Užsimiršęs Jose Couceiro šoktelėjo nuo suolo ir kažką suriko portugališkai. Bet greitai susizgribęs pakartojo nurodymus angliškai. Lietuvos futbolininkai įsiklausė į trenerio žodžius ir iškovojo antrą sensacingą pergalę.

Treneris atnešė ramybės

Ši istorija nutiko trečiadienį Marijampolėje, kur lietuviai 2:0 įveikė Austrijos rinktinę. Prieš tai mūsų rinktinė svečiuose 3:0 sumindė Europos elito atstovę Rumuniją ir pirmąją kelionės į Pietų Afriką atkarpą baigė pirmoje 7-osios atrankos grupės vietoje.

"Komanda subrendo. Daugelis žaidėjų kartu rungtyniauja jau nuo jaunių rinktinių laikų, puikiai pažįsta vienas kitą. Rinktinės branduolys susiformavo prieš penkerius metus, tad turbūt atėjo laikas ką nors laimėti", - sakė pasiutpolkę po pergalės prieš austrus šokęs Lietuvos rinktinės trenerio asistentas Vitalijus Stankevičius.

Dienraščio kalbinti futbolo specialistai pripažino, kad puikių pergalių pamatai buvo pakloti per ilgus metus. Tačiau Vilniaus "Vėtros" strategas Virginijus Liubšys pabrėžė ir naujojo rinktinės trenerio 45 metų J.Couceiro indėlį.

"Be abejo, įnešti daug permainų per savaitę neįmanoma, bet rinktinės žaidimas tapo ramesnis, ypač atakuojant. Rumunijoje išnaudojome tris iš penkių progų, Marijampolėje - dvi iš kokių keturių. Tai jau aukšto lygio komandos ženklas, - samprotavo V.Liubšys. - Be to, komanda abi rungtynes žaidė labai protingai ir disciplinuotai. Naujasis treneris šiek tiek pakoregavo taktiką, ir tai pasiteisino."

Darbu su J.Couceiro mėgaujasi ir V.Stankevičius. "Su visais treneriais dirbti malonu, iš kiekvieno išgirsti ką nors naujo. Iš portugalo galima nemažai pasimokyti. Visų pirma, jis labai geras psichologas, sugeba sutelkti komandą ir įpūsti jai pasitikėjimo savimi", - dėstė V.Stankevičius.

Neturi ko gailėtis

"Džiaugiuosi, kad niekas nebuvo laužoma, naujasis treneris nesiėmė drastiškų permainų. Tai, kas buvo daroma penkerius metus, turėjo duoti vaisių.
Jau per kontrolines rungtynes vasaros pradžioje, kurias gana skaudžiai pralaimėjome, sakiau, kad rinktinė bus visiškai kitokia, kai žaidėjai įgis gerą fizinę formą. Tad pergalės manęs nenustebino", - tikino rinktinės vairą J.Couceiro prieš mėnesį perdavęs A.Liubinskas.

Į Seimą nusprendęs kandidatuoti futbolo specialistas tvirtino nesigailįs, kad dalį jo darbo vaisių dabar skina kitas treneris: "Širdį vis paskauda. O kaip kitaip, kai tiek metų ir darbo į rinktinę įdėta? Tačiau nežadu dairytis atgal. Vis tiek toliau lieku prie futbolo, stengsiuosi prisidėti prie jo vystymo.

Problemų - per akis

Tiek patys žaidėjai, tiek treneriai, futbolo specialistai sutartinai kartojo, kad būtų didelė klaida vos po dviejų pergalių pulti į euforiją ir užriesti nosis.
"Žaidėjai yra ne maži vaikai. Jie supranta, kad po dvejų rungtynių netapome kitokie. Mes nediktuojame futbolo madų pasaulyje. Galime kovoti su visais, ir tai pasistengsime daryti", - kalbėjo V.Stankevičius.

Leistis užliūliuojamiems sėkmės treneriams neleidžia ir nuolatinės problemos. Viena didžiausių - nemaža dalis rinktinės žaidėjų mažai arba visai nerungtyniauja savo klubuose.

"Žaidimo praktika lemia labai daug. Kad ir kalbant apie Mindaugą Kaloną. Kol jis buvo Latvijoje, tai žaisdavo, tai nežaisdavo, tai ieškodavo kitos komandos. Dabar išvyko į Airiją, nuolat rungtyniauja, muša įvarčius. Naudą iškart pamatėme", - saugo įvartį į rumunų vartus prisiminė V.Stankevičius.

Tačiau kartu vienas rinktinės trenerių pasidžiaugė, kad didėja konkurencija tarp žaidėjų: "Mūsų atsarginių suolas darosi vis ilgesnis. Daug problemų turime tik dėl krašto gynėjų, o kitose pozicijose vyrauja sveika konkurencija. Tai rinktinei - tik į naudą."

Svajoti niekas neuždraus

J.Couceiro po pergalės prieš Austriją dar kartą paragino negreitinti įvykių ir pabrėžė, kad grupės favoritėmis išlieka Prancūzijos, Rumunijos ir Serbijos rinktinės.
"Tačiau svajoti niekas neuždraus. Šių šešių taškų iš mūsų jau niekas neatims, norisi tikėtis, kad pavyks įveikti ir Farerų salas. Tai jau 12 taškų, o po to niekas neatrodo neįmanoma", - pripažino V.Liubšys.

Ar lietuviai gali pakartoti kaimynų latvių žygį? Latvija sensacingai pateko į 2004 m. Europos čempionatą. Kodėl lietuviai negalėtų 2012 m. nuvykti į Pietų Afriką?
"Viskas įmanoma. Manau, kad viską lems dvejos rungtynės kitą pavasarį su prancūzais. Jei nors vienas pavyktų laimėti arba iškovoti dvejas lygiąsias, visus kozirius turėtume savo rankose", - pabrėžė A.Liubinskas.

Pati rinktinė taip toli negalvoja. Dabar jų mintyse - spalio mėnesio mūšiai su Serbija svečiuose (11 d.) ir Farerų salomis namuose (15 d.). "Tačiau širdyse užsidegė kažkoks lauželis", - užgimusių svajonių nslėpė V.Stankevičius.
Perspektyva: "Rinktinės branduolys susiformavo prieš penkerius metus, tad turbūt atėjo laikas ką nors laimėti", - apie nacionalinę komandą kalbėjo treneris Vitalijus Stankevičius.