Septyni mėnesiai Pietų Amerikoje Pereiti į pagrindinį turinį

Septyni mėnesiai Pietų Amerikoje

2014-03-06 11:24
Darius Sėlenis
Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį

"Keliausiu, kol užteks sutaupytų 20 tūkst. litų", – taip išsirengęs į Pietų Ameriką nusprendė 26-erių keliautojas Artūras Šmarlovskis. Per septynis mėnesius jis įveikė 23 tūkst. kilometrų.

Vienas nuostabiausių vaizdų, kuriuos regėjo A.Šmarlovskis, – Igvasu nacionalinis parkas Pietų Brazilijoje, Paranos valstijoje, Argentinos pasienyje, – 17 km nuo Fos do Igvasu miesto.

Daug komplimentų A.Šmarlovskis skyrė ir draugiškiems, lengvai bendraujantiems brazilams, o Kalėdos brazilų šeimoje įstrigo ilgam: "Susirinko apie 20 žmonių. Pusėtinai angliškai kompanijoje mokėjo vos du žmonės, tačiau laiką praleidau fantastiškai."

Pasak A.Šmarlovskio, Brazilijoje juntama fiestos atmosfera, gyvenimas vyksta sambos ritmu ir vyrauja grožio kultas, kurį puoselėja moterys.

"Daugelis avi aukštakulniais, segi trumpus sijonus, o paplūdimiuose vilki itin atvirus bikinius", – Artūrui Pietų Amerikoje labiausiai patiko būtent brazilės ir argentinietės.

Brazilijoje lietuvis skanavo ir piranijų: Pantanalio vietovėje per valandą A.Šmarlovskis pagavo net 10 plėšriųjų žuvų.

"Jų čia labai daug, o vietiniai pasakojo, kad anksčiau žmonės šioje vietoje per upę plaukdavo be valčių, bet, norėdami tai padaryti saugiai, piranijoms paaukodavo keturias penkias karves", – pasakojo Artūras. Brazilijoje jis matė ir 2 metrų ilgio anakondą.

Kopdamas į kalną viename pagrindinių šalies uostų Santose, Artūras netyčia pateko ir į lūšnynų rajoną.

"Matėme ant laiptų sėdinčius ir narkotikus pardavinėjančius dvylikamečius su radijo stotelėmis rankose, – pro šią vietą A.Šmarlovskis pasistengė praeiti kuo greičiau. – Pietų Amerikoje nereikia lankytis nerekomenduojamose vietose, puikuotis prabangiais fotoaparatais, papuošalais, mobiliaisiais telefonais. Ir saugokitės kišenvagių. O turistinėse vietose saugu ir daug policijos."

Į Paragvajų Artūras atkako vienai dienai. Pasienyje pasitiko didelis turgus, į kurį suvažiuoja prekiautojų ir iš Brazilijos, Urugvajaus, Argentinos.

"Keista, bet vietos indėnų ten jau neliko, – apie Urugvajų kalbėjo Artūras. Jį sužavėjo sostinės Montevidėjo aura. – Ji turi kažką savita, daug gražių kolonijinių laikų pastatų. Bet nemažai ir pastatų vaiduoklių, apgriuvusi senovinė traukinių stotis."

Pas veganų porelę gyvenęs keliautojas iš Lietuvos buvo apstulbęs – jam labai patiko jų gaminamas maistas.

Argentinos sostinėje Buenos Airėse, kaip pastebėjo A.Šmarlovskis, tvyro bohemiška dvasia.

"Tango mums tas pats, kas jums – grybauti, – vienas daug apie Lietuvą žinantis argentinietis tango palygino ne su lietuvių pomėgiu žaisti krepšinį, o grybauti. – Buenos Airėse daug puikių muzikantų, gatvėse grojama violončele, pianinu, rengiami puikūs koncertai."

Argentinoje Artūrą apvogė: išlipęs iš metro jis pajuto, kad kišenėje nebeturi mažutės piniginės.

"Ją pavogė, nors piniginė buvo labai maža, įdėta į kišenę, iš kurios labai nepatogu ką nors išimti", – lietuvis džiaugėsi bent tuo, kad nuostolis siekė tik apie 100 eurų (apie 345 litus).

Vienas kelionės akcentų buvo ir Dakaro ralis: Kordobos mieste A.Šmarlovskis puikiai praleido laiką su Benedikto Vanago ir Antano Juknevičiaus komandomis bei jų mechanikais, kurie keliautoją priėmė pernakvoti.

Čilėje nutiko pats nemaloniausias septynis mėnesius trukusios kelionės įvykis: ralio dalyviams finišuojant Valparaiso uostamiestyje, iš Artūro ilgapirštis nugvelbė mobilųjį telefoną.

"Mobilusis telefonas suteikdavo daug informacijos, naudojausi žemėlapiais, tad be jo jaučiausi kaip grįžęs į akmens amžių", – juokėsi A.Šmarlovskis.

Čilės sostinė Santjagas – itin šiuolaikiškas miestas: stikliniai dangoraižiai, naujausi autobusai, tvarka, švara ir jokio kultūrinio šoko ar Lotynų Amerikos kvapo.

Deja, Čilėje nuvylė vienas interneto svetainės couchsurfing.org (lietuvis per šią svetainę susirasdavo nemokamą nakvynę) narys, atsisakęs apnakvindinti paskutinę akimirką. Kai Artūras jau rinkosi kitus nakvynės namus, jį priėmė mergina, kuri svajojo aplankyti Latviją. Ji panoro susipažinti su žmogumi iš Latvijai artimos šalies.

"Karnavalas pritrenkė grožiu ir didybe – muzikantai, spalvingai pasipuošę šokėjai visą parą žygiavo 6 km ilgio gatve", – prisiminė Artūras. Didelį įspūdį jam paliko ir garsioji Potosi šachta Cerro Rico kalne, kur jau apie 600 metų kasamas sidabras.

Potosi išsidėstęs 3976–4070 m aukštyje ir yra antras tarp aukščiausiai įsikūrusių miestų pasaulyje po Peru Sero de Pasko.

"Potosi šachtų link reikėjo ropštis siaurais tuneliais, o nuo kiekvieno judesio sukosi galva – 4 km aukštyje ima trūkti deguonies. Šachtų darbininkai dirba apie 7–8 valandas per dieną, bet dirbdami nieko nevalgo, tik kramto kokos lapus, – pasakojo A.Šmarlovskis. – Kasmet šiose šachtose dėl nelaimingų atsitikimų žūsta apie 40 žmonių. Tie, kurie čia ilgai dirba, nuo kvėpavimo takų ligų dažnai miršta tesulaukę 35–40 metų. Jau po pusvalandžio šachtoje pajutau, kad prisikvėpavau dulkių."

Po ekskursijos į 6088 m aukščio Huayna Potosí viršukalnę Artūras tarė: "Dvigubai išaugo pagarba visiems alpinistams, jų geležinei kantrybei, valiai ir sugebėjimui nugalėti baimę bei oro sąlygas."

Peru didelį įspūdį paliko baltuoju miestu vadinama ir į UNESCO sąrašą įtraukta 1540 m. ispanų konkistadorų įkurta Arekipa.

"Kolkos kanjone, Anduose, važiavome giliausiu pasaulyje tarpekliu. Gylis nuo kranto iki išdžiūvusios upės dugno – apie 1200 m, nuo čia pat esančių kalnų – 3200 m", – Artūrą čia sužavėjo ir kondorai – didžiausi skraidantys planetos paukščiai.

"Gyvenome prie Naskos pas mokslininką, turintį nedidelę observatoriją, – dar viena pažintimi džiaugėsi Artūras. – Ne tik žvalgėmės pro teleskopą, bet išgirdome daug įdomybių apie Naskos piešinius."

Peru, kaip ir Bolivijos, Ekvadoro, gyventojai turi indėniškų bruožų ir dar yra išsaugoję senąsias tradicijas. Santūrių gyventojų žvilgsnius traukė lietuvio bruožai. Mėlynakį, bet tamsiaplaukį A.Šmarlovskį jie kažkodėl vadino blondinu.

Artūras neslėpė: tuose kraštuose išvaizda išsiskiriančiam svetimšaliui merginą susirasti nesunku, ypač klube ar bare.

Keliautojo negalėjo nesužavėti garsusis inkų Maču Pikču miestas. "Sužavėjo ir mažai turistams žinomas miestelis kalnų regione – Huarasas, kurį supa nepaprasto grožio gamta, kalnų ežerai", – rekomendavo Artūras.

Ekvadore Artūras pirmiausia apsigyveno pas ekvadorietį, kurio žmona – lietuvė vardu Renata. Tiesa, tada ji buvo išvykusi į tėvynę.

Šioje šalyje A.Šmarlovskis pamatė daug įvairių augalų ir gyvūnų, tačiau apgailestavo, kad neišvydo banginių.

"Pas šamanus į džiungles nevykau, nes nenorėjau vartoti haliucinogenų, – prisipažino keliautojas. – Bet vietiniai dažnai pasakojo apie alternatyvius gydymo būdus ir šamanizmą."

Grožiu išsiskyrė Quilotoa – 250 m gylio ežeras 3914 m aukštyje. Deja, Ekvadore nutiko ir nemalonus įvykis.

Lipant į kalną su keliautoja vokiete, prie lietuvio staiga prišoko trys vaikinukai su šukėmis bei peiliais ir, prikišę prie kaklo, pareikalavo pinigų.

"Greitai pabėgome", – Artūras pripažino, kad vietiniai į kalną rekomendavo ne kopti pėsčiomis, bet važiuoti autobusu.

Nuostabiausi A.Šmarlovskio ragauti Pietų Amerikos patiekalai – argentinietiški kepsniai, egzotiškiausi – jūrų kiaulytės Peru. Jo vertinimu, labiausiai bohemiški žmonės – argentiniečiai, draugiškiausi – brazilai, santūriausi – perujiečiai.

"Pietų Amerikoje viskas ryšku – ir gamta, ir žmonės, ir spalvos, – džiaugėsi kelione jau 46 pasaulio šalis aplankęs Artūras. – Mano patarimas – niekada nebijok klausti žmonių. Jie visada padės. Gerų, draugiškų žmonių yra daug daugiau nei blogų."

Daugiau naujienų