„Pietų parko“ ištakos

Naujajam (senajam) Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui vis bandant perkelti į realybę animacinį serialą „Pietų parkas“ („South Park“) bei reguliariai demonstruojant koktų prielankumą Kremliaus šeimininkui, visu tuo besistebintiems žmonėms derėtų būti supratingesniems ir atlaidesniems.

Jiems taip pat derėtų prisiminti, kad Jungtinės Valstijos yra be galo spalvingas kraštas, kurį kūrė pačios įvairiausios etninės, religinės bei socialinės kilmės asmenys ir jame neretai galima susidurti su pačiais keisčiausiais žmonėmis ar reiškiniais.

Vienas jų – Warrenas Steedas Jeffsas (1955), kuriam šių metų gruodį turėtų sukakti lygiai 70 metų.

Kadaise jis buvo savos bendruomenės religinis lyderis ir valdė ją geležiniu kumščiu, tačiau dabar likusias gyvenimo dienas ponas W. S. Jeffsas turėtų praleisti už grotų, mat Jungtinių Valstijų valdžia jį nuteisė dėl nepilnamečių tvirkinimo, žaginimo bei kitų seksualinių nusikaltimų.

Apsireiškė angelas Moronis

Viskas prasidėjo 1830 m. kovą, kai jaunas žmogus, šiuo metu prisimenamas Josepho Smitho Jaunesniojo (1805–1844) pavarde, Palmyroje (Niujorko valstija) išleido religinio pobūdžio veikalą, pavadintą „Mormono knyga: pasakojimas įamžintas Mormono ranka ant plokštelių, paimtų iš Nefio plokščių“ („The Book of Mormon: An Account Written by the Hand of Mormon upon Plates Taken from the Plates of Nephi“).

Anot oficialios versijos, kuri pateikiama ir gerbiamo mokslininko reputaciją turinčio mormono Richardo Lymano Bushmano (1931) knygoje „J. Smithas: Keblus akmens judėjimas“ („Joseph Smith: Rough Stone Rolling“, 2005), J. Smithas jaunesnysis gimė Kalėdų išvakarėse 1805 m. gruodžio 23 d. Vermonto valstijoje daugiavaikėje Josepho Smitho vyresniojo (1771–1840) ir Lucy Mack Smith (1775–1856) šeimoje.

1816 m. Smithų šeima paliko Vermontą ir persikėlė į vakarinę Niujorko valstijos dalį, o dar po kelerių metų (apie 1820 m.), anot paties amerikiečio pranašo, jis pradėjęs regėti vizijas.

Šiose jam asmeniškai apsireiškusios pačios Aukščiausiosios jėgos.

Specifika: Juta – dykumų kraštas, turintis ką pasiūlyti gamtos mylėtojams ir besidomintiems Amerikos senbuviais indėnais. Taip pat tai yra ir bemaž vienintelė valstija, kurioje didžioji dalis gyventojų išpažįsta tą pačią religiją. / Scanpix nuotr.

Praėjus dar trejiems metams J. Smithui apsireiškęs Aukščiausiųjų jėgų pasiuntinys, pranašo pasekėjų vadinamas angelu Moroniu (angl. Moroni).

Šis jaunuoliui esą papasakojęs apie netoliese esančiose kalvose paslėptas auksines plokštes, kuriuose neva įamžinti tekstai, pasakojantys apie žmones, su Dievo pagalba atvykusius iš Jeruzalės į Amerikos žemynų kraštus.

Jie ten apgyvenę keli šimtai metų iki 1492-ųjų ekspedicijos.

Neapleido ir žemiškų dalykų

Teigiama, kad J. Smithas po kelerių metų radęs šį artefaktą, tačiau Aukštesniosios jėgos nurodžiusios jam šių niekam nedemonstruoti be asmeninio Viešpaties leidimo.

Užuot tai daręs, jis esą turėtų išversti plokštėse pateiktą pasakojimą bei dogmas iš nežinomos „senovinės“ Artimųjų Rytų kalbos į anglų kalbą ir jį išleisti.

Bebendraudamas su Dievu ir Jo pasiuntiniais, J. Smithas neapleido ir žemiškų reikalų.

Pasakojama, kad regėjimų metu jo šeimai tekę susidurti su ekonominiais iššūkiais, o jo paties dėmesį patraukusi vyresnė mergina Emma (1804–1879).

Ši jam taip pat veikiausiai nebuvusi abejinga, tačiau jaunosios moters tėvai, kaip ir dauguma potencialių uošvių, J. Smitho asmenį vertino skeptiškai.

Porelė galiausiai pabėgo ir įtvirtino savo santykius, be to, pirmajai pranašo žmonai netgi tekusi garbė dalyvauti auksinių plokščių atradime.

Spėjama, kad nuo 1827 m. rugsėjo pabaigos iki 1830 m. kovo pabaigos J. Smithas, padedamas žmonos, pažįstamų ir giminaičių, „vertęs“ plokštėse esantį tekstą, t. y. veikiausiai kūręs ir „šlifavęs“ savo naujojo tikėjimo pamatus.

Šis užsiėmimas nebuvo lengvas ir J. Smithui teko susidurti su įvairiais išbandymais.

Vienas jų – pirmojo jo bei Emmos vaiko Alvino (1828) ankstyva mirtis.

Istorija apie Lehį

Naujasis tikėjimas oficialiai mūsų dienomis vadinamas Jėzaus Kristaus Vėlyvųjų dienų šventųjų bažnyčia („The Church of Jesus Christ of Latter-day Saints“) iš esmės buvo pagrįstas judaizmo ir krikščionybės pagrindais.

Jo išpažinėjai tiki, kad egzistuoja Dievas, Jo Sūnus ir Šventoji Dvasia (šie esančios trys skirtingos antgamtinės būtybės) ir laiko Jėzų Nazarietį tikruoju pranašu, Dievo sūnumi bei Atpirkėju, tačiau jų doktrinose galima rasti ir unikalių, kai kada keistų, politeizmu, pagoniška mitologija ar net moksline fantastika dvelkiančių idėjų bei interpretacijų (už jas viduramžiais J. Smitho pasekėjai Europoje veikiausiai būtų sudeginti ant laužo).

Pvz., kai kurie J. Smitho pasekėjai tikėjo ir, matyt, tebetiki, kad be Dievo Tėvo egzistuoja ir Deivė Motina, kurią galima laikyti savotišku krikščionių Mergelės Marijos ir senovės graikų deivės Heros (arba induistų Kali) mišiniu.

Ji esanti Dievo Tėvo, kuris prieš tapdamas Aukščiausiuoju, turėjo žmogiškąjį pavidalą (kaip Jėzus), sutuoktinė (arba partnerė) ir prisidedanti prie žmogiškųjų sielų gimimo.

Lyderiai: 1930 m. iliustracijoje pavaizduoti septyni Mormonų bažnyčios prezidentai nuo jos įkūrimo 1830 m., viduryje – mormonų šventykla Solt Leik Sityje, Jutoje, JAV. / Scanpix nuotr.

Bene unikaliausias ir įdomiausias su J. Smithu siejamo tikėjimo aspektas – „Mormono knygos“ pasakojimai, kurių nėra nei Senajame, nei Naujajame Testamentuose.

Prasideda jie nuo istorijos apie žmogų Lehį, kurią pirmuoju asmeniu pasakoja jo sūnus Nephis.

Joje teigiama, kad Lehiu įvardijamas asmuo apie 600 m. pr. Kr. kartu su šeima ir pasekėjais atvykęs iš negandų bei Dievo rūstybės užkluptos Jeruzalės į dabartinį Šiaurės Amerikos žemyną, kuris ir esantis Pažadėtoji žemė.

Kritikai tvirtina, kad nėra jokių (nei genetinių, nei lingvistinių, nei kt.) įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti šį pasakojimą (tie, kurie yra, prieštarauja knygoje pateiktoms istorijoms), tačiau J. Smitho pasekėjams šis jam priskiriamas tekstas bei kitas knygos turinys yra šventi ir nekvestionuotini.

Senbuvių liko nesuprastas

Anot oficialios versijos, savąją bažnyčią J. Smithas su bendraminčiais įkūrė 1830 m. balandžio 6 d., praėjus vos kelioms dienoms po knygos išleidimo.

Veikalo išleidimas padarė J. Smithą žinomą regioniniu lygiu, o naujojo tikėjimo išpažinėjai nuo pat pradžių sulaukė ir susidomėjimo, ir atviro „kitatikių“ priešiškumo.

Amerikiečiui pranašui ir jo pasekėjams teko keltis į kitas vietoves, tačiau pats J. Smithas dėl to ne tik nenuliūdo, bet ir pradėjo puoselėti idėją apie šventąją vietovę (miestą ar kraštą), kuris galėtų tapti Naująja Jeruzale (Sionu).

Ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje J. Smitho pasekėjai daugiausia rezidavo Kirtlande (Ohajo valstija) ir siekė įsitvirtinti Misūrio valstijoje, kurios Džeksono kraštas („Jackson Country“), esantis pasienyje su Kanzasu, pasak naujosios religijos išpažinėjų, ir turėjęs tapti Naujosios Jeruzalės vieta.

Abiejose vietovėse kitatikiai į J. Smithą bei jo bendraminčius neretai žvelgė priešiškai tiek dėl teologinių, tiek dėl politinių ar pragmatinių priežasčių, o ir pats pranašas, kaip spėjama, bent kartą buvo užpultas bei žiauriai sumuštas.