Bjaurusis ančiukas virto gulbe

Fut­bo­lo še­dev­ras. Puo­li­mo per­ga­lė prieš gy­ny­bą. At­kak­laus dar­bo trium­fas prieš ak­lą sėk­mę. Taip ir dar ki­taip ga­li­ma va­din­ti Is­pa­ni­jos rink­ti­nės žy­gį iki Eu­ro­pos čem­pio­nų ka­rū­nos.

Sim­bo­lių va­ka­ras Vie­no­je

Se­na­ja­me že­my­ne šiuo me­tu ma­din­giau­sios rau­do­na ir gel­to­na Is­pa­ni­jos vė­lia­vos spal­vos. Am­ži­nų komp­lek­sų ka­muo­ja­ma is­pa­nų rink­ti­nė jau bu­vo ta­pu­si fut­bo­lo pa­sau­lio bjau­riuo­ju an­čiu­ku.

Sek­ma­die­nį Vie­no­je bjau­ru­sis an­čiu­kas ga­lu­ti­nai įga­vo gul­bės pa­vi­da­lą. Is­pa­nai Eu­ro­pos čem­pio­nų lau­rus už­si­dė­jo po 44 me­tų per­trau­kos. Ir už­si­dė­jo žais­da­mi įspū­din­gai, gra­žiai, ele­gan­tiš­kai, tvir­tai, pa­ti­ki­mai, už­tik­rin­tai.

Sim­bo­liš­ka, kad čem­pio­nų tau­rė ati­te­ko rink­ti­nei, ku­ri Aust­ri­jo­je ir Švei­ca­ri­jo­je taip ir ne­pa­ty­rė nė vie­no pra­lai­mė­ji­mo. Is­pa­ni­ja bu­vo ir re­zul­ta­ty­viau­sia čem­pio­na­to rink­ti­nė (12 įvar­čių), o UE­FA at­sto­vai, lyg iš anks­to ži­no­da­mi fi­na­lo baig­tį, į ge­riau­sių tur­ny­ro žai­dė­jų de­šim­tu­ką įtrau­kė net ke­tu­ris is­pa­nus.

Fi­na­le Is­pa­ni­jos fut­bo­li­nin­kai vėl įro­dė sa­vo pra­na­šu­mą. Daug pa­sa­ko vien smū­gių į var­tus sta­tis­ti­ka - 7 prieš 1. „Is­pa­nai žai­dė, o vo­kie­čiai dir­bo", - la­bai taik­liai pa­ste­bė­jo fut­bo­lo tre­ne­ris Vy­tau­tas Jan­čiaus­kas.

„Tei­sy­bė trium­fa­vo: gra­žiau­sią fut­bo­lą žai­du­si ko­man­da lai­mė­jo tur­ny­rą", - už­tik­rin­tai sa­vo ko­man­dos pra­na­šu­mą pa­brė­žė ge­riau­sias fi­na­lo žai­dė­jas Fer­nan­do Tor­re­sas.
Is­pa­ni­jos žmo­nėms šis vai­kiš­ko vei­do 24-erių puo­lė­jas pa­do­va­no­jo tai, ko jie lau­kė 44 me­tus, - Eu­ro­pos čem­pio­nų ti­tu­lą. Tas lau­ki­mas ga­lė­jo baig­tis 1984-ai­siais, ta­čiau ta­da ma­ta­do­rai pra­lai­mė­jo fi­na­le.

Tuo­met juos nu­žu­dęs da­bar­ti­nis UE­FA pre­zi­den­tas Mi­che­lis Pla­ti­ni va­kar pa­ts įtei­kė nu­ga­lė­to­jų tau­rę is­pa­nų ka­pi­to­nui Ike­rui Ca­sil­la­sui. Tai tur­būt sim­bo­liš­kiau­sias rau­do­no ir gel­to­no sek­ma­die­nio va­ka­ro Erns­to Hap­pe­lio sta­dio­ne ak­cen­tas.

Jaus­mų ura­ga­nas

„Da­bar džiau­gia­mės kaip vai­kai, ta­čiau jau­čiu, kad tik grį­žę na­mo su­pra­si­me, ką iš tie­sų pa­da­rė­me", - vie­nas per ki­tą kar­to­jo Eu­ro­pos čem­pio­nės ly­de­riai I.Ca­sil­la­sas, F.Tor­re­sas, Ces­cas Fab­re­ga­sas ir vi­si ki­ti, ku­riems dra­bu­ži­nė­je ran­ką spau­dė Is­pa­ni­jos ka­ra­lius Jua­nas Car­lo­sas.

Mad­ri­das sa­vo did­vy­rių lau­kė švęs­da­mas. Nak­tį sos­ti­nės gat­vės pri­si­pil­dė tūks­tan­čiais žmo­nių ir au­to­mo­bi­lių, o šū­kiai „Vi­va, Es­pa­na!" ne­ti­lo iki ry­to.

Jaus­mų pro­ver­žio ne­su­lai­kė ir Lui­sas Ara­go­ne­sas, ta­pęs vy­riau­siu ka­da nors Eu­ro­pos čem­pio­na­to fi­na­lo da­ly­vę tre­ni­ra­vu­siu stra­te­gu. 69 me­tų spe­cia­lis­tas ža­vė­jo­si sa­vo ko­man­da.

„Pap­ras­tai ne­pa­ro­dau, ką jau­čiu, ta­čiau da­bar ma­ne už­val­dė emo­ci­jos. Dau­ge­lis žmo­nių pri­si­mins šią Is­pa­ni­jos rink­ti­nę, nes ji bu­vo pa­vyz­dys, kaip rei­kia žais­ti fut­bo­lą", - kal­bė­jo L.Ara­go­ne­sas.

Tai bu­vo tre­ne­rio at­si­svei­ki­ni­mo žo­džiai, nes jis pa­lie­ka sa­vo po­stą. Jau­ną Is­pa­ni­jos rink­ti­nę, ku­rio­je tik pen­ki žai­dė­jai per­žen­gę 30 me­tų ri­bą, į 2010 m. pla­ne­tos čem­pio­na­tą jau ves ki­tas stra­te­gas. „Ti­kiuo­si, kad tai tik vie­nas iš dau­ge­lio mū­sų ti­tu­lų. Į pa­sau­lio pir­me­ny­bes va­žiuo­si­me kaip fa­vo­ri­tai, bet al­ka­ni per­ga­lių", - ža­dė­jo F.Tor­re­sas.

Vo­kie­čiai nu­si­len­kė var­žo­vams

„No­riu pa­svei­kin­ti Is­pa­ni­jos rink­ti­nę, ku­ri pui­kiai žai­dė per vi­są tur­ny­rą, taip pat ir fi­na­le. Jie su­kū­rė dau­giau pro­gų, kont­ro­lia­vo žai­di­mą, to­dėl nu­si­pel­nė per­ga­lės", - ke­pu­rę prieš var­žo­vus nu­kė­lė Vo­kie­ti­jos rink­ti­nės stra­te­gas Joa­chi­mas Loe­was.

Spe­cia­lis­tas kar­tu pa­si­džiau­gė, kad jo rink­ti­nė pa­sta­rai­siais me­tais de­monst­ruo­ja ko­ky­biš­ką fut­bo­lą: 2006 m. pa­sau­lio čem­pio­na­te pel­nė bron­zą, o šį­kart - si­dab­rą. „Ga­li­me bū­ti pa­ten­kin­ti sa­vo pa­si­ro­dy­mu čem­pio­na­te. Per pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus ir mes pa­ro­dė­me, kad ga­li­me žais­ti grei­tai ir kur­ti ge­ras kom­bi­na­ci­jas. Ta­čiau ne­ga­li­me už­mig­ti ant lau­rų, dirb­si­me to­liau", - ti­ki­no J.Loe­was.

Šį čem­pio­na­tą lai­mė­jo fut­bo­las. Tu­riu gal­vo­je, kad dau­giau­sia pa­sie­kė tos ko­man­dos, ku­rios žai­dė pa­čios, o ne vien ban­dė ap­si­gin­ti. Čem­pio­na­te vy­ra­vo ata­kuo­jan­tis, tech­niš­kas, gra­žus akiai fut­bo­las. Tai bu­vo pui­kus re­gi­nys. Kiek te­ko kal­bė­ti su žmo­nė­mis, net tie, ku­rie ne­la­bai do­mi­si fut­bo­lu, se­kė čem­pio­na­to ko­vas. Is­pa­nai nu­si­pel­nė per­ga­lės. Jie be di­des­nių nuo­puo­lių nu­žy­gia­vo vi­są tur­ny­ro dis­tan­ci­ją. Tai - la­bai įdo­mi ko­man­da, tu­rin­ti di­de­lį po­ten­cia­lą vi­so­se gran­dy­se, o ypač puo­li­me. Ste­bė­ti jų kom­bi­na­ci­jas ir su­ma­ny­mus bu­vo di­de­lis ma­lo­nu­mas. Aiš­ku, di­džiau­sias nuo­pel­nas dėl šios per­ga­lės ten­ka tre­ne­riui Ara­go­ne­sui. Jo pa­tir­tis nu­lė­mė ir fi­na­lo baig­tį. Bus įdo­mu sek­ti, kaip šią ta­len­tin­gą ko­man­dą val­dys nau­jas tre­ne­ris.

Edgaras Jankauskas, Lietuovs rinktinės puolėjas

Is­pa­ni­jo­je da­bar - la­bai di­de­lė šven­tė. Ši ša­lis gy­ve­na fut­bo­lu, apie fut­bo­lą ten iš­ma­no vi­si - nuo ma­ža­me­čių vai­kų iki se­ne­lių. Jie la­bai il­gai lau­kė ir, ma­nau, nu­si­pel­nė šios per­ga­lės. Ta­čiau šven­čia ne vi­sa Is­pa­ni­ja. Kal­bė­jau­si su ke­liais drau­gais iš Bas­ki­jos, ir jie vis pa­brėž­da­vo, kad tai ne jų per­ga­lė. Is­pa­nai bu­vo ge­riau­sia čem­pio­na­to ko­man­da. Svar­biau­sia, kad jie ne dir­bo aikš­tė­je, o žai­dė fut­bo­lą, sten­gė­si, kad žai­di­mas pa­tik­tų žiū­ro­vams. Is­pa­ni­jos rink­ti­nė tu­ri pui­kią atei­tį. Ma­nau, kad ir šie­met jie ga­lė­jo su­rink­ti ant­rą rink­ti­nę, ku­ri čem­pio­na­te ne­bū­tų pa­da­riu­si gė­dos ša­liai.