Apie tai valstybės vadovas kalbėjo verslininko ir investuotojo Steveno Bartletto tinklalaidėje „The Diary of a CEO“.
„Dabar žvelgdamas į tą laikotarpį (2014 m. vasarį–kovą, kai Rusija užgrobė Krymą) supranti, kad būtent tada prasidėjo karas. Mūsų klaida buvo ta, kad neatsiėmėme Krymo. Jei būtų buvęs duotas įsakymas ginti valstybę, esu tikras, kad šiandien nebūtų tokio plataus masto karo. Bent jau man taip atrodo“, – sakė V. Zelenskis.
Jis pabrėžė, kad Rusijos karas prieš Ukrainą prasidėjo nuo Krymo okupacijos.
„Tai tiesa. Tiesiog okupacija vyko palaipsniui. Tai nelabai priminė karą. Kodėl? Nes Ukraina tuo metu nekovojo. Kai jie okupavo Krymą, žinoma, buvo šaudoma, tačiau Rusija ilgai neigė, kad tai jos žmonės. Jie net buvo vadinami „žaliaisiais žmogeliukais“, nes nebuvo galima suprasti, kokias uniformas jie vilkėjo. Kitaip tariant, pusiasalyje buvo žmonių su ginklais, o problema ta, kad Ukrainos valdžia nedavė aiškių įsakymų ginti savo žemę, nors ginkluoti asmenys kirto mūsų sienas“, – sakė V. Zelenskis.
Kaip primena „Ukrinform“, 2014 m. vasario 20 d. Rusija įvykdė tarptautinį nusikaltimą, pažeidė pagrindinius tarptautinės teisės ir Europos tvarkos principus, suardė regione nusistovėjusią jėgų pusiausvyrą ir sukėlė Europoje didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo saugumo krizę.
Šiurkščiai pažeisdamos Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenitetą, Rusijos pajėgos pradėjo Krymo okupaciją. Pusiasalyje pasirodė sunkvežimiai be valstybinių numerių ir vadinamieji žalieji žmogeliukai – ginkluoti kariai be skiriamųjų ženklų.
Tuo pat metu, vadovaujant Rusijos specialiųjų tarnybų ir ginkluotųjų pajėgų karininkams, vietos gyventojai buvo verbuojami samdiniais, formuojamos ir apginkluojamos nereguliarios ginkluotos grupuotės.
V. Zelenskis taip pat prisipažino nemanęs, kad Rusija pradės plataus masto invaziją.
„Karas prasidėjo 2022 m. vasario 24 dieną. Nemaniau, kad įvyks plataus masto invazija. Buvau su šeima ir pasakiau žmonai bei vaikams: „Prasidėjo karas. Myliu jus. Paskambinsiu“, – ir išbėgau“, – pasakojo V. Zelenskis.
Prisimindamas sunkiausią karo dieną, prezidentas papasakojo apie apsilankymą Bučoje netrukus po jos išlaisvinimo.
„Išlaisvinome Bučą, ir aš ten nuvykau. Visur gulėjo vaikų, suaugusiųjų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai – sudarkyti, išniekinti. Žmonės buvo surištomis rankomis, kankinti, o paskui užkasti duobėse. O jeigu šiandien, neduok Dieve, Jungtinėse Valstijose ar Didžiojoje Britanijoje būtų aptikta masinė kapavietė su 500 nukankintų žmonių? Kaip tai atleisti?“ – sakė jis.
