Artėjant antrosioms plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą metinėms, karo nuojautos vis dažniau aptariamos tiek tarptautinėje bendruomenėje, tiek Lietuvoje. Apie karo padėtį Ukrainoje, NATO vaidmenį, mobilizaciją, Lietuvos saugumą ir Ukrainos ateitį apskritai kalbamės su britų žurnalistu, saugumo ekspertu ir Europos politikos analizės centro viceprezidentu Edwardu Lucasu.

– Kaip šiuo metu galėtumėte apibūdinti karo padėtį Ukrainoje? Kur ir kaip vyksta intensyviausi mūšiai?

– Manau, padėtis Ukrainoje yra komplikuota. Ukraina iškovojo keletą labai svarbių pasiekimų – ypač taikydama ilgo nuotolio raketų smūgius į Rusijos teritoriją, sabotuodama svarbią Rusijos infrastruktūrą ir didindama Krymo pusiasalio negyvenamumą. Labai pasisekė atverti pakrantės laivybos maršrutą Ukrainos grūdams, kad iš Ukrainos jie galėtų patekti į tarptautines rinkas. Tačiau yra ir rimtų kliūčių. Viena iš jų – oro gynybos nepakanka Ukrainos miestams, ypač Charkivui, apsisaugoti nuo Rusijos smūgių. Trūksta amunicijos, sviedinių ir ginklų, vykstant įnirtingam sausumos mūšiui Rytų Ukrainoje.

Manau, Vakarams čia tenka didžiulė atsakomybė. Jei būtume suteikę Ukrainai ginklų ir amunicijos, kurių jai reikėjo anksčiau, dabar šalis nebūtų šioje painiavoje. Taigi, trumpai tariant, ukrainiečiai savo krauju, ašaromis, pastatų ir infrastruktūros sunaikinimu moka dėl politinės Vakarų nesėkmės.

– Ukraina fronte vis labiau stokoja ne tik ginkluotės ar šaudmenų, bet ir karių. Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas pareiškė, kad mobilizacija yra būtina. Buvo nurodytas 500 tūkst. karių poreikis. Taip pat svarstoma mobilizuoti užsienyje gyvenančius vyrus. Ar Lietuva galėtų grąžinti ukrainiečius į tėvynę?

– Manau, kiekvieno piliečio pareiga yra dalyvauti krašto gynyboje. Jei esi fiziškai ir protiškai pajėgus, turi visuotinę pareigą padėti. Nėra teisės išvengti karo. Taigi, manau, šalys, kuriose gyvena didelė Ukrainos diaspora, turi teisę sakyti šaukiamojo amžiaus asmenims, ypač vyrams, teoriškai ir moterims: jūs turėtumėte grįžti kovoti. Vien todėl, kad jums pasisekė išvykti iš šalies prieš prasidedant karui, dar nereiškia, kad esate atleistas nuo pilietiškos pareigos paremti savo šalį. Todėl, manau, teisinga, kad Lenkija, Lietuva ir kitos šalys sako, kad mes automatiškai nesuteikiame leidimų gyventi ir pabėgėlio statuso šaukiamojo amžiaus ukrainiečių vyrams, kurie yra mūsų žemėje, kai jie galėtų kautis namuose.

Turime ruoštis karui, kuris iš tikrųjų gali įvykti, o ne karui, kurį norėtume kariauti.

– Sausio 10 d. Ukrainos prezidentas lankėsi Lietuvoje. Kokią pagrindinę žinutę, jūsų nuomone, Volodymyras Zelenskis atvežė Lietuvai?

– Aš buvau S. Daukanto aikštėje, prie pat prezidentūros, kai kalbėjo V. Zelenskis, ir tai buvo labai jaudinantis įvykis. Didžiavausi, kad esu minios dalis. Akivaizdu, kad solidarumas ir dėkingumas jaučiamas iš abiejų krypčių. Jie [ukrainiečiai] yra labai dėkingi už pagalbą, kurią teikia lietuviai. Lietuviai labai dėkingi ukrainiečiams, nes jie kovoja su Rusija dabar tam, kad Lietuvai nereikėtų kovoti su Rusija vėliau. Žinoma, yra vietos dar praktiškesniam bendradarbiavimui. Lietuva padarė nuostabų darbą prisidėdama prie pagalbos Ukrainai, jei kalbėtume apie jos, kaip mažos šalies, indėlį vienam gyventojui. Yra galimybių prisidėti dar labiau. Manau, Lietuvoje taip pat jaučiamas nervingumas, kad jei Ukraina suskils, tai [Vladimiras] Putinas nesustos.

– V. Zelenskis pareiškė, kad Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus jam kelia nerimą. Kaip pasikeistų karas Ukrainoje, jeigu JAV prezidento rinkimus laimėtų D. Trumpas?

– Manau, jau matome, kad Amerika žlunga. Dar anksčiau, likus metams, jau buvo aišku, kad Amerikos politinė sistema neturi politinės valios, reikalingos šiam mūšiui, kurį Amerika gali laisvai leisti sau kovoti. Taigi, mes ne tik neturime paskutinės galimybės, mes esame už paskutinės galimybės ribų. Jaučiu, kad europiečiai dešimtmečius neįvertino būtinybės gintis ir tai daryti tinkamai, pervertino amerikiečių norą jiems padėti. Dabar mokame už šį klaidingą apskaičiavimą. Europa yra pakankamai turtinga, kad tai padarytų pati. Ji tiesiog pasirenka to nedaryti, o ukrainiečiai moka to kainą.

– Vakarai kaltina Rusiją ir Šiaurės Korėją bendradarbiaujant dėl karo Ukrainoje. Manoma, kad Šiaurės Korėja savo sąjungininkei nusiuntė šimtus tūkstančių artilerijos sviedinių ir kitų ginklų. Ar Šiaurės Korėja gali tapti viena svarbiausių ginklų tiekėjų Rusijai?

– Manau, Šiaurės Korėja yra maža, bet labai militarizuota karo ekonomika, turinti milžiniškų atsargų. Jos akivaizdžiai vaidina tam tikrą vaidmenį. Manau, europiečiams, turintiems 450 mln. gyventojų, ar kiek tai būtų, ir beveik 20 trln. BVP, turėtų būti gėda, kad mus nukonkuruoja nesąžininga valstybė, kurios ekonomika yra viena silpniausių pasaulyje. Taigi, tai pabrėžia mūsų nesėkmę, kad Šiaurės Korėja tapo tokia svarbi.

– Šiuo metu auga baimė dėl platesnio konflikto tikimybės. Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas įspėjo dėl Ukrainos karo išplitimo. Jis kalbėjo apie penkerių–aštuonerių metų laikotarpį. Ką apie šį teiginį manote jūs?

– Taip, manau, mums gresia platesnis konfliktas. Vyksta visokių konfliktų, pvz., Artimuosiuose Rytuose, kurie jau liepsnoja ir situacija gali pablogėti. Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje – įtampa su Kinija dėl Taivano ir daugelio kitų klausimų. Nerimaujame dėl Irano branduolinio proveržio. Taip pat Šiaurės Korėja, kurią ką tik paminėjote. Taigi, pasaulis yra pavojingesnis, nei turbūt buvo per visą gyvenimą kiekvienam, kuris skaitys šį interviu.

– NATO pavasarį surengs didžiausias karines pratybas nuo Šaltojo karo laikų. Apie 90 tūkst. karių dalyvaus „Steadfast Defender 2024“ pratybose ir treniruosis, jei kiltų konfliktas su Rusija. Ar tai įprasta NATO praktika, ar tai koks nors Aljanso signalas?

– Tai pageidautina, pavėluota, svarbu ir nepakankama. Šių pratybų problema – didžiulės NATO pastangos surengti tokias pratybas. Jų gana kruopščiai parašytas scenarijus, kai darome dalykus taip, kaip norime, o ne taip, kaip mums gali tekti tai daryti kritiniu atveju. Man kyla klausimas dėl atsargų. Jei iš tikrųjų turėtume kovoti ilgiau nei kelias dienas, savaites ar mėnesius, ar mums pritrūktų amunicijos, atsarginių dalių, degalų ir visų kitų dalykų, kurių mums reikia? Lygiai taip pat, kaip pritrūko ukrainiečiams. Man kyla klausimas, kiek mes priklausome nuo amerikiečių. Tai, ką norėčiau matyti, yra didelės pratybos, kai bandytume tai padaryti be amerikiečių, ir, manau, mums tai būtų labai sunku.

– Lietuvoje prieš keletą mėnesių pasklido kai kurių politikų kalbų apie realią grėsmę Lietuvai, vėliau šalies pareigūnai ragino nusiraminti ir teigė, kad tiesioginės grėsmės šaliai kol kas nėra. Ar toks nuomonių išsiskyrimas ir šalies vadovų komunikacija gąsdina lietuvius, o gal kaip tik ruošia juos galimam scenarijui?

– Paradoksas, kad Lietuva istoriškai dar niekada nebuvo tokia klestinti, tokia saugi ir tokia laisva. Tai yra geriausias laikas būti lietuviu turbūt nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Gal tada ir buvo geriau, bet dabar yra labai puikus laikas būti lietuviu. Lietuva yra tikras sėkmės pavyzdys, bet kartu šalis yra tikrai pavojingoje saugumo aplinkoje. Abu šie teiginiai yra teisingi.

– Lietuvoje planuojama dislokuoti vokiečių brigadą, perkama ginkluotė, išaugo gynybos biudžetas, turime tvirtą NATO užnugarį. Ar Lietuva taip vertina Ukrainos karo su Rusija pamokas?

– Turime ruoštis karui, kuris iš tikrųjų gali įvykti, o ne karui, kurį norėtume kariauti. Todėl džiaugiuosi, kad Lietuvoje turime vokiečių brigadą. Tai daug geriau, nei neturėti vokiečių brigados. Džiaugiuosi, kad Lietuva rotuoja amerikiečių karius. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad dar neturime gynybos planų, dėl kurių NATO susitarė Vilniaus viršūnių susitikime. Jei tikrai ketiname tinkamai apginti Baltijos regioną, turime padaryti daug daugiau, o mes to dar nepadarėme.

– Nors Ukraina apie derybas nebekalba, diplomatiniuose užkulisiuose girdėti vis daugiau paraginimų derėtis. Ar realu derybų tikėtis 2024-aisiais?

– Ne.