Šių įspūdingų freskomis išpuoštų priėmimo salių restauracija truko dešimtmetį. Dabar jos, pasak meno istorikų, gali varžytis net su garsiąja Siksto koplyčia – kaip ir legendiniais renesanso laikais, kai Rafaelis varžėsi su kiek vyresniu už jį Mikelandželu.
XVI a. pradžioje sukurtos freskos buvo skirtos Romos imperatoriui Konstantinui – jo atsivertimas į krikščionybę IV a. padėjo pamatus visai Romos bažnyčiai.
„Ši restauracija perrašo nemažą dalį meno istorijos, kurioje matome Rafaelio – dieviškojo Rafaelio – mokinius“, – Vatikano muziejų direktorė Barbara Jatta.
Rafaelio mokiniai perėmė darbus rūmuose po to, kai pats dailininkas, intensyviai dirbęs pagal popiežiaus užsakymą, netikėtai mirė būdamas vos 37-erių. Jo pradėti darbai laikomi kūrybos viršūne. Kai 1508 m. popiežius Julijus II pasikvietė Rafaelį iš Florencijos į Romą, šiam buvo tik 25-eri.
Restauracijos metu Konstantino kambaryje aptikti du tikri Rafaelio darbai – ne freskos, o aliejiniais dažais nutapyti paveikslai ant sienos.
„Taip, restauravimo metu mes aptikome „Draugystę“ ir „Teisingumą“. Tyrimai parodė, kad jos buvo nutapytos aliejumi ant sienos. Kadangi Rafaelis buvo puikus menininkas, eksperimentuotojas, smalsus žmogus, studijavęs senovinius šaltinius – jis norėjo jas nutapyti aliejumi. Jis buvo puikus Madonų tapytojas ant drobės“, – Barbara Jatta.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Tokie kūriniai ryškesni ir spalvingesni nei įprastos freskos, piešiamos ant drėgno tinko. Deja, jų tėra tik du – Rafaelio mokiniai, nors ir talentingi, nesugebėjo atkartoti meistro technikos piešti aliejumi ant sienų tarsi ant drobės.
(be temos)