Leidžia metų pertrauką
Po 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ išpuolių Izraelis aktyviai atstato ir vėl apgyvendina teroristų nuniokotus kibucus prie Gazos Ruožo sienos. Pvz., Be’eri, vieno iš labiausiai per išpuolius nukentėjusių kibucų, gyventojai, kaip planuojama, į atstatytus namus turėtų pradėti sugrįžti šių metų pabaigoje, o šis procesas tęsis iki 2027 m. vidurio. Kibuco atstatymo darbai – tai daugiau nei 130 naujų gyvenamųjų namų, didžiulis švietimo kompleksas 350 vaikų, medicinos punktai ir atnaujinta žemės ūkio ir ekonominė infrastruktūra.
Maždaug 20 km nuo Be’eri įsikūręs Nir Ozo kibucas taip pat yra viena iš arčiausiai Gazos Ruožo įsikūrusių Izraelio bendruomenių. Šiuos du skirtingus pasaulius skiria vos 1,7–1,8 km. 2023 m. spalio 7-ąją ketvirtadalis Nir Ozo gyventojų buvo nužudyti arba paimti įkaitais. Iš 223 bendruomenės namų tik šeši liko nepaveikti „Hamas“ raketų, bombų, padegimų, niokojimo ir plėšikavimo. Tą dieną jokia kita Izraelio bendruomenė nepatyrė didesnių nuostolių nei Nir Ozo kibucas.
Teroristų apsiaustį kartu su žmona ir dviem vaikais ten išgyvenęs Barakas Moragas „Kauno dienai“ pasakojo, kad pirmosios šeimos ir jaunimo grupės jau sugrįžo į atnaujintus ir naujai pastatytus namus.
„Kai kurios šeimos jau grįžo gyventi į Nir Ozą – jaunesnės šeimos, kurios dar neturi vaikų, ar vyresnės šeimos, su vyresniais vaikais. Yra naujų porų, vyresnių kaip 50 metų amžiaus, kurių vaikai jau užaugo ir paliko namus, todėl jie ieško naujų nuotykių. Yra tokių, kurie čia leidžia metų pertrauką tarp mokyklos baigimo ir karinės tarnybos“, – pasakoja B. Moragas.
Šeimų rojus
Žalumos oazė vidury dykumos – spalvingi gėlių žiedai, 60 metų skaičiuojantys įspūdingi kaktusai, išpuoselėti sodai, vietinių daržovių ir vaisių įvairovė – nuo mums tradicinių bulvių iki egzotiškesnių granatų. Pabuvus tokioje aplinkoje, galiu suprasti, kodėl žmonės nori gyventi Nir Oze.
Tačiau prieš kelis dešimtmečius čia stigo vandens, nebuvo lengva visa tai sukurti. „Žmonės, kurie čia gyveno ir dirbo 50–60 metų, t. y. nuo pat kibuco įsteigimo pradžios, rado būdą, kaip, suformavus nedidelius nuolydžius, padėti vandeniui tekėti iš vieno sodo į kitą. Taip su tiek pat vandens, gali palaistyti daugiau augalų, palyginti su plokštumos principu formuojamuose soduose, – aiškina B. Moragas. – Žmonės, turistai čia atvykdavo mokytis technologijų, kaip išsaugoti vandenį, mokydavosi sodininkystės. Dabar čia vyksta kitoks turizmas.“
2023 m. spalio 7-ąją augalai nepatyrė tokios žalos, kokią galima užfiksuoti kibuco pastatų viduje, nes viskas vyko būtent žmonių namuose. Tačiau iki tol Nir Oze virė gyvenimas, buvo organizuojami įvairūs bendruomenės renginiai. Beje, 2023 m. spalio 7-ąją turėjo vykti protestas prieš Vyriausybę.
Apie politiką diskutuoti nemėgstantis B. Moragas su žmona Ziv ir dviem vaikais čia gyveno nuo 2015 m. Ziv čia gimė ir užaugo, jos tėvai čia gyveno nuo 1969 m.
B. Moragas su žmona Nir Oze apsigyveno prieš pat susilaukdami vaikų. Gyvenimas kibuce labai palankus būtent vaikus auginančioms poroms. Yra lopšelis-darželis, kuris priima vaikus nuo trijų mėnesių amžiaus. „Tokio lopšelio-daržekio tikslas – kad tėvai, praėjus vos trims mėnesiams po vaiko gimimo, jau galėtų eiti į darbą“, – sako B. Moragas.
Dar vienas kibuco šeimoms svarbus pastatas – virtuvė ir valgomasis. Ši vieta kartu yra ir kultūrinis bendruomenės centras. „Kai mokyklos autobusu po pamokų vaikai grįžta namo, pirmiausia eina čia pietauti. Dalis bendruomenės žmonių gamina pietus, kiti juos patiekia, o aš žinau, kad mano vaikai gauna savo daržovių, mėsos normą, ne per daug kečupo, – šypsosi B. Morag. – Tada jie užsiima popamokine veikla.“
„Spalio 7-ąją šioje valgykloje buvę žmonės buvo pagrobti, nužudyti. Teroristai padegė tuo metu naują, tik 2023 m. vasarą pastatytą virtuvę, bandė iš baldų sukrauti krūvą ir ją padegti, kad įsiliepsnotų didelis laužas“, – pasakoja jis.
„Nir Oz istorija – unikali, skiriasi nuo kitų bendruomenių patirties. Spalio 7 d., per tuos įvykius, mes, deja, buvome palikti vieni. Vadinasi, nuo 6.30 val., kai viskas prasidėjo, iki pirmo Izraelio gynybos pajėgų (IDF) kario atvykimo į kibucą praėjo septynios valandos – jie mus pasiekė apie 13.30 val. Visą šį laiką vienintelė apsauga buvo mūsų bendruomenės reagavimo komanda. Nebuvo jokios profesionalios komandos, bet, remiantis vėlesniais skaičiavimais, mūsų žmonės kovojo su daugmaž 300 teroristų, įsiveržusių į kibucą“, – teigia B. Moragas.
Iš 223 namų jie įsilaužė į 217 namų. Teroristai padegė daugiau nei 100 namų ir 80 proc. būstų pavertė nebegyvenamais. Iš maždaug 400 Nir Ozo gyventojų jie pagrobė arba nužudė 117 žmonių, t. y. daugiau nei ketvirtį bendruomenės populiacijos.
„Dauguma teroristų tiesiog įsiveržė per vartus. „Hamas“ platintuose vaizdo įrašuose šie vartai buvo populiarūs, nes per juos į Gazą jie gabeno daug čia paimtų įkaitų“, – pasakoja B. Morag.
Tragiški likimai
Nir Ozo gyvenamojoje teritorijoje vasarą dar buvo daug tuščių erdvių, nes daug namų sunaikinta, o tie, kuriuose nebegalima gyventi, yra nugriaunami. Tačiau vaizdas čia keičiasi kone kasdien.
Ne visos šeimos sutinka, kad į jų pačių ar jų artimųjų kadaise puoselėtus namus šiandien įžengtų svetimi žmonės. Viena iš tokių šeimų – nacionaliniu Izraelio įkaitų kančios simboliu tapusi Bibas šeima.
Vis dėlto B. Morago artimiausių bičiulių Nir Oze artimieji leido apsidairyti jų namuose. Tai vienas iš nedaugelio spalio 7-ąją padegtų pastatų, į kuriuos dar galima patekti, nes išliko tam tikros namo konstrukcijos.
B. Morago ir jo geriausių draugų namus skyrė 75–100 m. „Žmonos kartu dirbo, vaikai – to paties amžiaus, savaitgaliais kartu rengdavome šeimų vakarienes. Jų balkone, kuris dabar sugriautas, bent kartą per savaitę vakarieniaudavome be vaikų – tai pavyzdys, kokie saugūs čia jautėmės, – pasakoja jis. – Vaikai miega, stebimi kūdikių monitorių, ir net nežino, kad yra vieni. Atstumas tarp mūsų namų – 20 sek. dviračiu. Jei jie pabunda, jei jie mus kviečia, mes galime grįžti per 20 sek. Kai kuriuose namuose ilgiau užtrunka iš tėvų miegamojo nueiti į vaikų kambarį... Mes galime išsikepti ant griliaus patiekalų ar išgerti gėrimą ir grįžti namo.“
B. Morago draugai, kaip ir dauguma kitų kibuco gyventojų, spalio 7-ąją pasislėpė savo namuose įrengtoje slėptuvėje. Iš pradžių visi palaikė ryšį, vieni kitiems siųsdami žinutes. „Gal 9.30 val. ar šiek tiek anksčiau iš jų sužinojome, kad jie sužeisti, o kita žinutė, kurią gavome, jau buvo neaiškus tekstas, turbūt ką pirštai sugebėjo paspausti... – svarsto jis. – 26 kulkų žymės ant slėptuvės durų, ties rankena. Teroristai žinojo, kad žmonės laiko duris, norėdami apsisaugoti nuo jų patekimo į vidų, todėl greičiausiai sugebės nušauti žmones taikydamiesi į durų rankenas.“
Tėvai žuvo nuo kulkų, tačiau jos nekliudė vaikų. Jie slėptuvėje liko vieni su jau mirusiais savo tėvais. Kaip vėliau paaiškėjo, vaikus pražudė jų degančių namų smalkės. „Jie buvo rasti savo lovose, laukiantys pagalbos. Šešerių dvynukės ir pustrečių metų berniukas palikti valandų valandoms tarp dūmų užspringti. Jei kas nors čia būtų atvykę dviem valandomis anksčiau, esu tikras, kad šie vaikai būtų išgelbėti. Taip sakau, nes jų šuo, kuris tuo metu buvo ant grindų, išgyveno ir vis dar yra gyvas. Vaikai negalėjo atidaryti lango, durų, paskambinti telefonu – jie buvo palikti vieni, – sako B. Moragas. – Kituose namuose panašiose situacijose, jei buvo apmokyti, kaip elgtis ir buvo pakankamai dideli, vaikai išgyveno.“
Tikisi naujų sprendimų
Problema, kad slėptuvės buvo skirtos apsaugoti nuo raketų. Durys iš vidaus neužsirakina, kad vėliau atvykę gelbėtojai galėtų jas atidaryti ir išgelbėti viduje esančius žmones, aiškina B. Moragas. Todėl žmonės slėptuvėse valandų valandas tiesiog laikė durų rankenas. „Tikiuosi, kad naujas slėptuvių dizainas leis užsirakinti iš vidaus. Žinau, kad naujuose namuose, kuriuos mums stato, slėptuves įrengia su dušais ir tualetais. Pvz., kai mano šeima slėpėsi, vaikai kaip tualetą turėjo naudoti savo žaislų dėžę“, – pasakoja jis.
„Mums pasisekė, nes mano žmona – labai protinga moteris. Prieš aštuonerius metus ji nupirko į duris įgręžiamą kabliuką, panašų į tuos, kurie būna viešuosiuose tualetuose, – teigia B. Moragas. – Visos devynios Nir Ozo šeimos, kurios buvo įsidiegusios tokius mechanizmus, išgyveno.“
„Mes nestovėjome prie durų, atsigulėme su vaikais į lovą. Žmona paaiškino dukrai, ką reikės daryti, kai jie pateks į vidų, o aš užguliau savo kūnu sūnų – jo lova buvo tokioje padėtyje, kad jei jie šaudytų pro duris, pataikytų į jį, tad norėjau jį apsaugoti, – dramatiškas akimirkas prisimena pašnekovas. – Girdėjome juos kalbant arabiškai. Jiems nepavyko atidaryti slėptuvės durų. Bandė angliškai mus išprašyti – sakė, kad jei išeisime patys, mūsų nežudys, bet mes nereagavome ir po dešimties minučių – žinau, nes pažiūrėjau į laikrodį, – jie išėjo.“
Tačiau po kelių minučių teroristai sugrįžo, dar kartą bandė įsilaužti į slėptuvę, o nepavykus galiausiai apipylė namus degiu skysčiu ir juos padegė, – B. Moragas pasakoja girdėjęs traškant liepsnas. Praėjus šiek tiek laiko, jis nusprendė rizikuoti ir bent truputį, periodiškai, vis atidaryti savo namų slėptuvės langus, nes vaikai dėl smalkių pradėjo prarasti sąmonę, vėmė juodu turiniu. Galiausiai atvykusios IDF pajėgos išgelbėjo šeimą.
Išgyvenusieji pirmąją naktį praleido lopšelyje-darželyje, kuris pastatytas kaip priedanga ir iš tiesų yra saugiausia vieta kibuce. „Buvau laimingiausias žmogus, matydamas tuos veidus, kurių prieš tai galbūt nemėgau, bet liūdna buvo suvokti, kiek žmonių čia nėra. Tie žmonės žinutėmis 9 val., 11 val. prašė pagalbos. Kariai spalio 7-osios vakarą išėjo iš jų namų tuščiomis. Tada nežinojau, kas nutiko tiems žmonėms, bet jų ten nebuvo“, – prisiminimais dalijosi B. Moragas.
Jo svainis ir uošvis žuvo tame pačiame kibuce. Iš pradžių artimieji manė, kad jie buvo paimti įkaitais ir išgabenti į Gazą, nes jų telefonai rodė ryšio signalą būtent iš ten. Tačiau maždaug po mėnesio Izraelio atstovai susisiekė su šeima ir pranešė, kad rado jų DNR: jie sudegė savo namuose. Tik telefonus teroristai išsivežė į Gazą. „Kad ir kaip tai skambėtų, mes buvome vieni iš laimingųjų, nes savo artimuosius galėjome palaidoti po mėnesio. Kiti laukė kur kas ilgiau“, – sako B. Moragas.
Anapus tvoros
Iš Nir Ozo teritorijos pakraščio puikiai matyti Chan Juniso miesto Gazos ruože pastatai. „Mano žmonos šeima pasakojo, kad šeštadieniais automobiliu važiuodavo į turgų Gazoje pirkti maisto produktų, šviežios žuvies – ten buvo apie 90 proc. pigesni nei čia. Taip buvo iki 2000-ųjų. Net mano tėvo dėde Beer Ševoje turėjo maisto prekių parduotuvę ir jis pasakojo, kad kas kelias savaites septintajame–aštuntajame dešimtmečiais vykdavo į Gazą apsipirkti, nes ten viskas buvo labai pigu“, – žiūrėdamas Chan Juniso link pasakojo B. Moragas.
Tačiau dabar jis negali įsivaizduoti jokių civilizuotų santykių su tos teritorijos gyventojais. „Bandau galvoti, kad apskritai žmonės yra geri. Tačiau kai tik jie gavo galimybę čia įsibrauti, jie tai padarė. Jų tikslas buvo nužudyti mane, mano žmoną ir mano vaikus. Labai sunku įveikti šį jausmą. Nenoriu keršto, aš tik noriu būti nuo jų atskirtas ir gyventi savo gyvenimą. O jūs gyvenkite savo gyvenimą už šios pasienio tvoros“, – B. Moragas pažvelgia į tvorą ir vartus, pro kuriuos teroristai iš Nir Ozo išgabeno įkaitus į Gazą.
„Kad ir kaip būtų, iš šios vietos matydavome gražiausius saulėlydžius, vakarais galėdavome pasidžiaugti jūros brizu, – į prisiminimus panyra jis. – Greta – laukai, kur auga bulvės, morkos, ridikėliai, riešutai, avokadai, granatai. Iškart po įvykių visi darbai sustojo, bet po dviejų savaičių savanoriai vėl ėmėsi sodininkauti. Beje, daug bulvių ir morkų iš čia eksportuojame į Europą, ypač žiemą, nes mūsų klimatas leidžia užauginti tai, ko trūksta Europoje.“
(be temos)
(be temos)