Naujasis Norvegijos futbolo sezonas pamažu įsibėgėja, o Brynė dar nebaigė atsikvošėti po praėjusio sezono. Miestelio, kuriame gyvena vos daugiau nei 10 tūkst. žmonių, futbolo klubas perrašė savo istoriją. „Bryne“ futbolininkai galingai pasirodė antrajame pagal pajėgumą divizione, pelnydami sidabro medalius ir tiesioginį kelialapį į aukščiausiąją lygą.

Neatsiejama šio istorinio žygio dalimi tapo Gargžduose gimęs bei užaugęs vartininkas Igor Spiridonov. 36-erių metų 190 cm ūgio žaidėjas gynė „Bryne“ vartus svarbiausiuose sezono mačuose ir buvo vienas pergalių kalvių. Šiemet jis laukia savo šanso jau aukščiausioje lygoje – „Eliteserien“.

- Esate turbūt vienintelis lietuvis, išvedęs komandą į Norvegijos aukščiausiąją futbolo lygą. Ar jau tapote Brynės miesto garbės piliečiu?

- Labiau taip, negu ne (juokiasi). Brynėje rungtyniauju jau 7-tą sezoną. Jau po pirmųjų poros metų jaučiau, kad čia yra mano miestas ir mano komanda. Vartininkui tai labai svarbu. Dvejus metus iš eilės laimėjau geriausio sezono žaidėjo apdovanojimą. Jaučiau, kad gerbėjai mane myli, o trečią sezoną su komanda laimėjome 2 lygą ir išėjom į pirmąją lygą. Per tą laiką buvo susidomėjimo iš kitų komandų ir įdomių pasiūlymų, bet vis pasirinkdavau likti Brynėje. Norėjau pažiūrėti, kur mane atves toks lojalumas vienam klubui. Aišku, buvo ir pora blogų sezono antroje lygoje, bet galų gale ištikimybė ir sunkus darbas atsipirko.

- Ar žmonės gatvėje jus atpažįsta?

- Kas domisi futbolu, tai tikrai, ypač vaikai. Mat aš daug metų čia treniravau vaikus. Paskui jau kaip vyr. treneris - 13 iki 15 metų jaunuolius, o dabar dirbu su vartininkais akademijoje. Prie stadiono yra iškabintos didelės 4-5 žaidėjų nuotraukos, viena iš jų - mano. Neslėpsiu, kad toks pripažinimas yra malonus, ypač kai esi ne vietinis žaidėjas.

- Lietuvoje esate turbūt gerokai mažiau žinomas nei Norvegijoje. Tad prisiminkime jūsų karjerą. Pirmiausia, kodėl tapote vartininku?

- Vaikystėje Gargžduose lankiau futbolą ir vieną dieną vartininkas neatėjo į treniruotę, tad kažkam teko atsistoti į vartus. Po to jau treneris nebenorėjo išleisti manęs iš vartų. Nors šiaip žaisdavau ir puolėju, būdamas 12-13 metų mušdavau nemažai įvarčių salės futbole. Būdavo, kad šeštadienį stovėjau vartuose už pirmą komandą, o sekmadienį važiuodavau su antrąja jau kaip puolėjas. Mėgstamiausias mano vartininkas buvo brazilas Dida, mane taip ir draugai Gargžduose vadino. Dar labai patiko Fabienas Bartezas, kuris žibėjo pirmame mano matytame pasaulio čempionate 1998-aisiais.

- Rimtesnę karjerą pradėjote Gargždų „Bangos“ jaunimo komandoje. Paskui patekote ir į pagrindinę ekipą...

- Futbolo mokykloje man buvo paskutiniai metai su jaunimo komanda. Atėjo vyrų treneris ir pasakė, kad „Bangai“ reikalingas vartininkas. Taip ir prasidėjo mano profesionalo kelias. Gargždų  komanda rungtyniavo pirmojoje lygoje, o aš gavau šansą ir užsikabinau – tapau pagrindiniu vartininku.

- Jei gerai atsimenu, jus „Bangoje“ treniravo legendinis Valdas Ivanauskas. Kokie jūsų prisiminimai iš darbo su šiuo specialistu?

- Man iš viso labai pasisekė dėl trenerių. „Bangoje“ praleidau šešerius metus, kai ją treniravo V. Ivanauskas, kita legenda – Arminas Narbekovas. Taip pat prie jos vairo stovėjo stiprus specialistas iš Italijos Fabio Lopezas, vėliau sėkmingai dirbą Azijoje. Labaia pasisekė, kad „Bangoje“ sutikau savo pirmąjį vartininkų trenerį Algimantą Briaunį. Jeigu ne jis, 18-19 metų gal būčiau baigęs karjerą. A. Briaunys pakeitė mano požiūrį į futbolą, daug dirbo su manimi, tad mano žaidimo lygis akivaizdžiai išaugo. Gyvenime labai svarbu sutikti tokį žmogų, kuris tave pakeistų, duotų kažkokį tokį impulsą judėti į priekį.

Vartininkas "Bangoje" žaidė vadovaujamas trenerio V.Ivanausko.

- Prie trenerių dar būtina paminėti buvusį Lietuvos rinktinės vartininką Vaidą Žutautą...

- Jis buvo vartininkų treneris, paskui vyriausiasis vairininkas. Visada malonu grįžus į Lietuvą su juo susitikti ir pasišnekėti. Dar buvo ir Raimondas Žutautas, ėjęs sporto direktoriaus pareigas. Aplink „Bangą“ tuo metu buvo daug žymių vardų.

- Ar jums teko dalyvauti viename svarbiausių tų laikų „Bangos“ mūšių – Lietuvos futbolo taurės turnyro finale su Panevėžio „Ekranu“. Tąsyk buvo pralaimėta po pratęsimo ir po baudinių. Ar tiesa, kad ten neišvengta skandalų?

- Tas finalas, galima sakyti, pakeitė mano karjerą. Tada, būdamas jaunas vartininkas, patyriau kryžminių raiščių traumą. O paskui dėl šios traumos ir atsidūriau Norvegijoje. Nesakyčiau, kad „Bangai“ buvo didelė tragedija pralaimėti, nes „Ekranas“ buvo daugkartinis šalies čempionas, absoliutus favoritas. Mums vien patekimas į finalą buvo didelis laimėjimas. Tiesa, žinant, kad pirmavome 2:0, o pralaimėjome po pratęsimo... Tiesa, mes gavome pirmąjį klubo istorijoje kelialapį į Europos taurių turnyrą. Gaila, kad ten jau nežaidžiau dėl plyšusių raiščių.

- Netrukus po to finalo išsiskyrėte su „Banga“. Kaip atsidūrėte mažame miestelyje Kirkenese - pačioje Norvegijos šiaurėje, prie Rusijos sienos?

- Po patirtos sunkios traumos „Banga“ nelabai gražiai pasielgė, prasidėjo kalbos apie kontrakto nutraukimą. Teko gydytis už savo paties lėšas. Neslėpsiu, labai supykau dėl tokio požiūrio. Per tuos šešis metus Gargžduose ir per ugnį, ir per vandenį perėjau. Buvo laikai, kai mes po 3 mėnesius atlyginimus negaudavome, bet vis tiek eidavome treniruotis, žaisti už „Bangos“ logotipą. O kai gauni traumą, klubui tampi nebereikalingas. Aišku, po kelių savaičių jie pakeitė savo nuomonę, pasiūlė pratęsti kontraktą, bet jau buvo sudeginti visi tiltai.

Tuo metu mano draugas iš Klaipėdos, su kuriuo buvome kartu rungtyniavę, Anatolijus Anisimenko, jau žaidė Kirkineso klube. Paskambino ir pakvietė atvažiuoti į Norvegiją, atsigauti po traumos. Aš tada daug naktų nemiegojau, nežinojau, ką daryti, nes tada dar gavau pasiūlymą iš Latvijos čempionų. Jie mane pasiėmė tiesiai iš namų, nuvažiavome, apsižiūrėjome bazę, kur gyvenčiau, kur treniruotės vykdavo ir siūlė kontraktą kol atsistosiu ant kojų ir tada žiūrėsim, ar atgausiu formą. Bet nežinau, kodėl aš nusprendžiau, kad reikia išbandyti kažką visiškai naujo. Kai Anatolijus paskambino, neįsivaizdavau, kur čia jis mane kviečia. Įvedžiau į google maps miestelio pavadinimą ir pasididindamas vietovės mastelį priartindavau apylinkes. Pamenu, pagalvojau: negi ir ten žmonės gyvena? Norvegijos šiaurė, 15 minučių iki Rusijos sienos, pusvalandis iki Suomijos sienos.

Ir galiu pasakyti, kad niekada nesigailėjau dėl šio pasirinkimo. Aišku, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – atsisveikinau su Lietuva, su klubu, su universitetu. Ir išvykau į nežinią. Bet užtat gavau labai daug gyvenimo patirties. Dabar galiu papasakoti tiek įdomių istorijų apie šiaurę… Kai saulės nematai pusę metų, o būna, kad naktinėji po rungtynių ir 2-trą valandą nakties šviečia saulė. Gailiuosi tik dėl vieno: kad praleidau ten per daug metų.

- Nes Kirkeneso komanda žaidė per žemame lygyje?

- Tai buvo 4-oji pagal pajėgumą lyga. Visi futbolininkai – mėgėjai, susirenkantys po darbų. Norvegijoje ir man surado darbą, nes už futbolą pinigų nemokėjo. Turėjau dirbti nuo 7 iki 15 val. Po darbo vykdavau į treniruotes, o savaitgaliais – į varžybas. Vis gaudavau pasiūlymų iš aukštesnių lygų komandų. Pamenu, labai gerai pasirodžiau taurės varžybose prieš aukščiausio diviziono klubą ir gavau Tromzės komandos kvietimą peržiūrai. Bet norvegai šiek tiek apgavo, pasiūlė kontraktą, esą būsiu vos ne pirmas žaidėjas, kuris gauna atlyginimą už futbolą. Apsidraudžiau paklausdamas, kad kai norėsiu išeiti iš 3-osios lygos, ar netrukdysite. Jie atsakė, kad jiems bus garbė mane išleisti į aukštesnį lygį. Pasirašėme kontraktą ir jau po pusės metų, kai įgavau gerą sportinę formą ėmė plaukti pasiūlymai. O jie už mane užsiprašė vos ne pusės milijono kronų. Teko vos ne boikotuoti, nevaikščiojau savaitę į treniruotes, kad mane išleistų į aukštesnį lygį. Bet jie vis tiek norėjo gauti pinigų už transferą. Dėl to dar du papildomus metus praleidau Kirkinese. Žinojau, kad jeigu turiu aukštą tikslą, tai daug metų žaisti toje lygoje neverta. Manau, kad jeigu bent metus dar būčiau likęs, tektų baigti karjerą. 

Ačiū Dievui, tada taip pasisekė, kad gynėjas Aleksandras Ivanauskas, su kuriuo mes kartu žaidėme „Bangoje“, susiekė ir pasakė, kad jo klubui Egersunde reikalingas vartininkas. Tai buvo kur kas rimtesnė 2-os lygos komanda. Aš jiems patikau ir pasirašiau kontraktą. Tik buvo pikta, kad Kirkeneso klubas už mane vis tiek gavo perėjimo kompensaciją. Aš iššvaisčiau du papildomus savo karjeros metus ten pačioje šiaurėje, dėl jų kaltės vos nebaigiau karjeros būdamas vos 24-erių, ir jie dar gavo pinigų už mane.

- Išvykdamas iš Kirkeneso pats parūpinai klubui savo pamainą, kuria tapo Paulius Pocius, kitas vartininkas iš Gargždų „Bangos“…

- Tai buvo viena iš Kirkeneso klubo sąlygų. Jie suprato, kad jeigu iš čia išvažiuoju, tai jie netenka, galima sakyti, pusės komandos. Aš per 3 metus, du kartus buvau išrinktas geriausiu sezono žaidėju. Tuo metu „Bangoje“ buvo problemos su alga ar dar kažkas, tad Paulius sutiko mane pakeisti.

- Karjera Egersunde. Čia jau - Norvegijos pietūs, ir antras divizionas - pagal stiprumą trečia lyga. Jau pirmą sezoną taurės turnyre įveikėte garsią aukščiausios lygos komandą Stavangerio „Viking“.

- Norvegijoje taurės turnyras yra labai svarbus ir laukiamas, ypač klubams iš 3-4 lygos, nes jie gali atsivežti aukščiausios lygos komandas į savo stadioną. Ir žaidėjams galimybė parodyti savo meistriškumą ir „užsikabinti“. Aš ne kartą gavau pasiūlymų, ypač į tas komandas, prieš kurias gerai sužaidžiau taurės turnyre. Tais metais kitame etape mes žaidėme prieš kitą aukščiausios lygos komandą „Haugesund“, kuriai nusileidome tik po pratęsimo.

- Įdomu, jog su Egersunde sensacingai net 6:1 sutriuškinote Brynės klubą. Ar šios rungtynės turėjo įtakos, kad vėliau sulaukėte būtent Brynės pasiūlymo?

- Nemanau. Jeigu tik iš šitos rungtynės kažką būtų lėmę, jie gal ir nenorėtų mane kviesti, nes buvome ką tik skaudžiai juos sutriuškinę. Manau, kad jiems labiau patiko, kad visus trejus metus Egersunde žaidžiau stabiliai. Komanda dažnai buvo arti patekimo į pirmą lygą (antrą pagal pajėgumą divizioną). Bet ten buvo niuansų su vietiniais žaidėjais. Jie nelabai norėjo eiti į pirmą lygą, nes tada reikėtų atsisakyti savo darbų ir žaisti tik futbolą, o tada jie iškart prarastų daug pinigų iš darbinio atlyginimo. Tad aš po trečiojo sezono su jais nutariau, kad man reikia judėti kažkur toliau. Brynės klubas tuo metu irgi buvo antroje lygoje, bet puoselėjo kitokias ambicijos.

Jie žinojo, kad nori grįžti į pirmą lygą, nes iki tol nuolat rungtyniavo ten ar net aukščiausioje lygoje, bet laikinai tiesiog suklupo. Aš Brynėje gerai pasirodžiau treniruotėse ir pasirašiau sutartį.

- Brynė yra garsaus „Manchester City“ klubo ir Norvegijos rinktinės puolėjo Erlingo Haalando pirmasis klubas...

- Drauge su juo neteko žaisti, nes jis debiutavo už Brynėje 2016 metais, o paskui buvo išpirktas į „Molde“ klubą. Bet mes treniravomės kartu, nes vasarą, kai buvo aukščiausios lygos pirmenybių pertrauka, jis buvo grįžęs į Brynę. Aš užėjau į rūbinę, žiūriu - sėdi toks liesas berniukas, gal 50 kg svorio. „Labas, aš – Erlingas. Malonu“, - prisistatė. Iki šiol turiu telefone nuotraukas iš bendros treniruotės. Mes 10-12 žaidėjų, kurie nedirbdavome darbe rytais, treniravomės stadione. Atsimenu, Erlingas mušdavo į vartus, o sykį po treniruotės priėjo ir man pasakė: „malonu buvo mušti, nes tau sunku įmušti“. Tai toks žvaigždės pripažinimas buvo smagus, nors tada jis nebuvo žvaigždė, o tik perspektyvus jaunuolis. Kas galėjo pagalvoti, kad dabar vos ne kiekvieną savaitę į Brynę atvyksta turistai iš Anglijos ir dalyvauja ekskursijose po klubo treniruočių bazę, kur tobulėjo jų dievukas. Atvažiuoja daug blogerių, filmuoja reportažus. Beje, Erlingas nėra išdidus ar pasipūtęs kaip gali pasirodyti. Jis iki šiol klubui padeda ir inventoriumi, ir finansiškai.

Scanpix nuotr. Tada dar labai jaunas E.Haalandas pagyrė lietuvį, į kurio vartus buvo sunku įmušti įvartį.

- Jums atvykus į Erlingo Haalando miestą jau per pirmąjį sezoną su Bryne Norvegijos taurės turnyre vėl nuskriaudėte garsųjį Stavangerio „Viking“ klubą...

- Buvo labai malonu, kad mes, komanda iš 2-osios lygos, nukovėme „Viking“ ir dar pilnutėliame stadione. Ir kas man svarbu – nepraleidome. Tai buvo kažkokia pasaka ir žiūrovams, ir žaidėjams.

- Brynėje praleisti jau net septyneri metai. Per pirmus tris sezonus klubui pavyko pakilti į pirmąją lygą. Ar auga susidomėjimas komanda?

– Rungtynių lankomumo vidurkis pakilo nuo 800 žmonių iki 2000. Tačiau norisi palaikymo ne tik, kai komanda laimi, bet ypač - kai jai nesiseka.  Kai pernai žaidėme lemiamas rungtynes dėl patekimo į aukščiausiąją lygą, susirinko beveik 5000 žiūrovų, nors mūsų stadionas talpina tik 4 tūkst. Pats turėjau parūpinti nemažai bilietų, atvyko mano tėvai, lietuvių bendruomenė. Mačiau, ką tas sugrįžimas į elitą po dvidešimties metų pertraukos reiškia mūsų miesteliui. Verkė net žaidėjai. Aš, kaip labiau patyręs, reagavau kiek santūriau. Beje, Brynės stadiono lankomumo rekordas buvo užfikstuotas 1980 metais, kai susirinko net 14 tūkst. sirgalių, nors Brynėje išvis nėra tiek gyventojų. Kur jie tilpo? Nežinau, gal ant medžių sėdėjo.

- Jūsų komandai pastaruosius trejus sezonus vadovauja gana jaunas specialistas. Ar būtent jis lėmė geresnius rezultatus?

- Praeitais metais viduryje sezono, kai mes pralaimėjome 4 ar 5 rungtynes iš eilės, fanai jau skandavo, kad trenerį reikia atleisti. Ir jis  buvo labai arti to, kad būtų atsisveikinta. Dabar kalbama jau kitaip. Vis tik sakyčiau, kad gerus rezultatus lėmė labai geras balansas tarp trenerio ir žaidėjų. Mes buvome pasirengę kautis vienas už kitą.

- Ar tiesa, kad šiemet dar metams pratęsėte savo sutartį?

- Net ir būnant 36-erių mano mentalitetas lieka toks pats - kovoti dėl pagrindinio vartininko pozicijos. Kitaip aš negaliu. Kiek žinau, ir treneris buvo patenkintas, kad 36 metų žaidėjas vis tiek juda į priekį. Šiemet mano tikslas – sužaisti sezoną stabiliai, be traumų ir parodyti treneriui, kad aš dar galiu padėti komandai.

- Ar galima teigti, kad karjerai artėjant pabaigos link pasiekėte aukščiausią meistriškumo lygį?

- Iš dalies - taip, bet čia dar ne pabaiga. Dar 2-3 metus planuoju pažaisti. Gal pavyks sukurti gražią istoriją, kad finišuosiu būdamas aukščiausiame taške. Kaip pagalvoju, pradėjau kelionę nuo norvegiško futbolo dugno ir žingsnis po žingsnio kilau į viršų.

- Ar jau apsisprendėte, ką veiksite pasibaigus žaidėjo karjerai?

- Dirbsiu treneriu. Pastaruosius penkerius metus studijuoju, gavau UEFA B licencijas Norvegijoje ir Lietuvoje. Beje, sutartį su Bryne pasirašiau vieneriems metams kaip žaidėjas ir trims metams kaip vartininkų treneris klubo akademijoje. Ateityje klubas mane mato kaip pagrindinės komandos vartininkų trenerį. Noriu daryti tai, ką aš labai mėgstu, kad kiekvieną rytą į darbą eičiau su šypsena.