Europos paplūdimio tinklinio jaunių (iki 18 metų) ir pasaulio jaunimo (iki 19 metų) čempionės Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė ant laurų nesnūduriuoja: sportininkės nuosekliai rengiasi svarbiausiam tikslui – 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiadai.

– Kodėl pasirinkote ne įprastą salės, o paplūdimio tinklinį? – paklausėme I.Dumbauskaitės.

– Lietuvoje merginų salės tinklinio lygis nėra pats aukščiausias. Dauguma žaidėjų stokoja šiam žaidimui būtinų fizinių savybių – ūgio, šoklumo. Paplūdimio tinklinyje už savo veiksmus tenka prisiimti gerokai didesnę atsakomybę. Žaisdama dviejų žmonių komandoje tiksliai žinau savo pareigas.

– Nejaugi paplūdimio tinklinyje ūgis ne toks svarbus?

– Ispanijos ar Vokietijos rinktinės žaidėjos yra panašaus ūgio kaip aš – 182 cm. Yra išimčių, tarkime, pastarųjų trijų olimpinių žaidynių čempionė amerikietė Kerri Walsh Jennings – 191 cm. Nors esu dar jauna, tačiau per pastaruosius metus paaugau tik 1 centimetrą, tad nesitikiu tapti milžine (juokiasi).

– Esate išbandžiusi kitų sporto šakų?

– Būdama vienuolikos pusmetį lankiau plaukimo treniruotes, po to septynerius metus – sportinius šokius, dešimtoje klasėje išmėginau lengvąją atletiką, tačiau tai dariau norėdama sustiprėti paplūdimio tinklinio kovoms.

– Kaip susipažinote su M.Povilaityte?

– Mane ir Moniką prieš porą metų atrado Lietuvos tinklinio federacijos prezidentas Marius Vasiliauskas. Jis mums pasiūlė treniruotis ir mokytis Vilniuje. Aš atvykau iš Klaipėdos, o Monikai teko kraustytis iš Tytuvėnų.

– Kiek jūsų bendraamžių neatsisakė paplūdimio tinklinio iki šiol?

– Dauguma merginų, baigusios vidurines mokyklas, pasitraukia iš šio sporto. Joms nėra sudaromos galimybės toliau ugdyti savo gebėjimus. Kita vertus, kai kurios pasuka kitu keliu – pasineria į mokslus aukštojoje mokykloje, ieško kitų savirealizacijos krypčių. Viena draugė studijuoja Jungtinėse Amerikos Valstijose ir žaidžia studenčių komandoje. Apie jokį papildomą uždarbį ji nesvajoja. Geriausiu atveju universitetas skiria šiek tiek kelionpinigių.

– Koks jūsų sportinis režimas?

– Esu abiturientė, ketinu stoti į universitetą, tad pirmąją dienos dalį pasiglemžia mokykla. Popiet – 2 valandų treniruotė. Kasdien, kartais net dukart per dieną. Ilsimės tik tada, kai nebelieka jėgų sportuoti.

– Kaip manote, ar ateityje sportas galėtų tapti pagrindiniu jūsų užsiėmimu?

– Jeigu varžysimės prestižiniuose moterų tinklinio turnyruose, tada bus galima kautis dėl solidesnių premijų. Jei netikėčiau, kad galiu tapti profesionale, tiesiog negaisčiau laiko treniruotėms.

– Kokie artimiausi jūsų planai?

– Kitąmet planuojame dalyvauti trijuose aukščiausio lygio turnyruose – Europos jaunimo iki 20 metų Europos čempionate Vilniuje, pasaulio jaunimo iki 21 metų čempionate Kroatijoje ir Europos jaunimo iki 23 metų čempionate.

– Tai, kad dvidešimtmečių čempionatas vyks namuose, suteiks papildomų jėgų ar įtampos?

– Žinome, ką reiškia žaisti saviems žiūrovams. Vilniuje per Europos aštuoniolikmečių čempionatą pirmąsias rungtynes pralaimėjome, nes žaidėme nervingai. Po to tiesiog atsiribojome nuo mus supančios aplinkos ir susitelkėme pačiam žaidimui.

– Svajojate apie olimpines žaidynes?

– Žinoma! Tai – didysis mano ir Monikos tikslas, skatinantis žengti į priekį. Darysime viską, kad patektume į Rio de Žaneiro olimpiadą. Juk dar nė vienas lietuvių duetas nežaidė tokio rango varžybose.