų vėliavą. E.Anglas tapo antruoju piratu po Emanuelio Vyno, kuris savo laivą „papuošė“ „Linksmuoju Rodžeriu“ – vėliava su balta kaukole virš baltų sukryžiuotų kaulų juodame fone. Ji turėjo įspėti užpuolamo laivo įgulą, kad tik laiku kapituliavusi ji gali išvengti mirties.

1719 metų rudenį E.Anglo vadovaujami jūros plėšikai „veikė“ Afrikos pakrantėje nuo Gambijos upės iki Keip Kosto – vieno svarbiausio vergų eksporto centrų Vakarų Afrikoje. Čia jie užgrobė ir apšvarino kelias dešimtis laivų. Kai kurie užgrobtų laivų įgulos nariai prisijungdavo prie piratų. „Visuotinėje piratavimo istorijoje“ rašoma, kad, pavyzdžiui, iš „Charlotte“ 18-os įgulos narių, pas piratus perėjo septyni. Laive „Bentworth“, kurio įgulą sudarė 20 žmonių, net dvidešimt prisijungė prie piratų.

Beveik visi užgrobti laivai tapdavo piratiniais, išsirinkdavo savo vadeivas.

Į Indiją ir atgal

Naujai iškepti piratai patraukė į Vest Indiją. E.Anglo vadovaujami plėšikai ir toliau siautėjo Afrikos pakrantėje. Užgrobę du didelius laivus – „Petersborough“ ir „Victory“, piratai keletą savaičių uliavojo, linksminosi su juodojo kontinento moterimis, smurtavo, konfliktavo su čiabuviais. Jie užmušė keletą vietinių gyventojų, sudegino gyvenvietę. E.Anglas bandė suvaldyti įsisiautėjusius bendrus. Išgirdęs ne pačius gražiausius epitetus turėjo nusileisti.

Baigę puotavimą, piratai bendru balsavimu sprendė, kur dabar jiems plaukti. Nutarta sukti Indijos vandenyno link. 1720 metų pradžioje jie atvyko į Madagaskarą, kur užtruko neilgai. Tik pasipildė gėlo vandens ir maisto atsargas.

Iš Madagaskaro piratų laivai nubrėžė kursą į Malabaro pakrantę Indijoje. Čia buvo įsikūrusios anglų, olandų ir portugalų faktorijos, palaikančios ryšius tarp Indijos ir Europos pirklių.

Beveik pusę Žemės pusrutulio apiplaukę E.Anglo piratai, iš karto užpuolė kelis indų ir portugalų prekybinius laivus. Dalintis grobiu jie grįžo į netoli Madagaskaro esančią vos 4,4 kvadratinio kilometro dydžio salą, kuri šiandien žinoma kaip Juan de Nova. Jos įlankoje piratai pamatė tris didelius laivus: du anglų ir vieną olandų. Visi jie priklausė Ost Indijos kompanijai, kuri nekentė ir bijojo piratų.

Pasidavė piratų malonei

Pamatę atplaukiančius piratus, du laivai suspėjo pabėgti, trečiasis, „Cassandra“, kuriam vadovavo Džeimsas Makrejus (1677-1744), nesuskubo.

Nepaisydama piratų pranašumo, „Cassandros“ įgula drąsiai stojo į mūšį su dviem priešo laivais. Mūšis truko daugiau kaip 3 valandas. Per tą laiką žuvo didžioji dalis „Cassandros“ laivo karininkų ir jūreivių.

Patyrę nuostolius, D.Makrejus ir likę gyvi jo jūreiviai, metę likimo valiai 75 tūkst. svarų sterlingų vertės krovinį, pabėgo į krantą ir pasislėpė. Į paliktą laivą įsiveržę piratai kardais sukapojo į gabalus kelis sužeistus „Cassandros“ jūreivius.

Pasislapstęs apie dešimt dienų, D.Makrėjus, neturėdamas galimybės pabėgti iš salos, nutarė pasiduoti. Jis tikėjosi, kad gal pavyks susitarti su užpuolikais. Juk su kai kurias piratais jam teko tarnauti viename laive. „Nors jie ir garantavo mano saugumą, tačiau galėjo bet kada sukapoti į gabalus, jei ne E.Anglas ir tie jo žmonės, kuriuos aš pažinojau iš anksčiau“ – taip vėliau ataskaitoje rašė D.Makrėjus.

Karjeros pabaiga

Piratai, paskaičiavę nuostolius mūšyje su „Cassandra“, buvo įsiutę. Jiems pavyko nušauti tik 37 šio laivo jūreivis, o patys prarado beveik šimtą žmonių. D.Makrėjus pirmiausia pakilo į artimiausiai kranto stovėjusį pirato laivą „Victory“. Jo komandai vadovavo ypač kerštingas ir žiaurus piratas Džonas Teiloras. E.Anglas užstojo piratams pasidavusį kapitoną.

Vyko ilgos derybos tarp tų, kurie norėjo nužudyti D.Makrėjų, ir tų, kurie jį gynė. E.Anglas negailėjo romo, pilstydamas jį į derybininkų taures. Kaip vėliau rašė D.Makrėjus, jo aršiausias priešininkas D.Teiloras mirtinai nusigėrė ir suminkštėjo. Leidęs belaisviui pasiimti seną, gerokai apgadintą piratų laivą „Fancy“ ir dingti, D.Teiloras „nulūžo“. E.Anglas patarė D.Makrėjui greičiau apleisti laivą.

Išsiblaivęs D.Teiloras apkaltino E.Anglą nesiskaitymu su bendražygiais, parodytu minkštaširdiškumu. Jis įtikinėjo piratus, kad pabėgęs kapitonas D.Makrėjus suburs geriausius Ost Indijos laivus ir užpuls juos. D.Teiloro sukurstyti piratai nuvertė E.Anglą iš vado pareigų ir atsikratė juo.

E.Anglas kartu su trimis artimiausiais bendražygiais, kurie nepanoro skirtis su juo, buvo išlaipinti Mauricijaus saloje. Čia jie pasistatė nedidelį laivelį ir pasispjaudę delnus užgulė irklus kol pasiekė Madagaskarą. Į krantą išlipo jau nebe šaunus piratas, o kažkoks griuvena, kuris prarado gyvenimo džiaugsmą. Gyveno jis vienišas, versdamasis menka išmalda, ir neužilgo mirė.