Sauliui Mikoliūnui patinka sudarytos sąlygos "Hearts" komandoje, namais jau tapusi jauki Škotijos sostinė Edinburgas ir beribė škotų meilė futbolui.

Tačiau kartu Lietuvos rinktinės saugas po ketverių metų vienoje komandoje vis dažniau susimąsto apie permainas ir naujus iššūkius. Šią vasarą rungtyniauti į Graikiją vos neišvykęs vienas geriausių šalies futbolininkų mano, kad šis sezonas Edinburge jam bus paskutinis. Nors kartu apsidraužia, kad niekada niekuo negali būti tikras.

Traumą gydosi Vilniuje

Apmąstyti ateities planams 24-erių S.Mikoliūnas dabar turi užtektinai laiko. Prieš kelias savaites per Škotijos čempionato rungtynes Lietuvos futbolininkui po susidūrimo su varžovu įtrūko dešinio kelio šoniniai raiščiai. Gydytis saugas grįžo į gimtąjį Vilnių. Kodėl – nepasitiki Škotijos medikais?

"Visai ne, – šyptelėjo ketvirtą vietą geriausio šalies futbolininko rinkimuose šiemet užėmęs S.Mikoliūnas. – Tiesiog manau, kad ir Lietuvoje yra daug gerų specialistų. Man labai padeda rinktinės gydytojai, būtent čia, Vilniuje, tikriausiai atliksiu lazerio ir kitokias procedūras. Lietuvoje gydytis maloniau. Daugiau pabūsiu su šeima, tėvais, susitiksiu su senais draugais. Paprastai tam nebūna daug laiko, o dabar jo turėsiu. Šiuo atžvilgiu trauma gal net išėjo į naudą."

Dar Škotijoje atlikti tyrimai nuramino S.Mikoliūną, kad operacijos neprireiks. Tačiau tokia trauma – vis tiek viena sunkiausių per dar neilgą futbolininko karjerą. Jei viskas klostysis sėkmingai, iš medikų globos žaidėjas turėtų ištrūkti po 5 savaičių, o į "Hearts" gretas grįžti sausio pabaigoje.

"Bandysiu atsigriebti už tai, kas prarasta. Gal kaip tik pailsėsiu, turėsiu daugiau energijos, būsiu pasiilgęs futbolo", – optimistiškai į sezoną apkartinusią traumą žiūri S.Mikoliūnas.

Vilniuje futbolininkas turi ir labai svarbių reikalų – iš arti stebėti, kaip į viršų stiebiasi liepą gimęs pirmagimis Kajus. Mikoliūnų šeima – Roberta, Saulius ir Kajus – apsistojo savo bute Pašilaičiuose. "Sūnui dabar laiko turiu užtektinai: ir pažaisti, ir pasivaikščioti. Gal užaugęs bus futbolininkas", – šyptelėjo jaunas tėvas.

Beribė škotų aistra

Svarbiausias metų šventes S.Mikoliūnas su šeima pasitiks tėvynėje, o po Naujųjų vėl pasuks į Edinburgą. Miestą, kuriame gyvena nuo 2005 m. ir jau gali vadinti savo antraisiais namais.

"Ten jaučiuosi savas. Labai gerai, kad ten yra daugiau lietuvių. Pastaruoju metu daugiau bendraujame su Deivido Česnauskio šeima, nes ir jie turi panašaus amžiaus sūnų. Kaip sakoma, panašūs interesai, – šmaikštavo S.Mikoliūnas. – Bet bendraujame ir su kitais lietuviais – Mariumi Žaliūku, Audriumi Kšanavičiumi. Po rungtynių einame vakarieniauti, lankome vieni kitus. Žodžiu, sukūrėme tvirtą lietuvišką bendruomenę."
Per tuos trejus su puse metų S.Mikoliūnas atmintinai išstudijavo už Vilnių kiek mažesnį Edinburgą – kur nueiti, kur vakarieniauti, kur žiūrėti kiną. "Miestas labai gražus, senovinis. Be to, ir ne per daug didelis, beveik nebūna spūsčių. Tai didelis privalumas", – sakė klubo skirtą "Citroen" vairuojantis futbolininkas.

Edinburgo gatvėse labai sunku praeiti nepastebėtam. Kaip pripažino pats Saulius, škotams futbolas galbūt net svarbesnis nei lietuviams – krepšinis. "Atrodo, kad jiems futbolas – net pirma religija. Ir žiniasklaida futbolui skiria labai daug dėmesio, kiekvieną dieną suranda, apie ką rašyti. Verti puslapį po puslapio, ir visur – futbolas", – jau nebesistebėdamas pasakojo S.Mikoliūnas.

Baudinį beveik pamiršo

Praėjusį rudenį lietuviui Škotijos laikraščiuose teko skaityti ne pačias maloniausias antraštes, o gatvėje sutiktų žmonių veiduose ne visada švietė šypsenos.

S.Mikoliūnas kietą žaidimą mėgstančių škotų akyse reputaciją susigadino po Europos čempionato atrankos rungtynių su šios šalies komanda. Saugas tą rugsėjo 8-ąją suvaidino pražangą baudos aikštelėje, ir buvo skirtas 11 m baudinys. UEFA vėliau už tai S.Mikoliūną diskvalifikavo kelerioms rungtynėms.

"Regis, kad sirgaliai jau pamažu pamiršta tą baudinį. Pernai dažnai girdėdavau švilpimus ir nepagarbius šūksnius, bet šiemet jų beveik nebegirdėti", – tikino S.Mikoliūnas.

Tačiau Škotijos čempionato arbitrai ne tokie atlaidūs kaip gerbėjai. Pavyzdžiui, rugpjūtį rungtynėse su Glazgo "Rangers" po keitimo pasirodęs lietuvis per 9 min. sugebėjo "uždirbti" dvi geltonas korteles. Abi – labai abejotinose situacijose.

"Teisėjai mane stebi pro dvigubus akinius, – nusijuokė S.Mikoliūnas. – Apmaudu. Kartais būna, kad nubaudžia visiškai už nieką. Tačiau su tuo susitaikiau ir stengiuosi nekreipti dėmesio. Tikrai neverkšlensiu, kad mane skriaudžia. Mano darbas yra žaisti, o teisėjų – teisėjauti."

Ir žodžiais, ir veiksmais S.Mikoliūnas patvirtina, kad nebėra tas jauniklis, kuris karjeros Škotijoje pradžioje smūgiu į krūtinę išvertė neteisingą sprendimą (jo nuomone) priėmusį šoninį rungtynių arbitrą. Nors kartais vis dar neišvengia neapgalvotų veiksmų, vis dažniau atsakomybė ima viršų prieš emocijas.

Norėtų būti stabilesnis

Nors emocijas S.Mikoliūnui vis dažniau pavyksta sutramdyti, stabilumas išlieka viena didžiausių problemų. Vieną dieną greitas ir techniškas saugas gali maudyti varžovus abiejose aikštės pusėse ir mušti neatremiamus smūgius, o kitą būna lyg savo paties šešėlis.

"Man apskritai dar reikia tobulėti daugeliu aspektų. Ir pats norėčiau žaisti stabiliau. Tačiau tikiu, kad, bėgant metams ir sunkiai dirbant, tai ateis", – tobulėjimo receptą nurodė pašnekovas.

Bent kol kas stabilumo trūkumas gerokai apkarpo lietuvio minutes ir "Hearts" gretose. Šiemet už komandos vairo stojęs vengras Csaba Laszlo pasitiki vienu geriausių savo saugų, tačiau ne tiek, kad nuolat jį leistų žaisti pagrindinėje sudėtyje. S.Mikoliūnas sako, kad jau priprato tenkintis ir tomis 20–30 žaidimo min., jei nebūna starto vienuolikėje.
"Konkurencija žaidžiančiųjų mano pozicijoje yra didelė ir visi nori rungtyniauti. Dabar komandai neblogai sekasi, žaidėjai įgavo pasitikėjimo savimi. Mūsų tikslas aiškus – kovoti dėl medalių ir kelialapio į Europos taurių turnyrus. Grįžęs po traumos vėl turėsiu iš naujo įrodinėti, ką sugebu", – neabejojo Lietuvos rinktinės saugas.

Nori naujų iššūkių

Netikusiu metu užklupusi trauma greičiausiai sutrukdys S.Mikoliūnui dar šią žiemą pamėginti įsitvirtinti kitoje komandoje. Kai atsivers žiemos perėjimų langas, lietuvis vis dar gydysis sužeidimą, todėl abejojo, ar kuri nors ekipa pateiks jam konkrečių pasiūlymų.

Per žingsnelį nuo išvykimo iš "Hearts" saugas jau buvo vasarą, kai sutartį siūlė Graikijos lygos vidutiniokė "Larissa". Tačiau paskutiniuoju momentu sandoris buvo atšauktas, nes klubai nesutarė dėl išpirkos sumos.

"Hearts" komandoje visos sąlygos yra idealios, Edinburgas – puikus miestas, o škotai labai myli futbolą. Tačiau ten praleidau jau ketverius metus, todėl norėtųsi kažko naujo. Naujų išbandymų ir iššūkių", – savo pasiryžimą keisti aplinką išreiškė 60 rungtynių "Hearts" gretose sužaidęs ir 8 įvarčius įmušęs S.Mikoliūnas.

Saugas supranta, kad iš pradžių greičiausiai reikės bent vieno pereinamojo laiptelio pakeliui į svajonę – rungtyniauti vienoje elitinių žemyno lygų (Anglijoje, Ispanijoje, Italijoje ar Vokietijoje): "Nuo mažens iš savęs reikalauju daugiausia. Esu maksimalistas ir visada noriu būti pirmas. Manau, kad ta svajonė reali."

Bandys perrašyti istoriją

Maksimalizmas S.Mikoliūnui gali praversti ir anksčiau. Su Lietuvos rinktine. Mūsiškiai sensacingai pradėjo 2010 m. pasaulio čempionato atrankos varžybas ir yra vieni 7-osios grupės lyderių. Po pergalės namie 2:0 prieš Austriją S.Mikoliūnas ištarė, kad atsirado puiki proga perršayti šalies futbolo metraščius.

"Ar nustebino tokie rezultatai? Galbūt tik pergalė tokiu skirtumu (3:0 – red. past.) Rumunijoje. Jaučiame, kad subrendome pergalėms. Daug metų esame kartu, subrendome kaip komanda ir savo dvasia, ir meistriškumu. Esame kaip viena didelė šeima, todėl ir atėjo rezultatai, – samprotavo S.Mikoliūnas. – Rungtynės Serbijoje susiklostė ne taip, kaip tikėjomės, bet tai labai stipri komanda. Patys matėte, kaip jie draugiškose rungtynėse 6:1 sutriuškino Bulgariją ir dar neįmušė dviejų 11 m baudinių."
Futbolininkas pridūrė, kad rinktinė kaip šeima yra ne vien perkeltine prasme. Pats S.Mikoliūnas yra daugiausiai kartų nacionalinei komandai atstovavusio Andriaus Skerlos dukters krikšto tėvas.

S.Mikoliūnas apgailestavo tik dėl vieno – kad rinktinės rezultatai tėra šalies futbolo ledkalnio viršūnė. Tai, kas slepiasi po vandeniu, nėra taip gražu.

"Lietuvos jaunimo rinktinė per devynerias rungtynes iškovojo tik tašką... Mums iki tikrai gero lygio dar toli. Reikia pradžioje statyti stadionus, treniruočių aikštes, kurti internatus, pritraukti žiūrovus, – dėstė S.Mikoliūnas. – Kai lygini su kitomis šalimis, tai mes dar toli atsiliekame. Aš jau nekalbu apie škotus. Pažiūrėkime, kad ir mūsų kaimynai – latviai, estai – daug toliau pažengę. Šiek tiek skauda širdį, kad pas mus futbolas taip užleistas."

S.Mikoliūno dosjė

Gimė: 1984 m. gegužės 2 d. Vilniuje.
Ūgis: 178 cm.
Svoris: 72 kg.
Šeimyninė padėtis: vedęs, žmona Roberta, sūnus Kajus.
Pozicija: krašto saugas.

Pirmasis treneris: Viktoras Osetrovas.
Laimėjimai: Lietuvos čempionas ir taurės laimėtojas (2004 m.), Škotijos taurės laimėtojas (2006 m.), Škotijos čempionato antrosios vietos laimėtojas (2006 m.).
Komandos: Vilniaus "Šviesa" (2002-2004 m.), Panevėžio "Ekranas" (2004 m.), Kauno FBK "Kaunas" (2004-2005 m.), Ediburgo "Hearts" (Škotija, nuo 2005 m.).
Lietuvos rinktinė: debiutavo 2004 m., sužaidė 28 rungtynes, įmušė 2 įvarčius.