Visuomenės neatsakingas elgesys – tokią benamių gyvūnų gausos priežastį įvardija gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas“ vadovė Brigita Kymantaitė.

Pastebima, kad per pastaruosius metus gyvūnų globos tarnybos gauna kiek mažiau prašymų priimti namų neturinčius augintinius, tačiau skaičiai kinta nežymiai. Pasak „Pifo“ vadovės, kovoti su benamių ir valkataujančių gyvūnų problema bei jų populiacijos mažinimu labiausiai padeda visuomenės švietimas.

Žmogus, prieš nuspręsdamas auginti šunį ar katę, turėtų įvertinti tiek savo finansines, tiek laisvalaikio galimybes. Augintinį žmogus paprastai įsigyja 10-15 metų, tad reikėtų apsvarstyti, ar tikrai bus įmanoma juo rūpintis, ar netrūks jam dėmesio, ar susirgus galėsite jį gydyti, turėsite kantrybės.

„Neretai žmonės įsigyja šuniuką ar kačiuką, jie ima graužti batus, draskyti užuolaidas, loti, miauksėti, netenkama kantrybės, ima trūkti laiko ir gyvūnai išmetami į gatvę, atsiduria gyvūnų globos organizacijose. Nuolat stengiamės kalbėti apie tai, ką reiškia auginti gyvūną, manau, tai daro nemenką įtaką, jog benamių gyvūnų vis tik mažėja – tik gaila, kad ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Benamių keturkojų gatvėse nebesutiksime tada, kai būsime atsakingi ir rūpinsimės savo augintiniais“, – pabrėžė B. Kymantaitė.

Dar viena priežastis, kodėl gyvūnų globos organizacijose benamių augintinių vis dar gausu, vyraujanti visuomenės nuomonė, kad globos tarnybose esantys gyvūnai yra nešvarūs, sergantys įvairiomis ligomis, turintys blusų. Tačiau „Pifo“ vadovė tikina, kad taip nėra.

„Į mūsų organizaciją patekę gyvūnai 10 dienų laikomi priėmimo patalpose, kur yra apžiūrimi, įvertinama jų pirminė sveikatos būklė, stebima, ar neserga kokiomis nors ligomis. Gyvūnų sveikata ir švara itin atsakingai rūpinasi savanoriai, kenkėjų kontrolės ekspertai. Be to, gyvūnai tikrinami ir veterinarų, jei reikia, gydomi, kol pasveiks“, – teigė B. Kymantaitė.

Pasigirsta nuomonių, jog geriau įsigyti dar jauną augintinį, o ne priglausti jau ne vienerius metus turintį gyvūną. Neva priglaudęs benamį gyvūną nežinai, koks jo charakteris, ar nepažeista psichika. B. Kymantaitė teigia, kad tai dar vienas mitas, kliudantis paliktiems augintiniams rasti naujus šeimininkus.

„Globos metu yra stebimas augintinio charakteris, elgsena įvairiose situacijose, todėl galime užtikrinti, kad gausite visą reikalingą informaciją apie gyvūną. Be to, pasiryžusiems priglausti tarnybos globojamą gyvūną, mes padedame išsirinkti tinkamą pagal žmogaus gyvenimo aplinkybes. Baimės, kad augintinio ir žmogaus draugystė bus nedarni, yra nepagrįstos“, – sakė tarnybos vadovė.

Ji svarsto: kodėl gi senjorui neįsigijus aštuonerių metų ar dar vyresnį augintinį, kuris bus ramus, tylus, lojalus, vedžiojant netampys gatvėmis ir mielai lėtu žingsniu vaikščios po parką? Tokių gyvūnų organizacijose gausu.

„Ar iš tiesų racionalu garbaus amžiaus žmonėms duoti auginti mažus, judrius, itin daug dėmesio, fizinių jėgų reikalaujančius augintinius? Paskui neretą užklumpa problema, kurgi dabar dėti gyvūnėlį, kam atiduoti“, – apgailestavo gyvūnų gerovės tarnybos vadovė.