Kalėjimas yra Solitesko srityje. Dar XVIII amžiuje Katerina Didžioji čia pastatė kalėjimą. Tais laikais kalėjimas buvo skirtas tiems, kurie buvo nuteisti kalėti iki gyvenimo pabaigos.
„Bene visų čia kalinčiųjų nusikaltimas – žmogžudystė. Patenka ir pedofilų, maniakų. Pavadinti juos žmonėmis... liežuvis neapsiverčia. Niekada jiems nejaučiau empatijos“, – tvirtino kalėjimo vadovas, leitenantas Denisas Avsyukas.
Vladimiras Nikolayevas – „Žmogėdra“
Šiam keistam apibūdinimui yra priežastis. 1997 metais per girtuoklių muštynes vienos iš aukų kūną vyras nusitempė namo, iškepė ir suvalgė.
„Nupjoviau jo galvą, rankas, kojas. Staiga man kilo mintis – reikėtų paragauti šios mėsos. Dalį mėsos daviau paragauti draugei, ji paruošė koldūnų. Dalį suvalgė pati, dalį sumaitino vaikams“, – pasakojo vyras.
Jis išvengė mirties bausmės. Vietoje to, teismas nusprendė skirti jam pačia žiauriausią bausmę – kalėti „Juodojo delfino“ kalėjime. Ten vyras bus stebimas visą parą, arba kamerų, arba budrių sargybinių akių.
Olegas Rylkovas – „Tolyati skerdikas“
1990-aisiais Tolyati miestas nebuvo saugi vieta auginti vaikus. O. Rylkovas buvo to priežastis.
Jis į namus pasibelsdavo ir paprašydavo pasinaudoti tualetu, paskambinti. Vieno interviu metu vyras pasidalijo kraupiais pasakojimais.
„Kartą nuviliojau mergaitę į mišką, toliau nuo miesto. Ten ją užmušiau“, – sakė skerdikas.
Skerdiko pravardę nusikaltėlis gavo todėl, kad subjaurodavo ir sudarkydavo savo aukas. Jo mėgstamiausias ginklas buvo kirvis.
Pagal teismo įrašus nusikaltimus O. Rylkovas darė nuo 1992 iki 1997 metų. Per tuos keletą metų jis užpuolė mažiausiai 37 vaikus, dvylika iš jų – nužudė. Aukų skaičius, priklausomai nuo šaltinių, skiriasi.
Nepaisant to, kad buvo serijinis žudikas, nusikaltėlį pareigūnai pričiupo dėl pinigų padirbinėjimo.
Yuri Tsiumanas – „Juodų pėdkelnių žudikas“
Šis žudikas buvo žinomas dėl nesveiko potraukio pėdkelnėms. Jis pražudė keturis ar penkis žmones, kartą nesėkmingai kėsinosi nužudyti. Jis buvo sučiuptas, kai praeivis įsikišo, pamatęs vykstančias grumtynes.
Aukas vyras pasmaugdavo su juodos spalvos pėdkelnėmis, kartais drabužį palikdavo ant lavonų.
1994 m. teismas skyrė jam mirties bausmę, tačiau vėliau sprendimas buvo pakeistas žiauresniu – žudikas nusiųstas visą gyvenimą praleisti „Juodojo delfino“ kalėjime.
Andrei Melyukhas – „Plytų maniakas“
„Prisimenu visus savo nusikaltimus. Visus. Gal tai ir blogiausia“, – pasakojo A. Melyukhas.
Jis išsiskyrė tuo, kad aukas medžiodavo dienos metu. Visados būdavo tas pats scenarijus: surandama laiptais lipanti senyva moteris, iš už nugaros sekama, o tada – smūgis su plyta į galvą. Tarp 2000 ir 2002 metų vyras moteris pradėdavo sekti turgavietėse, parduotuvėse. Jis kantriai sėlindavo paskui, iki kol moteriškės rakindavo buto duris.
„Kai atsigavau, gulėjau ant žemės. Galva sukosi, gulėjau kraujo klane, visa kruvina buvau“, – pasakojo išgyvenusi moteris.
Trenkęs su plyta per galvą, A. Melyukhas apvogdavo aukų butus, išsinešdavo keletą rublių, šiek tiek maisto, smulkius ir vertingus daiktus.
Šitaip nusikaltėlis pražudė dešimt moterų, dar tiek pat – sunkiai sužalojo.
„Tai nebuvo tiesiog nusikaltimas prieš pensininkus. Tai buvo nežmogiški nusikaltimai, žvėris žmogaus kūne“, – bylą komentavo pareigūnas.
Tačiau žudikas buvo kitoks, mat į minią įsiliedavo dėl kamufliažinių drabužių – jis neatrodė išskirtinis.
„Šie kamufliažo drabužiai pražudė aukas. Juk jei senyvas žmogus pamato kariškio uniformą, tikrai nesitikima pavojaus“, – aiškino tyrėjas.
Vyrą buvo sudėtinga pagauti, mat aukos dėl smūgių į galvą neprisimindavo užpuoliko išvaizdos. O dėl nusikaltimo greičio bene nelikdavo fizinių įrodymų. Tačiau galiausiai pareigūnai išsiaiškino, kad puolami tik seni žmonės, panašiose vietovėse, tokiu pačiu principu.
Vyras buvo sugautas, kai vienas išpuolis nepavyko. Aukos kaimynai, pamatę skuodžiantį uniformuotą žmogų, rankose nešantį maišą, pranešė policijai.
„Ekipažai suvažiavo iš visų pusių, keliolika pareigūnų. Kai jis pamatė, kad nepabėgs, bandė prasiveržti jėga. Kelios sekundės ir grumtynės buvo baigtos“, – pasakojo tyrėjas.
Nusikaltėlis prisipažino visą kaltę.
Nikolai Astankovas
Žinomas kaip kanibalas, mat savo aukas sukapodavo, o mėsą pardavinėdavo kaip egzotiškų gyvūnų mėsą. Jis tikino, kad jam nepaprastai patiko žmonių genitalijų skonis.
Pirmą kartą N. Astankovas netyčia per girtavimus užmušė draugą. Žudikas nutempė kūną į vonią, bandė gaivinti šaltu vandeniu. Supratęs, kad jo vonioje – lavonas, vyras mirusįjį supjaustė į gabalus.
Maniakas teigė, kad mintis apie kanibalizmą jam šovė spontaniškai. Esą supjaustęs draugą, jis gabalą mėsos nusprendė išsikepti ir paragauti. Taip prasidėjo jo šlykšti kelionė. Svarbu pabrėžti, kad aukų mėsą jis platindavo, fiksuota, kad turguje pardavė apie 5 kilogramus žmogienos, teigdamas, jog tai – kengūros mėsa.
Jis taip pat žinomas dėl to, kad išžudė penkių asmenų šeimą ir juos sudegino.
„Jeigu nuolat galvosi, kad esi čia, kas tavęs laukia, kad niekada neišeisi, kad esi paliktas vienatvėje... tiesiog neištversi“, – per interviu iš „Juodojo delfino“ kalėjimo pasakojo kanibalas.
