Rusijos sprendimas įsitraukti į karinius veiksmus Sirijoje sukėlė diskusijų audrą tarptautinėje erdvėje. Vašingtonas aiškina, kad Maskvos strategija – neproduktyvi. Rusija atkerta, kad ir JAV organizuota kampanija prieš vadinamąją "Islamo valstybę" jokios konkrečios naudos nedavė.

Žaidimas dėl įtakos

Tai, kad Rusija gali paremti Sirijos vyriausybę, su kuria glaudžius ryšius palaiko dar nuo SSRS laikų, vargu ar yra staigmena. Be to, ir Basharas al Assadas – faktinis Sirijos prezidentas – yra ilgametis Rusijos sąjungininkas, kurį Maskva nuosekliai rėmė nuo pat 2011 m., kai Sirijoje kilo nuožmus pilietinis karas.

Jeigu Sirija išsprūstų iš Rusijos įtakos zonos, Maskva prarastų reikšmingą įtaką Vidurio Rytuose. Maskvoje, žinoma, tai visi suvokia.

Situacija Irane pastaruoju metu pakrypo ne Rusijos naudai. Teheranas mezga vis glaudesnius santykius su Vakarų pasauliu ir netgi bendrauja su Jungtinėms Valstijomis, kurios visai neseniai šioje Vidurio Rytų valstybėje laikytos grėsmingiausiu priešu.

Tad Teheranas vargu ar dar gali būti laikomas ištikimu Rusijai, nors jo požiūris į situaciją Sirijoje daugiau ar mažiau panašus į Rusijos.

Persijos įlankos valstybės visuomet buvo artimos Jungtinėms Valstijoms, nors santykiai tarp Rusijos bei Turkijos ilgą laiką buvo  neblogi, itin glaudaus dialogo abi šalys taip ir neužmezgė. Viena vertus, tai yra susiję su tuo, kad Maskva ir Ankara užėmė kardinaliai priešingas pozicijas dėl Damasko vyriausybės – turkai nuo pat 2011 m. ragina pašalinti B. al Assadą iš valdžios Sirijoje, o rusai jį palaiko.

Kita vertus, ir kitais klausimais abiejų šalių pareigūnai neranda sutarimo. Štai šią savaitę pranešta, kad "Turkish Stream" – dujotiekio, jungiančio dvi šalis – metinis pajėgumas buvo sumažintas nuo 63 mlrd. kub. m iki 32 mlrd. kub. m.

Kiek anksčiau turkai delsė išduoti Rusijai leidimus statyti papildomas šio dujotiekio atšakas. Galiausiai ir Rusijos dujų milžinas "Gazprom" pareiškė, kad orientuosis į Baltijos jūrą – t.y. dujotiekį "Nord Stream II".

Nesuderinamos pozicijos?

Vis dėlto Rusijos pareigūnai ne sykį tvirtino, kad šalies karinė misija Sirijoje bus vykdoma prieš kalifatą ("Islamo valstybę" – aut. past.). Tiesa, Vakarų šalims, visų pirma Amerikai, dėl to kilo tam tikrų abejonių.

Anot JAV žvalgybos, rusų naikintuvai taikėsi ne tik į kalifato pozicijas, bet ir grupuočių, kovojančių prieš B. al Assadą, įtvirtinimus. Ne paslaptis, kad šias grupuotes, tarp kurių, beje, yra ir labai radikalių, tiek Vašingtonas, tiek ir kitos Sirijos vyriausybės nuvertimu suinteresuotos valstybės apmoko, finansuoja bei kitaip remia.

Kita vertus, nesunku susivokti, kad jeigu Rusijos tikslas Sirijoje – B. al Assado išlaikymas valdžioje bet kokia kaina, o taip ko gero ir yra, Maskvos taikiniu Sirijoje bus ne tik IS.

Maža to, Jungtinių Valstijų pareigūnai išreiškė nuogąstavimus, kad nekoordinuojami Rusijos ir JAV karių veiksmai Sirijoje gali sukelti tragiškų padarinių – pavyzdžiui, ore gali susidurti tarptautinės koalicijos, kuriai vadovauja amerikiečiai, ir rusų naikintuvai, o tai tik dar labiau paaštrintų santykius tarp dviejų galių.

Tačiau Rusija, sprendžiant iš pirmųjų pranešimų tarptautinėje žiniasklaidoje, iš pradžių, atsakydama į šiuos amerikiečių nuogąstavimus, paragino juos palikti Sirijos oro erdvę. Nors kiek vėliau Maskva, regis, pripažino, jog Amerikos susirūpinimas – pagrįstas. Tad rusai paskelbė, kad gali įgyvendinti JAV pasiūlymus koordinuoti Maskvos pasiųstų pajėgų smūgius Sirijoje su Vašingtono vadovaujama koalicija.

Nepaisant to, pavojingų incidentų nepavyko išvengti.

Turkijos oro erdvėje šią savaitę buvo pastebėti du lėktuvai. Ankara paskelbė, kad į šalies oro erdvę buvo neteisėtai įskridęs rusų naikintuvas "Su–30". Vėliau – dar vienas, šį kartą "Mig–29", kuris nebuvo pažymėtas jokios šalies oro pajėgų skiriamaisiais ženklais.

Tačiau "Mig–29" orlaivių Rusijos karinės oro pajėgos Sirijoje neturi dislokavusios.

Turkijos pareigūnai pareiškė, kad Rusija turi pasiaiškinti dėl pirmojo incidento. Rusai tą padarė – jie pripažino, kad jiems priklausantis naikintuvas "Su-30" kirto Sirijos ir Turkijos sieną. Tiesa, tai nutiko dėl prasto oro ir netyčia. "Su–30" per šeštadienį vykusią misiją įskrido į Turkijos oro erdvę "kelioms sekundėms", grįždamas į Chmeimimo oro pajėgų bazę Sirijoje po bombardavimo reido prieš džihadistų judėjimo kovotojus.

"Chmeimimo oro pajėgų bazė yra maždaug už 30 km nuo Sirijos ir Turkijos sienos. Tad karo lėktuvai tam tikromis orų sąlygomis turi priskristi iki to aerodromo iš šiaurės ir, tikėtina, netyčia kirto valstybių sieną", – buvo sakoma Rusijos gynybos ministerijos pranešime.

Tiesa, NATO šalių atstovų tokie Rusijos pareiškimai neįtikino. Tuo metu turkai įspėjo rusus, kad jie smarkiai rizikuoja bandydami Ankaros kantrybę. Maskva atsakė pakviesdama turkų kariuomenės atstovus suderinti pozicijas dėl Sirijos. Jei kalbėtume apie antrąjį "Mig–29" naikintuvą, spėjama, kad Turkijos oro erdvę galbūt pažeidė Sirijos vyriausybės pajėgų naikintuvas, kurį anksčiau Maskva yra pardavusi Damaskui.

Rusijos gynybos ministerija taip pat patvirtino, kad Maskva su antruoju incidentu niekaip nesusijusi. "Šio tipo ("Mig–29" – aut. past.) lėktuvų Chmeimimo bazėje nėra", – pridurta Rusijos gynybos ministerijos pareiškime.

Antžeminė operacija?

Rusijos kariškiai bei aukščiausi pareigūnai šią savaitę vėl kartojo, kad šalies ginkluotųjų pajėgų misija Sirijoje – tik oro antskrydžiai ir,  savaime suprantama, turimų karinių bazių Latakijoje bei Tartuso jūrų uoste apsauga.

Tad nei karinių antžeminių pajėgų, nei savanorių būrių į Siriją neketinama siųsti ar leisti jiems atvykti.

Kaip yra sakęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, vien iš oro situacijos Sirijoje neįmanoma pakeisti. Šiuos komentarus jis pasakė kritikuodamas JAV vykdomus Sirijoje bei Irake oro antskrydžius, kurių metu, pasak Kremliaus šeimininko, jokios konkrečios naudos tokie Vašingtono veiksmai nedavė.

Tiesa, apie tai, kad oro smūgiai neduoda tokios naudos, kokios tikėtasi, kalbėjo ne tik Rusijos lyderis. Jungtinių Valstijų ir kitų Vakarų šalių žvalgybos agentūros dar prieš rusų įsitraukimą į karą Sirijoje aiškino, jog kalifato pozicijos po oro smūgių ne tik išliko panašios, bet net ir sutvirtėjo.

Tačiau Rusijos karinė operacija Sirijoje nelabai kuo skiriasi nuo JAV ir jų sąjungininkų.

Vis dėlto svarbu pastebėti, kad rusų naikintuvai ne tik vykdo islamistų pozicijų bombardavimą, bet ir talkina B. al Assado kariams. O šie kaunasi ant žemės.

Jeigu tikėtume pranešimais iš Sirijos, kurie ne visuomet būna tikslūs, antžeminė karinė operacija jau vyksta. Ir joje dalyvauja Sirijos vyriausybės pajėgos bei režimą remiančios grupės, kurias iš oro palaiko Rusijos naikintuvai, sraigtasparniai ir, kaip pranešta šios savaitės viduryje, net Rusijos karinis jūrų laivynas, dislokuotas Kaspijos jūroje.

Kaip skelbta, susirėmimai tarp Damasko pajėgų ir sukilėlių šią savaitę vyko Chamos provincijoje.

Tuo metu Rusijos naikintuvai toliau tęsė atakas prieš Kafr Zaitos, Kafr Nabudos, as Sajado gyvenvietes bei al Latamnos kaimą Chamos provincijoje, taip pat Chan Šaichūno ir Alhbito miestelius Idlibo provincijoje. Didžiąją dalį Idlibo provincijos kontroliuoja sukilėlių aljansas, kuriam priklauso teroristų tinklo "al Qaeda" padalinys Sirijoje "al Nusra Front" bei kitos islamistų grupuotės.

Politinė dėlionė

Spręsti, kokią naudą ar, priešingai, žalą gali sukelti rusų karinis dalyvavimas Sirijoje – dar anksti. Kaip ir pasakyti, kokią grėsmę kelia Rusijos kampanija Sirijoje pačiai Rusijai.

Nors bent jau B. al Assado pozicijos Sirijoje po šio Maskvos įsikišimo pastebimai tvirtėja, Damaskas, akivaizdu, tampa vis labiau priklausomas nuo Rusijos.

Tiesa, prieštaravimai tarp Rusijos ir Vakarų bei kitų suinteresuotų jėgų šiame pilietiniame kare išlieka reikšmingi. Tai trukdo pasiekti politinį pilietinio karo sprendimą. Kita vertus, kaip parodė ketveri Sirijos pilietinio karo metai, politinio sprendinio niekas realiai ir nesiekia.

Tačiau Rusijos tikslas Sirijoje – įtaka. Kaip minėta, Sirija – vienintelė ištikima ir strategiškai labai svarbi Maskvai dėl įtakos Vidurio Rytuose. O Maskvos parama Damasko vyriausybei pavers B. al Assadą jaustis "įsiskolinusiu", o gal net padarys Siriją tam tikru požiūriu marionetine valstybe.

Savo tikslams pasiekti Rusija puikiai pasinaudojo susiklosčiusiomis aplinkybėmis – Jungtinių Valstijų prezidento Baracko Obamos administracijos atsargi ir net neryžtinga užsienio politika bei artėjanti kadencijos pabaiga nulėmė, kad Vašingtonas faktiškai nebenori prisiimti lyderio vaidmens kovoje su džihadistais. Ir tai pastebi ne tik Rusija, bet ir kitos Vakarų šalys, tarp jų Prancūzija bei Didžioji Britanija, kurios taip pat paskelbė, kad įsitraukia arba įsitrauks į kovą su kalifatu Sirijoje bei Irake.

Galiausiai Rusijos laikysena Sirijoje ne tik nėra netikėta, įvertinus tai, kad Maskva nuo 2011 m. nuosekliai palaikė Damasko vyriausybę, bet ir nekelia didelės grėsmės kitoms Vidurio Rytų regiono šalims. Priešingai, bendro fronto prieš kalifatą sutvirtinimas – netgi naudingas, nors rusų parama B. al Assadui reiškia, kad priešiškų jam šalių siekiai jėga nuversti režimą tampa sunkiau įgyvendinami.

Rusijos karinės pajėgos Sirijoje

Sirijoje dislokuotos Rusijos pajėgos – tik maža dalis Rusijos ginkluotojų pajėgų. Sirijoje rusai dislokavo iš viso 34 naikintuvus: 12 (Suchoj) "Su-25s", 12 "Su-24M2s"; keturis "Su-30SMs" ir šešis "Su-34s". Taigi, Rusijos oro pajėgas sudaro tiek senos kartos, tiek naujausi bei moderniausi orlaiviai.

• "Su–25" yra vienvietis, dviejų variklių reaktyvinis lėktuvas, sukurtas SSRS. Jis yra skirtas suteikti oro paramą šalies žemės pajėgoms. SSRS plačiai naudojo šį orlaivį per karą Afganistane, Rusijos oro pajėgos tokius orlaivius naudojo tiek Čečėnijoje, tiek Gruzijoje 2008 m.

• "Su-24M2" – tai klasikinis taktinis bombonešis. Vis dėlto nors Rusijos karinėse oro pajėgose yra nemažai modernizuotų "Su-24M2" orlaivių, kurie gali atlikti įvairaus pobūdžio antskrydžius, tai – gana senas lėktuvas.

• "Su-30SMs" ir "Su-34s" – daugiafunkciai naikintuvai. "Su-30SMs" yra skirtas tiek mūšiui ore, tiek antskrydžiams prieš antžeminius objektus. "Su-34s" – dar pranašesni naikintuvai. Jie gali atlikti daugybę įvairiausių kovinių užduočių. Šio tipo orlaiviai dar nedalyvavo kariniuose veiksmuose, tad, anot ekspertų, Sirijoje jie yra bandomi tikrame kovos lauke.

Pilietinis karas Sirijoje

Sirijos pilietinis karas – karinis konfliktas tarp prezidento B. al Assado vyriausybės pajėgų ir įvairių opozicinių grupių kovotojų. Karinis konfliktas kilo po to, kai vyriausybė ėmė slopinti taikius Arabų pavasario protestus 2011 m. pradžioje. Karui tęsiantis didelę reikšmę įgijo užsienio interesų grupės, tiek tiekiant kovojančioms šalims ginklus ir finansavimą, tiek per šalyje kovojančius užsienio savanorius ir samdinius. Pirminis opozicijos tikslas – Sirijos demokratizacija – prarado reikšmę, o jį pakeitė etniniai ir religiniai motyvai. Jungtinių Tautų vertinimu nuo 2011 m. kovo iki 2014 m. balandžio žuvo 191 396 žmonės. Apie 2,6 mln. sirų tapo pabėgėliais užsienyje ir daugiau nei 9 milijonai – šalies viduje.