Apie tai portalas kauno.diena.lt kalbėjosi su karybos apžvalgininku Egidijumi Papečkiu.

– Tiek laiko daužytas „Hamas“ stebėtinai vikriai atkuto. Vos įsigaliojo ugnies nutraukimas, jų vadai ir vadukai puolė filmuotis, kaip valo griuvėsius, o smogikai jau vykdė viešas egzekucijas konkuruojančių Gazos grupuočių nariams. „Hamas“ išliko stipresnis, nei manyta?

– Tarp gyventojų besislapstantiems „Hamas“ teroristams pavyko išlaikyti organizacinę struktūrą ir per ilgus metus jie gerai išmoko, reikalui esant, operatyviai susiburti. Jie smarkiai nukraujavo, bet išliko. Mane labiau nustebino, kiek daug išliko kitų Gazos grupuočių, kurios anksčiau buvo prispaustos „Hamas“ ir beveik nieko apie jas negirdėjome.

Dabar jos taip pat išlindo ir pamėgino įtvirtinti valdžią savo rajonuose. „Hamas“ dabar gyvybiškai svarbu demonstruoti jėgą ir nuspėjamai jie ėmėsi represijų prieš kitas grupuotes ir vykdo provokacijas prieš Izraelio kariuomenę. Beje, maniau, kad pastarųjų bus daugiau, nei matome.

Kaip bebūtų, „Hamas“ yra visiški šio karo pralaimėtojai. Jie neteko daug jėgų, o dabar dar ir maksimaliai apribotos jų galimybės glemžtis humanitarinę pagalbą. Plius, jie paleido visus įkaitus ir tapo „atvirais“ taikiniais Izraeliui. Jėgos demonstravimas tokiomis sąlygomis yra nė kiek ne mažiau kaip išlikimo sąlyga. Kitaip konkurentai juos išstums iš dominuojančios pozicijos ir palaipsniui išnaikins fiziškai.

– Kam naudingesni buvo mainai? Izraelis laimėjo didelę pergalę, susigrąžindamas civilius įkaitus arba jų palaikus. Bet „Hamas“ skelbia tokią pačią pergalę – Izraelis išlaisvino dešimtis, jei ne šimtus aktyvių „Hamas“ narių, kurie gali vėl įsitraukti į kovą?

– „Hamas“ nauda daugiau simbolinė. Ką viso to pasekoje turime tikrovėje? Izraelis, kaip buvo, taip ir yra stipri valstybė ir vis dar kontroliuoja dalį Gazos. Tuo metu „Hamas“ grumiasi ant išlikimo ribos.

Egidijus Papečkys / Asmeninio arch. nuotr.

– „Hamas“ išlikimui būtinas gyventojų palaikymas. Vieni ekspertai sako, kad jis niekada nebuvo didelis ir „Hamas“ valdžia buvo primesta žmonėms, o kiti teigia, kad gyventojų parama teroristams yra beveik šimtaprocentinė. Koks jūsų vertinimas?

– Negalėčiau to įvardyti procentine išraiška, bet neabejoju, kad palaikymas yra tikrai didelis. Tačiau tai nėra konstanta. Įsivaizduokime tokią situaciją: į Gazą įvedamos taikdarių pajėgos (pavyzdžiui, Egipto), kurios pilnai kontroliuoja pagalbos tiekimą. Atsiranda jėga, kuri rūpinasi gyventojais ir užtikrina jiems stabilumą ir ramybę. Labai abejoju, kad tokiomis sąlygomis „Hamas“ užsitikrintų vienalytę daugumą laikinosios valdžios rinkimuose.

– Tačiau taikdarių siųsti niekas neskuba, o ką tik Palestinos valstybingumą pripažinę britai, prancūzai ar kanadiečiai neturi jokių konkrečių pasiūlymų, kaip sustabdyti „Hamas“ nuo pilnos Gazos valdžios susigrąžinimo?

– Neskubėkime su išvadomis. Kai kas įsivaizduoja, kad Palestinos pripažinimas yra kažkas tokio, lyg tokia Gaza, kokia yra dabar tiesiog pripažįstama valstybe ir taškas. Taip nėra. Vakarai pripažins tik tokią Palestinos valstybę, kurioje veiks demokratiniai procesai, vyks rinkimai, bus sukurtas parlamentas ir panašiai. Todėl nuo pradžių ir keltos dvi sąlygos – nuginkluoti „Hamas“ ir neleisti jam kontroliuoti pagalbos tiekimo. Žinoma, tai įgyvendinti labai sunku ir „Hamas“ ne veltui įžūliai atrėžė: „o kodėl mes turėtume nusiginkluoti“? Palikta nemažai problematiškų klausimų, nes visi skubėjo įgyvendinti svarbiausius tikslus – nutraukti karo veiksmus ir sugrąžinti gyvus likusius įkaitus, kas ir buvo sėkmingai padaryta. Kas bebūtų toliau, didžiulis pasiekimas yra tai, kad įkaitai namie. Tai didelė pergalė ir Benjaminui Netanyahu bei jo vyriausybei, kuri visą karą buvo labiausiai kritikuojama už per menkas pastangas tai padaryti. Izraelis laimėjo, o „Hamas“ pralaimėjo, nepaisant to, ką jie dabar šaukia.

Dabar Gaza yra tam tikroje „pilkojoje zonoje“ laike. Visos suinteresuotos pusės sieks šiuo laiku pasinaudoti.

Dabar Gaza yra tam tikroje „pilkojoje zonoje“ laike. Visos suinteresuotos pusės sieks šiuo laiku pasinaudoti. „Hamas“ sieks išsilaikyti dominuojančiose pozicijose, o kitos grupuotės sieks maksimaliai mažinti jų įtaką ir perimti visuomenės palaikymą.

Reikia pabrėžti, kad Izraelio pozicijos yra labai stiprios, gerokai stipresnės, nei tokioje situacijoje turėtų Vakarų Europos valstybės. Tai lemia nusiteikimas ir ryžtas. „Hamas“ egzistavimo pagrindas – smurtas. Europiečiai bijotų, esamomis sąlygomis, į tai atsakyti karine jėga, o Izraelis tam visada pajėgus ir pasiruošęs. Neabejoju, kad Izraelis dabar dės visas pastangas, kad „Hamas“ neatsigautų. Taip pat neabejoju, kad jis turi ir konkrečius planus, kaip tai padaryti.

– ES lyderiai pareiškė, kad net ir paliaubų įsigaliojimo, nemažins spaudimo Izraeliui. O kur pažadai daryti spaudimą „Hamas“?

– Europa neturi priemonių spausti „Hamas“, todėl apie tai mažai prasmės ir kalbėti. Izraelio atžvilgiu europiečiai laikosi pozicijos, kad būtina sumažinti civiliams daromą žalą, todėl ir kalba apie spaudimą. Žinoma, lieka atviras klausimas, kiek tokia pozicija yra nuoširdi, o kiek mėginimas įtikti gausiems antiizraelietiškiems protestuotojams?

Be to, girdime kalbas apie spaudimą, bet paties spaudimo nelabai matome. Sankcijos Izraeliui nėra tokios rimtos, kad priverstų Izraelį keisti politiką. Tai daugiau deklaratyvi pozicija: „mums nepatinka, ką jūs darote, bet mes dėl to nieko nedarysim“. Europa turi išsakyti bent kažkokią poziciją, nes kitaip neturėtų šiame reikale jokio balso. Iš esmės, europiečiai sėdi ir laukia, kad Gazoje pasirodytų nauja jėga arba iškiltų sena (pavyzdžiui, „Fatah“), su kuria būtų galima dirbti dėl geresnės Gazos ateities. Kol kas tokių receptų neturi nei europiečiai, nei tikrai labai daug jau nuveikę amerikiečiai.

Visi protestuotojai neigia, kad palaiko „Hamas“. Tai tvirtina ir tie, kurie viduje puikiai supranta, kad realiai palaiko „Hamas“, ir tie kurie to nesupranta.

– Minėjote protestuotojus Europoje. Masiniai protestai prieš Izraelį yra įprastas reiškinys, tai aprimstantis, tai vėl įsiplieskiantis. Viena vertus, aktyvistai šaukia, kad Izraelis vykdo genocidą ir esą jie protestuoja būtent prieš tai, tačiau ar tokia pozicija iš esmės nereiškia palaikymo „Hamas“, kuris be kita ko skelbiasi ne tik Izraelio, bet ir visų Vakarų priešu? Kaip atskirti šiuos dalykus?

– Na, visi protestuotojai neigia, kad palaiko „Hamas“. Tai tvirtina ir tie, kurie viduje puikiai supranta, kad realiai palaiko „Hamas“, ir tie kurie to nesupranta. Dauguma, ypač jaunų žmonių, šito nesupranta ir yra vedami emocijų, kurių semiasi iš savo informacinių burbulų, nors patys neturi supratimo apie realią padėtį regione. Manau, kad šioje situacijoje ne tiek svarbu atskirti „Hamas“ simpatikus nuo nesusipratusių, kiek atskirti taikius protestuotojus nuo smurto prieš žydus kurstytojų. Matome, kad protestus tam tikru mastu lydi antisemitiniai išpuoliai. Europoje labai aiškiai apibrėžtos ribos, kas yra taikus protestas, o kas – neapykantos kurstymas.

– Kalbame apie tai, kad abi kariaujančios pusės dabar rekuperuojasi – kaupia jėgas naujoms kovoms. Visi pasistengė pagirti Donaldą trumpą už „istorinę taiką“, bet puikiai suprantame, kad naujas karas neveik neišvengiamas. Klausimas, kada jis kils?

– Nesu D. Trumpo gerbėjas, bet reikia pripažinti, kad būtent jam pavyko pasiekti paliaubas. Jo dėka grąžinti įkaitai. Tik JAV dėka į konfliktą visiškai neįsikišo kitos regiono valstybės. 

O kalbant apie karą, tai jis gali kilti ir rytoj. Jei tik „Hamas“ pajus, kad užleidžia pozicijas konkurentams arba praranda gyventojų palaikymą, arba net viso labo praranda dėmesį, jie vėl stengsis įžiebti karo ugnį. „Hamas“ gali laikytis ir gerai gyventi tik tada, kai galima palaikyti Izraelio, kaip „demoniško priešo“ idėją, o tam „Hamas“ būtina, kad Izraelis bent jau kartais suduotų karinius smūgius. Savaime tam reikia provokuoti Izraelį, vykdant išpuolius. Tokių išpuolių intensyvumas priklauso nuo trijų dalykų: 1. Kaip tvirtai jausis „Hamas“; 2. Kiek jie nerimaus dėl konkurentų įtakos; 3. Kiek jie nerimaus dėl galimai mažėjančio gyventojų palaikymo.

Galiausiai, reikia pripažinti, kad net jei į valdžią ateis „Fatah“ ar bet kuri kita jėga, ji nebus draugiška Izraeliui. Net jei susikurtų normali Palestinos valstybė, neįsivaizduoju, kiek reikėtų laiko, kad atsirastų bent kažkas gero santykiuose su Izraeliu.