LTOK olimpinio sporto direkcijos vadovė A. Vanagienė bei E. Petkus tradiciškai pirmieji atvyko į po visą Italiją pasklidusias 2026-ųjų žiemos žaidynes. Svarbiausia jų užduotis – kad sportininkams ir jų treneriams reikėtų galvoti tik apie varžybas ir kokybiškas treniruotes bei ramų poilsį. O visa kita – misijos vadovų rūpestis.
LTOK interviu su A. Vanagiene.
– Paprastai misijos vadovai daug anksčiau nei kiti delegacijos nariai pradeda darbą olimpinėse žaidynėse. Kada jūs nuvykote į Italiją?
– Nors mūsų olimpiečių delegacija šįkart buvo rekordinė, vis dėlto sportininkų gerokai mažiau nei vasaros žaidynėse, todėl nuvykome likus tik porai dienų iki atkeliaujant pirmiesiems mūsų atletams – sausio 30-ąją atvyko lygumų slidininkai Tautvydas Strolia ir Modestas Vaičiulis.
Mes su Einiumi atskridome sausio 28 dieną. Mūsų tikslas buvo patiems apsilankyti olimpiniuose kaimeliuose, kuriuose turėjo įsikurti mūsų šalies olimpiečiai.
Kaimeliuose reikėjo paruošti kambarius, pasirašyti reikiamus dokumentus, pasitikti pačius sportininkus ir jų komandas, išduoti rinktinės nario ženkliukus, supažindinti su techninėmis instrukcijomis. Tokių darbų mažiau nei vasarą, todėl daug anksčiau atvykti neverta.
Be to, žiemos žaidynėse neturėjome savo misijos biuro, nebuvo ir bendro delegacijos medicinos kabineto, tad jų nereikėjo įsirenginėti.
Startavome iš Venecijos Marco Polo oro uosto. Pirmiausia važiavome į Predaco olimpinį kaimelį, į kurį turėjo atvykti lygumų slidininkai. O tada, pernakvoję po naktį kiekviename, kilome į viršų – Kortiną, Anterselvą.
Galiausiai leidomės žemyn, į Milaną, pasitikti Allison Reed ir Sauliaus Ambrulevičiaus. Jie atskrido vasario 3 dieną.
Taip per šešias dienas „atidarėme“ visus mums skirtus kaimelius, pasitikome didžiąją dalį delegacijos. Tik kalnų slidininkų Neringos Stepanauskaitės ir Andrejaus Drukarovo nereikėjo pasitikti, jie Italijoje jau beveik vietiniai – Andrejus gyvena Bormijuje, kur vyko vyrų kalnų slidinėjimo varžybos, o Neringa treniruojasi su italų klubu.
Dar prieš žaidynes pasitarėme su Andrejumi, kad jam, puikiai mokančiam italų kalbą, nereikės daug vadinamosios techninės pagalbos, tad visus reikalus sprendėme telefonu. Jis olimpiniame viešbutyje nakvojo tik keletą naktų, visą kitą laiką praleido savo namuose.
– Įveikti tiek kilometrų, kiek šį kartą, tikriausiai neteko jokiose ankstesnėse žaidynėse?
– Tikrai neteko. Kai prieš kelionę namo pridaviau mašiną, per tris savaites ja buvau nuvažiavusi 4 000 kilometrų. Tikrai labai daug. Faktiškai kas antrą dieną po kelis šimtus kilometrų tekdavo važiuoti į vieną ar kitą kaimelį.
Dažniausiai tai būdavo kelionė iš Anterselvos kalnų kaimelio į Milano olimpinį kaimelį. Kadangi Einius, kuris taip pat turėjo automobilį, gyveno ir aptarnavo Kortinos ir Predaco olimpinius kaimelius, tai man teko Milano ir Anterselvos kaimelių globa – tarp jų buvo didžiausias atstumas, apie 400 kilometrų, o didelė dalis maršruto driekėsi kalnų keliais, kuriais greitai nepavažiuosi.
– Ne visas olimpiečiams skirtas gyvenamąsias vietas galima vadinti kaimeliais, nes kai kur sportininkai apsistojo paprastuose viešbučiuose.
– Tikrai ne. Deja, bet šiose decentralizuotose olimpinėse žaidynėse mūsų sportininkai tik dviejose vietovėse gyveno kaimeliuose, kokiuose įpratę įsikurti olimpinėse žaidynėse – kur būtų viena valgykla, bendros skalbimo patalpos, poilsio zonos ir panašiai, kur olimpiečiai gali pabendrauti, pabūti ir pajusti tą olimpinę dvasią. Tokie buvo Milane ir Kortinoje. Na, iš dalies dar ir Predace. Bormijuje, Anterselvoje, taip pat Livinjuje, kur mūsų sportininkų nebuvo, olimpinės delegacijos gyveno viešbučiuose.
Biatlono rinktinė Anterselvoje buvo įsikūrusi viešbutyje su danų ir ukrainiečių komandomis. Bet tos tikrosios olimpinės dvasios ten trūko. Ją geriausiai buvo galima pajusti varžybų vietose. Ten jau visur buvo olimpiniai žiedai, kiti simboliai, didžiulis žiūrovų palaikymas. O pačiame kaimelyje, kuriame gyvenome, nelabai buvo ką veikti. Buvo viešbutyje ir SPA zona, bet ja nelabai naudojomės, o sportininkai daugiausia laiko leido pramogoms, žaidimams skirtose patalpose.
Kortinos kaimelis, kuriame gyveno mūsų kalnų slidininkė N. Stepanauskaitė, buvo laikinas – sudarytas iš specialių konteinerių, kuriuose buvo 1 400 lovų. Šiame kaimelyje buvo ir bendra valgykla, ir pramogų, poilsio zonos.
Slidininkai laisvalaikiu pasivaikščiodavo po Predaco miestelį, laisvą dieną nuvykdavo į Milaną, kur stebėdavo ledo ritulio rungtynes – taip irgi prasiblaškė.
– Ar šiose žaidynėse, kaip ir ankstesnėse, delegacijoms talkino specialiai joms priskirti savanoriai?
– Taip, Milane su mūsų delegacijos atstovais buvo jau nuo 2012-ųjų Lietuvos komandoms olimpiniuose renginiuose talkinanti savanorė Vaida Limanauskaitė.
Bet šiame kaimelyje gyveno tik mūsų dailiojo čiuožimo rinktinės nariai. Lietuvos ledo šokėjų porai jų treneriai sudarydavo visą dienotvarkę, viskas vyko griežtai pagal grafiką. Be to, pasibaigus šokių ant ledo varžyboms, Allison ir Saulius buvo išvykę pailsėti su savo antrosiomis pusėmis. Vieni – į Florenciją, kiti – į Maltą. Vėliau vėl grįžo. Tai mums didesnės savanorių pagalbos neprireikė.
Milano kaimelyje turėjome vos keturis kambarius. Kažkaip ypatingai papuošti savo būstų negalėjome, nes buvome apgyvendinti name kartu su amerikiečių delegacija. Visur buvo JAV simbolika – liftuose, koridoriuose, ant langų ir lauko sienų. Tai tik vieną trispalvę buvome pasikabinę balkone. Bet, turėdami tokius kaimynus, išties jautėmės labai saugiai.
Gyvenome prie pat valgyklos ir sporto salės. Ir šiaip Milano kaimelis, palyginti su ankstesnių žaidynių, buvo gana nedidelis, viskas šalia. Iki transporto mazgo – keli žingsniai. Tad jei nejusdavai poreikio išeiti į miestą, viskas buvo vietoje.
Beje, visi olimpiečiai gyrė puikų italų maistą visuose kaimeliuose. Manau, nemažai delegacijos narių, išskyrus, aišku, sportininkus, namo grįžo priaugę kelis kilogramus.
– Biatlono rinktinės lyderis Vytautas Strolia gyveno atskirai nuo visos komandos – prie pat varžybų trasos. Kodėl?
– Tai buvo strateginis sprendimas. Ne kartą esame tokius priėmę. Pavyzdžiui, Paryžiaus žaidynėse irkluotojai bei baidarių ir kanojų irklavimo rinktinė gyveno prie pat kanalo, nes taip buvo patogiau, nereikėjo gaišti laiko ilgoje kelionėje iš pagrindinio kaimelio. Taip, tai kainuoja brangiau, bet olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus ir norime, kad jose sportininkams būtų sudarytos geriausios įmanomos sąlygos.
Šįkart Lietuvos biatlono federacija kreipėsi į mus, nes V. Strolia sunkiau adaptuojasi prie dažnos aukščių skirtumo kaitos, ypač kai reikia nusileisti nakvoti žemiau. Todėl ieškojome galimybių, kaip padėti Vytautui, ir radome jam būstą prie pat trasos – į varžybas ir iš jų jis keliaudavo pėstute. Buvau kelis kartus jo aplankyti.
Visiems kitiems biatlonininkams, atvirkščiai, atgauti jėgas mažesniame aukštyje geriau, taigi jie įsikūrė žemiau esančiame viešbutyje.
Vytautas į žaidynes buvo atvykęs savo automobiliu, tai nusileisdavo pas mus į apačią pavakarieniauti kartu su komanda, su kitais biatlonininkais ir treneriais pažaisdavo kompiuterinius žaidimus. Bet nakvodavo jau viršuje, viešbutyje greta trasos. Anterselvos trasa įrengta 1 600 m aukštyje – ji aukščiausia, kurioje vyksta biatlono Pasaulio taurės varžybos.
– Ką galite pasakyti apie varžybų bazes ir jų parengimą žaidynėms?
– Visos sporto bazės buvo paties aukščiausio lygio. Viskas buvo tikrai puikiai parengta. Organizatoriai suteikė sportininkams ir aptarnaujančiam personalui geriausias įmanomas sąlygas.
Organizatoriai suteikė sportininkams ir aptarnaujančiam personalui geriausias įmanomas sąlygas.
Prieš žaidynes buvo nerimo dėl Milano ledo ritulio arenos, bet galiausiai jos statybos buvo baigtos.
O žiūrovai, jei ir patyrė kažkokių nesklandumų, olimpinė atmosfera juos atpirko su kaupu. Ne vienose Milano ir Kortinos žaidynių varžybose teko būti, tai žiūrovų palaikymas, gaudesys arenose buvo įspūdingas. Kartais net šiurpuliukai per kūną eidavo. Nesvarbu, kurios šalies sportininkas – jį palaikė tūkstančiai aistruolių.
Žiemos žaidynės po ilgokos pertraukos grįžo į Europą, todėl ir lietuvių netrūko prie trasų ir tribūnose. Labai daug trispalvių buvo dailiojo čiuožimo, biatlono varžybose. Lietuvos vėliavų matėme ir kalnų slidinėjimo bei slidinėjimo trasose.
2030 metais žaidynės vėl vyks Europoje – Prancūzijos Alpėse. O po to iškeliaus į Ameriką, ten jau bus toloka ir brangu nuvykti.
– Į olimpines žaidynes dažniausiai vežatės įvairios medicininės įrangos, vaistų. Kaip buvo šį kartą?
– Šį kartą vežėmės labai minimaliai. Kadangi žaidynės decentralizuotos, svarbiausia buvo visuose kaimeliuose, kuriuose gyveno lietuviai, užtikrinti medicininę priežiūrą – kad ten būtų gydytojas arba kineziterapeutas.
Lietuvos čiuožimo federacija pasikvietė Dalių Barkauską, su lygumų slidininkais Predaco kaimelyje buvo Daumantas Petrovas, į Bormijų vyko JAV lietuvis, garsus gydytojas Jonas Vytautas Prunskis, gerai pažįstantis A. Drukarovą, N. Stepanauskaitė pasirinko savo mamą Eriką Stepanauskienę, kuri jai padeda ir kaip kineziterapeutė, ir kaip psichologė. Biatlono komanda turėjo ir gydytoją, ir masažuotoją.
– Daugybę inventoriaus atsivežė slidininkai ir biatlonininkai. Kokiu transportu?
– Daugiausia savo automobiliais, autobusiukais. Tik nedidelė dalis atsiskraidino lėktuvais. Bet tokio kalno inventoriaus kaip į Pekiną nereikėjo skraidintis, nes čia Europa, sąlyginai netoli, patogu atsivežti savo transportu.
Be to, dėl žaidynių decentralizacijos visiems buvo padidintos aptarnaujančio personalo kvotos, tiek pagalbininkų sportininkai neturėjo nė vienose ankstesnėse žaidynėse.
– Decentralizacija turėjo įtakos ir žaidynių atidarymo iškilmėms.
– Taip, pirmą kartą istorijoje varžybų atidarymas vienu metu vyko net keturiose vietovėse – Milane, Kortinoje, Livinjuje ir Predace.
Į Kortiną, kur tuo pat metu kaip ir Milane suliepsnojo olimpinis aukuras, buvo atvežti sportininkai iš Anterselvos, Predace mūsų slidininkai su kitų šalių atstovais dalyvavo ceremonijoje prie šuolių su slidėmis tramplino. Milane vyko pagrindinė ceremonija legendiniame „San Siro“ stadione.
Tą pasklidimą labai jautėme. Norėjosi būti kartu, juk mūsų delegacija ir taip nelabai didelė. Milano stadione iš sportininkų žygiavo tik mūsų vėliavnešiai Allison ir Saulius. Bet labai svarbu, kad visiems buvo sudarytos sąlygos žygiuoti per atidarymo ceremoniją, nors ir pasklidus po Italiją.
Man patiko, kad per atidarymą maksimaliai sutrumpėjo laukimo laikas, nes ankstesnėse žaidynėse, kuriose teko dalyvauti, tai užtrukdavo – kol suvažiuodavo iš vadinamųjų satelitinių olimpinių kaimelių, kol išsirikiuodavo. Sportininkų Milane buvo mažiau, nes tiek nuvykimo į stadioną, tiek sugrįžimo į kaimelį procesas buvo gerokai paprastesnis. Kitose atidarymo vietose sportininkai, vos baigę žygiuoti, sėdo į autobusus ir keliavo namo. Protokolinės dalies jie nepamatė tiesiogiai, bet visiems patiko, kad neužtruko ir galėjo važiuoti ilsėtis.
– Kas lėmė, kad vėliavnešiais pasirinkote ledo šokėjų porą?
– Nutarėme patikėti vėliavnešių pareigas tiems žmonėms, kurie buvo iškovoję galimybę dalyvauti dar 2022 metų Pekino olimpinėse žaidynėse, tačiau negalėjo, nes Allison nebuvo gavusi Lietuvos pilietybės. Todėl nusprendėme, kad jie labiausiai verti šį kartą nešti trispalvę. Be to, tikėjomės iš jų aukščiausio rezultato ir šis pasitikėjimas ir tikėjimas pasiteisino su kaupu. Tikiuosi, kad įkvėpėme jiems papildomos motyvacijos.
– Uždarymas vyko legendinėje Veronos arenoje. Kokį įspūdį jis paliko?
– Buvo įspūdingas, visiems labai patiko. Bet organizatoriams ši ceremonija buvo labai sudėtinga, nes į Veroną reikėjo atvežti sportininkus iš visų šešių olimpinių kaimelių.
Mes visiems uždaryme dalyvavusiems delegacijos nariams jau buvome nupirkę lėktuvų bilietus vasario 23-iajai. Todėl siuntėme jų bagažą į tuos oro uostus, iš kurių jie skrido – Venecijos Marco Polo ir Milano Malpensos. Visi po uždarymo traukiniais vyko tiesiai į oro uostus. Tik čiuožėjai dar užsuko į Milano olimpinį kaimelį.
Tai buvo šiek tiek varginantis, bet labai smagus uždarymas – įsimintina vieta, įsimintina programa, įsimintinas įvykis.
Beje, sportininkai ir kiti delegacijos nariai iš olimpinių žaidynių parsivežė ne tik ženkliukų, kuriuos aistringai mainėsi su kitų šalių atstovais, bet ir rėmėjų suvenyrų.
– Lietuvos olimpinis atašė Milano ir Kortinos žaidynėse buvo verslininkas italas Antonio Meschino. Koks jo vaidmuo?
– A. Meschino su žmona Asta nuo atidarymo iki kelionės namo vasario 18-ąją apsilankė kone visose įmanomose varžybose, kuriose startavo lietuviai, palaikė juos ne tik iš tribūnų, bet ir bendravo su sportininkais, dažnai svečiavosi Milano olimpiniame kaimelyje.
Jis dar prieš žaidynes puikiai skleidė žinią, kokia didi yra Italijos kultūra ir koks gražus žiemos sportas. Antonio ir Asta dalyvavo mūsų renginiuose Lietuvoje, kartu su dukra Karolina patys išbandė ne vieną olimpinę sporto šaką.
Meschino šeima turi labai daug sekėjų socialiniuose tinkluose, todėl jų žinią apie žiemos sportą pamatė ir išgirdo daugybė lietuvių. Tai tikrai pritraukė dar daugiau dėmesio žiemos žaidynėms.
– Kitos olimpinės žaidynės – 2028-ųjų vasaros Los Andžele. Kokia artimiausia kelionė laukia į šią olimpinę sostinę?
– Šiemet tikriausiai ten nevyksime. O kitąmet panašiu laiku, kada 2028-aisiais vyks olimpinės žaidynės, keliausime pasižiūrėti, kokios ten sąlygos. Bet visą laiką sekame pulsą. Jau paskelbta bilietų kainodara. Palyginti su Paryžiumi, bilietai bus labai brangūs. Viešbučių kainos irgi didžiulės, jų nėra daug. Taigi galvos skausmas po truputį jau pradeda kilti. Bet kažkaip bandysime visus galvosūkius išspręsti.
Palaikome labai artimą santykį su Los Andželo lietuvių bendruomene, tad tikimės ir jų pagalbos – organizaciniais, logistiniais klausimais. Juk tai kitas žemynas, kita laiko, klimato zona. Sportininkams reikės aklimatizacijos.
Rudenį pradėsime individualius pokalbius su sporto šakų federacijomis. Kokie jų poreikiai, kokie lūkesčiai, kokios sportininkų galimybės. Su visais kalbėsimės atskirai, o po to iš detalių dėliosime bendrą paveikslą.
Ten tik kelios sporto šakos bus toli nuo Los Andželo. Bet dauguma jų, bent jau kuriose mes potencialiai matome savo atstovus, bazuosis Los Andžele ar netoli jo.
Vasario 16-oji – nuo Milano iki Alpių
Žiemos olimpinės žaidynės tradiciškai sutampa su viena svarbiausių Lietuvos švenčių – Valstybės atkūrimo diena. Milano ir Kortinos žaidynėse Vasario 16-osios vakarą „Tautišką giesmę“ mūsų šalies olimpiečiai giedojo net trijose Italijos vietovėse.
Didžiausias renginys vyko Milane, čia į Vasario 16-osios minėjimą pakvietė Lietuvos Respublikos ambasada Italijoje ir Garbės konsulatas Milane.
Patriotiškame, iškilmingame ir labai jaukiame vakare dalyvavo LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, olimpiečiai A. Reed ir S. Ambrulevičius, kiti Milane viešėję Lietuvos olimpinės delegacijos nariai.
Į šventę jos šeimininkai – Lietuvos ambasadorė Italijoje Dalia Kreivienė ir garbės konsulas Alessandro Maria Ferreri – pakvietė Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkę Dalią Martusevičiūtę, visų trylikos Italijoje veikiančių lietuvių bendruomenių vadovus, diplomatus, vietos politikus, gausų būrį Italijos lietuvių. Ir visi jie darniu choru atliko Lietuvos himną.
Šventės Milane dalyviai
Kiti Lietuvos olimpiečiai „Tautišką giesmę“ giedojo Alpėse.
Biatlonininkų komanda ir misijos vadovė A.Vanagienė Lietuvos valstybės atkūrimo dieną paminėjo Anterselvoje, kur buvo įsikūrusi biatlono rinktinė.
Misijos vadovės pavaduotojas, LTOK generalinis direktorius E. Petkus į simbolinę šventę Predaco kaimelyje subūrė lygumų slidinėjimo rinktinę.
Naujausi komentarai