Reikia nepamiršti, kad Ukrainoje frontas nestoja, Rusiją raketomis ją apšaudo kiekvieną dieną, žūsta žmonės, maži vaikai. Rusija taikosi ne į karinius objektus, tokių buvo vos 30 proc., visos likusios raketos skrieja į civilius.

Jau antrą kartą buvo apšaudytas Charkivas, žuvo du žmonės, devyniolika sužeistų. Viešojo transporto stotelėje užvakar žuvo stovėjęs trylikametis berniukas. Sukrečiantys vaizdai aplėkė visą pasaulį. Berniuko tėtis meldėsi dvi valandas laikydamas žuvusio sūnaus ranką. Po atakos Vinicos mieste žuvo 26 žmonės. Kai kurie žmonės ten patyrė siaubingus sužalojimus. Iš odontologo skubėjusi 20 metų mergina nudegė 98 proc. kūno. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kokie žiaurumai vyksta Ukrainoje.

Jungtinė Karalystė praneša, kad ruošiasi siųsti dar ginklų Ukrainai: 1,6 tūkst. prieštankinių ginklų bei daugybę artilerijos pabūklų, kad būtų galima apsiginti nuo agresorės Rusijos.

LNK reportaže buvo kalbamasi su lietuve Marija Dubickiene, kuri padeda nugabenti į Ukrainą aukojamus daiktus ir lankosi prie pat fronto.

Tai yra jų žemė, jie nori čia likti.

– Kur šiuo metu esate?

– Esame palei Slavenską, paskutiniame šios dienos taške. Vėliau važiuosime į Charkivą ir Bachmutą.

– Kokia jūsų misija Ukrainoje?

– Mūsų labdaros fondas „Saulės smiltys“ nuo pat pirmos karo dienos remia civilius bei karius, nes kariai atveža civiliams pačius reikalingiausius daiktus. Šis mūsų konvojus – didžiausias nuo karo pradžios. Esame nulinėse pozicijose – penkiolika kilometrų iki fronto linijos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokios civilių nuotaikos?

– Labai sunku įvardinti, nes šiandien žuvo mūsų vadas. Ryte kalbant su juo nuotaikos buvo optimistiškos, žinią apie jo žūtį gavome 14 val., todėl kelionę pristabdėme, nes Bachmuto trasoje – apšaudymai. Apie civilius – sunku pasakyti. Nesuprantu, kaip mamos su vaikais čia dar likusios. Kadangi čia daug separatistų, jie tikriausiai laukia ateinančios išvaduotojų armijos. Pati matau viso karo bei žmonių kintančią dinamiką. Kas yra nulinėse pozicijose, jiems trūksta visko, bet jie turi daug optimizmo. Aišku, šiandien teko sutikti ir jaunuolių, kurie abejojo, ar dar antrą kartą susitiksime. Tačiau dvasios čia netrūksta.

Su amunicija jiems viskas tvarkoje. Labiausiai jiems trūksta uniformų, nes kai sužeistą karį atveža į ligoninę, ji nuvelka, paskui jam reikia naujos uniformos.

Mes remiame Mariupolio pabėgėlius, Charkivo šeimas pagal sąrašinius adresus, senolius, žmonės, kurie negali bėgti, mamas su mažais vaikais. Žmonės nevažiuoja dėl ūkių bei gyvulių. Labai sunku pasakyti, kodėl jie nevažiuoja. Gyvybė vis tiek svarbiau. Bet tai yra jų žemė, jie nori čia likti.