LEMTĮ IŠPRANAŠAVO PALANKUMAS ŽIAURUMO PIRKLIAMS

Žmogaus teisių gynėjai Gazos Ruožą dažnai vadina didžiausiu pasaulyje kalėjimu po atviru dangumi. Kiti sako, kad tai yra vartai į pražūtingą nebūtį – į nesibaigiančią skurdo, smurto ir neapykantos spiralę. Istorinės aplinkybės šiam anklavui nepagailėjo kirčių, tačiau pražūtingas posūkis įvyko pademonstravus palankumą Izraelio egzistavimui prieštaraujančiai islamo fundamentalistų organizacijai „Hamas“.

Ties pragaro slenksčiu

Gazos Ruožas yra 40 km ilgio ir vos 10 km pločio anklavas, kurį vakaruose riboja Viduržemio jūra, šiaurėje ir rytuose – Izraelis, o pietuose – Egiptas. De jure tai yra viena iš dviejų arabų valstybės Palestinos dalių. Kita šios tik iš dalies tarptautiniu mastu pripažintos šalies teritorija vadinama Vakarų Krantu.

Su Izraeliu jo žmonių rankomis pastatytomis sienomis ir tvoromis besiribojantis Gazos Ruožas yra viena iš tankiausiai apgyvendintų teritorijų pasaulyje. Tarp nederlingos Negevo dykumos ir Viduržemio jūros įspraustoje vietovėje gyvena apie 2,3 mln. žmonių. Gazos Ruožas yra labai ribota erdvė, kurią taip pat galima įsivaizduoti kaip iš dalies dešimtmečius gyvuojančias pabėgėlių stovyklas, iš dalies – miestus, kuriems būdingi daugiaaukščiai betoniniai pastatai. Be didžiausio šio anklavo miesto Gazos, čia taip pat įsikūręs Chan Junisas, Džabalija, Rafa.

Paprasčiau įsivaizduoti gyvenimą tokioje teritorijoje padeda keletas faktų: viešasis elektros energijos tiekimas čia įprastai ribojamas iki kelių valandų per dieną, požeminis vanduo laikomas užterštu, kuro trūkumas turi įtakos ir kitoms viešosioms paslaugoms, pavyzdžiui, nuotekų valymo įrenginiams. Viešajai infrastruktūrai – keliams, elektrai ir sanitarinėms paslaugoms – smarkiai pakenkė keli pastarųjų metų smurto ir konfliktų protrūkiai.

Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, kiek daugiau nei 75 proc. Gazos Ruožo gyventojų – apie 1,7 mln. žmonių – yra registruoti pabėgėliai. Daugiau nei 500 tūkst. iš jų gyvena aštuoniose perpildytose pabėgėlių stovyklose.

Sausį JT pranešė, kad iš 13 tūkst. namų, kurie buvo sugriauti nuo 2014 m., maždaug dar 2 200 reikia atstatymo. Kiti 72 tūkst. namų, kurie buvo tik iš dalies apgadinti, taip ir nepradėti remontuoti.

JT teigimu, apie 1,3 mln. žmonių neturi maisto ir yra priklausomi nuo importo. Apie 22 proc. iš 12 tūkst. sunkvežimių krovinių, kuriuos Izraelis ir Egiptas leido per Kerem Shalomo ir Rafos perėjas 2023 m. rugpjūtį, buvo maisto atsargos.

Be to, Gazos Ruožo populiacija yra viena jauniausių pasaulyje – beveik 65 proc. gyventojų yra jaunesni nei 25 metų amžiaus. Daugiau nei 80 proc. žmonių šioje teritorijoje gyvena skurde, nedarbo lygis čia yra vienas aukščiausių pasaulyje ir 2022 m. pasiekė 45 proc. ribą. Jaunimo nedarbas – dar didesnis: 73,9 proc. 19–29 metų amžiaus žmonių, turinčių vidurinės mokyklos arba universitetinį išsilavinimą, yra bedarbiai.

Žvilgsnis į priešistorę

Kaip istorinės Palestinos dalis, 1500-aisiais Gazos Ruožas atiteko Osmanų imperijai, o po Pirmojo pasaulinio karo iki 1948 m. priklausė Didžiajai Britanijai. Gazos Ruožo egzistavimas glaudžiai susijęs su Izraelio Valstybės sukūrimo istorija ir Artimųjų Rytų konflikto raida.

1948 m. įkūrus Izraelį, nepavykus JT Palestinos padalijimo planui ir po to įsiveržus kaimyninėms arabų valstybėms, palestiniečiams regione liko dvi pagrindinės gyvenvietės: Vakarų Krantas, kurį Izraelis istoriškai vadina Judėja ir Samarija, ir siaura pakrantės juosta prie Viduržemio jūros, pavadinta ten esančio metropolio Gazos vardu.

Per pirmą arabų ir Izraelio karą 1948–1949 m. Gazą okupavo Egiptas, vėliau, 1967 m., anklavą užėmė Izraelis.

Šiandien pagrindinę Rafos pasienio perėją griežtai kontroliuoja būtent Egipto valdžios institucijos. Maisto produktai, atsarginės karinės, kitos technikos dalys ir kasdienio naudojimo prekės į Gazos Ruožą patenka sunkvežimiais, ginklai ir sprogmenys – nelegaliu požeminių tunelių tinklu. Izraelio užkardos nuo pakrantės driekiasi maždaug 60 km ilgio ruožu.

Darbuotojų migracija

Nuo 2007 m. birželio patekimas iš Gazos Ruožo į Izraelio pusę tapo griežtai apribotas. „Asmenų judėjimas į Izraelį ir iš jo leidžiamas tik pateikus specialų Izraelio leidimą“, – taip Užsienio reikalų ministerija apibūdino situaciją prieš prasidedant naujausiai eskalacijai.

Ji pasireiškia ne tik tuo, kad ši teroristinė organizacija aprūpinama žmogiškaisiais ištekliais – organizacija skaičiuoja dešimtis tūkstančių smogikų.

Remiantis Izraelio žiniasklaida, iki pastarųjų neramumų kasdien apie 150 tūkst. palestiniečių – tiek iš Vakarų Kranto, tiek iš Gazos Ruožo – atvykdavo į Izraelį dirbti; daugiausia statybų sektoriuje, bet taip pat ir žemės ūkio, pramonės ir paslaugų teikimo darbus. Prasidėjus naujausiam karui, Gazos Ruožo palestiniečiai įstrigo Izraelyje arba buvo deportuoti į Vakarų Krantą, nes buvo atimti jų darbo leidimai.

Iki šiol Gazos Ruožo palestiniečiams išvykimo leidimai per Izraelį buvo išduodami tik tada, jei šie buvo darbininkai, verslininkai, medicinos pacientai, jų palydovai ir pagalbos darbuotojai. JT pažymi, kad rugpjūčio mėnesį 58 600 žmonių buvo leista keliauti į Izraelį per Erezo patikros punktą, o tai 65 proc. viršijo 2022-ųjų to paties laikotarpio vidurkį.

Kita dalis palestiniečių, norėdavusių išvykti per Rafos pasienio perėją į Egiptą, prieš kelias savaites turėdavo užsiregistruoti Palestinos valdžios institucijose ir kreiptis į Egiptą, nes šis riboja atvykėlių iš Gazos Ruožo skaičių.

Lyginant su situacija Izraelyje, rugpjūtį Egiptas iš Gazos per Rafos patikros punktą leido atvykti 19 600 žmonių ir tai buvo didžiausias skaičius nuo 2012 m. liepos. Dabar Rafos pasienio perėja yra uždaryta. Egiptas neslepia nerimo, kad iš esmės pasitraukti iš Gazos Ruožo dėl „Hamas“ atakų išprovokuotos totalinės Izraelio blokados nebeturintys kur palestiniečiai noromis nenoromis užplūs Egiptą ir kitas regiono šalis. Užpultas Izraelis nusprendė visiškai nutraukti elektros, vandens ir kuro tiekimą, apsupo Gazos Ruožą.

Neišnaudota proga?

Žmogaus teisių grupės tradiciškai teigia, kad dėl daugumos Gazos Ruožo gyventojų nelaimių kalta ankstesnė ir kur kas švelnesnė nei dabartinė šios teritorijos blokada, kurią Izraelis, padedant Egiptui, vykdė nuo 2007 m. Tačiau ir ji anuomet neprasidėjo be priežasties: tais metais valdžią Gazos Ruože užėmė „Hamas“ organizacija.

Keleri metai iki 2007-ųjų įvykių, 2005 m. rugsėjo 23 d., Palestinos lyderiai iš Gazos Ruožo paleido savo pirmąsias raketas prieš Izraelį. „Jau tada buvo aišku, kad toje žemėje nebus kuriami Gazos Ruožo gyventojų verslai, pajūrio viešbučiai, gausūs ūkiai, tačiau bus kuriamos raketos prieš Izraelį“, – sako aštuonias kadencijas JAV Atstovų Rūmuose dirbęs, buvęs kongresmenas Steve’as Israelis. Šiandien jis yra Cornellio Jebo E. Brookso mokyklos viešosios politikos ir tarptautinių santykių instituto direktorius.

Tais pačiais 2005-aisiais, tik dar iki pirmųjų palestinietiškų raketų paleidimo į Izraelio pusę, jis pats stovėjo prie Izraelio ir Gazos sienos, stebėjo vienašališką Izraelio karių ir piliečių atsitraukimą. Revizuodamas savo prisiminimus, dabar S. Israelis vertina, kad tąkart Izraelis nusprendė išbandyti sėkmę: pasitraukti iš Gazos Ruožo, taip užbaigti 38 metus vykdytą okupaciją ir stebėti, ar palestiniečiai pademonstruos gebėjimų gyventi taikiai ir stabiliai šalia Izraelio.

Tačiau tai neįvyko, nes po šio posūkio Gazos Ruožas Izraelį atakavo ne tik 2005-aisiais, bet ir 2007-aisiais ir pasirinko suartėjimo su „Hamas“ kryptį. Šį judėjimą 1987 m. įkūrė tuo metu aktyvus Musulmonų brolijos narys, šeichas Ahmedas Yassinas, palaikęs palestiniečių kovą prieš Izraelį. Nuo tada „Hamas“ buvo atsakingi už savižudžių išpuolius prieš Izraelio civilius, Izraelio karių grobimą ir žudymą. JAV, ES ir Jungtinė Karalystė yra tarp šalių, kurios šią organizaciją oficialiai pripažino teroristine grupe.

Nuo 2007-ųjų „Hamas“ yra faktiniai Gazos Ruožo valdytojai. Šiai organizacijai priklauso ir politinė partija, ji nepripažįsta Izraelio teisės egzistuoti kaip valstybei. Tradiciškai šio judėjimo lyderiai kalbėdavo apie visų žydų išvarymą iš regiono – jie pasisako už bekompromisę poziciją kuriant islamo fundamentalizmu pagrįstą Palestinos valstybę, kuri, jų įsivaizdavimu, turėtų tęstis nuo Viduržemio jūros rytų iki Jordano upės.

Iliuzijos ir realybė

„Hamas“ kaip arabų kalbos santrumpa reiškia islamistinį pasipriešinimo judėjimą. Šis judėjimas buvo įkurtas ant trijų ramsčių: religijos, labdaros ir kovos su Izraeliu. „Hamas“ palaikė platų mokyklų ir socialinių įstaigų tinklą Gazos Ruože, taip pelnydama gyventojų simpatijas ir paramą. Ji pasireiškia ne tik tuo, kad ši teroristinė organizacija aprūpinama žmogiškaisiais ištekliais – organizacija skaičiuoja dešimtis tūkstančių smogikų.

Svarbus momentas, kad „Hamas“ ideologija artima daugumai Gazos Ruožo gyventojų, kurie dar 2006 m. vykusiuose vietos parlamento rinkimuose pirmenybę teikė ne nuosaikiajam „Fatah“ judėjimui, kuriam tuo metu vadovavo ir tebevadovauja Mahmoudas Abbasas, bet šiai radikaliai grupuotei.

Vakarai nepripažino tų rinkimų rezultatų ir privertė „Hamas“ sudaryti nacionalinės vienybės vyriausybę su „Fatah“. Tačiau per trumpą brolžudišką karą su „Fatah“ 2007-aisiais „Hamas“ galiausiai užėmė valdžią Gazos Ruože.

Iš pradžių palestiniečiai manė, kad „Hamas“ yra tinkamiausiai pasirengę priešintis Izraeliui, o kai kurie šią organizaciją laikė mažiau korumpuota ir geriau organizuota, nei iki tol veikusi Palestinos valdžia.

Tačiau ilgainiui ėmė augti nepasitenkinimas „Hamas“, nes palestiniečių gyvenimas smarkiai pablogėjo dėl nesibaigiančio konflikto ir ilgus metus trunkančios Izraelio ir Egipto blokados. Kai kurie netgi jau išdrįsta teigti, kad grupuotės išpuoliai pakenkė ir patiems Gazos Ruožo gyventojams.

Tarp „Hamas“ tradicinių rėmėjų minimas Iranas, Saudo Arabija, Sirija. Iranas finansuoja gazos Ruožo gyventojų ginklų įsigijimo sandorius, juos tiekia ir pats, teikia karinius apmokymus. Tiesa, „Hamas“ politinis biuras veikia Katare, čia įsikūrę ir kai kurie jo lyderiai.

2021-aisiais Kataras net sukūrė vadinamąjį Gazos atkūrimo komitetą ir skiria finansavimą – nuo 15 iki 40 mln. dolerių kas mėnesį. Pinigai gabenami grynaisiais. Pats Kataras tikina, kad nėra tiesiogiai susijęs su „Hamas“ veiksmais ir nekariauja su Izraeliu, tačiau tarptautinių santykių ekspertai teigia, kad leidimas organizacijos lyderiams veikti iš šios nedidelės valstybės teritorijos suteikia jai pranašumo regioniniu mastu. Kataro premjeras neseniai apie savo šalį prakalbo kaip apie taikos tarp izraeliečių ir palestiniečių mediatorę.

Skaičiai nemeluoja

Jei atskaitos tašku laikytume 2007 m. ir „Hamas“ atėjimą į valdžią Gazos Ruože, skaičiai prabiltų patys už save. 2007–2022 m. realusis bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui Vakarų Krante išaugo daugiau nei 50 proc., o Gazos Ruože tiek pat sumažėjo.

Remiantis rugsėjį pristatyta Tarptautinio valiutos fondo (TVF) analize, bendras nedarbas Vakarų Krante pernai siekė 13 proc., o Gazoje – 45 proc. Žemiau skurdo ribos Vakarų Krante gyvena 14 proc. asmenų, Gazoje – 53 proc.

Didžiausias ekonomikos postūmis Gazos Ruože fiksuotas statybos sektoriuje: šioje sferoje 2007–2022 m. augimo tempas siekė 20 proc.

Iki šiol importas iš Izraelio sudarė 70 proc. Vakarų Kranto BVP ir 54 proc. Gazos Ruožo BVP. Eksportas į Izraelį siekė 21 proc. Vakarų Kranto BVP ir 6,5 proc. Gazos Ruožo BVP.

Vidutinis dienos darbo užmokestis Gazos Ruože sudaro 55 proc. Vakarų Krante gaunamo darbo užmokesčio.

Izraelyje dirba 22,5 proc. darbuotojų, atvykstančių iš Vakarų Kranto. Iš Gazos Ruožo į Izraelį atvyksta vos 0,8 proc. čia dirbti pasiruošusių asmenų.

77 proc. šeimų Gazoje gauna tarptautinę pagalbą pinigais ir maistu, o Vakarų Krante tokios pagalbos prireikia 10 proc. žmonių. Ši pagalba daugiausia teikiama per JT agentūrą (United Nations Relief and Works Agency, UNRWA), kuri remia palestiniečių pabėgėlius.