Triskart Europos stalo teniso čempionė Rūta Paškauskienė žada kovoti ir dėl olimpinio kelialapio
Rūtai Garkauskaitei-Paškauskienei kartu serbu Aleksandru Karakaševičiumi laimėtas Europos stalo teniso mišrių dvejetų čempionų titulas yra trečiasis ir paskutinis. Europos stalo teniso sąjunga (ETTU) nutarė daugiau nerengti mišrių porų varžybų.
Tačiau dabar 30-metė kaunietė džiaugiasi iškovotu aukso medaliu, kuris jai tapo puikia kompensacija už sunkius praėjusius metus.
Sportininkus kaustė jaudulys
- Rūta, Europos čempionato kovos vyko Jūsų partnerio Aleksandro Karakaševičiaus gimtajame Belgrade, tad tikėjotės laimėti?
- Kauno diena paklausė R.Paškauskienės.
- Turbūt tiksliausia būtų pasakyti, kad labai norėjome laimėti. Širdyje vylėmės, kad kokios nors spalvos medalį esame pajėgūs iškovoti, galbūt - net aukso, bet žinant, kiek pastaruoju metu padidėjo konkurencija, nesijautėme vieninteliais favoritais. Dabar moka žaisti stalo tenisą ir tų šalių atstovai, kurie anksčiau nekėlė baimės. Prieš keletą metų dar žinojome šalių, kurių stalo tenisininkai nesudarydavo konkurencijos, o dabar iš paskutiniųjų reikia kautis su visais. Be to, Europos šalių pilietybes priėmė ir nemažai Azijos tenisininkų, kurie diktuoja stalo teniso madas.
Labai jaudinausi dėl to, kad teks žaisti Aleksandro mieste Belgrade. Vis svarsčiau, ar tai mums padės, ar priešingai - pakiš koją, nes prie savų žiūrovų partneris labiau jaudinsis, o kartu ir aš. Aleksandras, likus kelioms dienoms iki starto, man prisipažino, kad atsiradusi įtampa jam net neleidžia miegoti. Aš didžiausią įtampą pajutau prieš pat pirmąjį mačą. Pajutau, kad nieko negaliu daryti, tik nervingai vaikštinėti po kambarį. Galbūt todėl pirmoji kova su Lenkijos pora mums buvo gana sunki, bet po to įsibėgėjome. Daugiau nervų kainavo tik aštuntfinalis su prancūzų duetu, bet laimėjome ir taip nužygiavome iki pergalingos pabaigos.
- Simboliška, bet Jūs su partneriu dar vienu aukso medaliu baigėte Europos čempionato mišrių dvejetų istoriją.
- Iš tiesų ETTU motyvai atsisakyti mišrių porų varžybų mums labai keisti. Šitiek metų vyko įdomios varžybos, o dabar, be jokių rimtų kriterijų, buvo nutarta jų atsisakyti. Nesuprantame, kokie interesai lėmė tokį nesuprantamą sprendimą. Giliai širdyje dar tikimės, kad galbūt jis bus atšauktas.
Idealus duetas
- Ar Belgrado žiūrovai palaikė Jūsų porą?
- Labai. Dėl to buvo daug smagiau žaisti. Iki šiol niekur nebuvome sulaukę tokio karšto žiūrovų palaikymo. Belgrado arenoje ir aš jaučiausi sava, kartais atrodė, kad žaidžiu namuose.
- Galbūt ši Jūsų pergalė yra pati brangiausia?
- Tikriausiai. Bet labai brangi buvo ir 2000 metais. Tuomet Vokietijoje paskutinę minutę stojome kartu prie stalo ir pirmą kartą tapome Europos čempionais.
- Ir šįkart laimėjote visai nesitreniravę kartu?
- Kadangi Europos čempionatas vyko Serbijoje, Aleksandras mane buvo pasikvietęs į penkių dienų treniruočių stovyklą Kanižo mieste, prie sienos su Vengrija. Ten kartu keletą kartų treniravomės. Bet iki šiol visada susitikdavome tik prieš pat varžybas.
- Gal jau tapote ne tik partneriais, bet ir draugais?
- Kartu neatostogaujame, bet susiskambiname, bendraujame elektroniniu paštu, pasiteiraujame, kur kokiame turnyre dalyvausime. Nuo pat pirmosios pergalės Europos čempionate tarp mūsų užsimezgė šilti ir draugiški santykiai.
- O kur slypi Jūsų dueto stiprybė?
- Mes labai gerai papildome vienas kitą. Aš dešiniarankė, Aleksandras - kairiarankis. Man geriau sekasi žaisti arti stalo, jam - atsitraukus. Aleksandras, mūsų terminais, turi labai laisvą ranką, jis gerai parengia ataką, kurią man lieka tik užbaigti. Apie mus sakoma, kad atitiko kirvis kotą. Iš tiesų mums puikiai sekėsi visą laiką. Tik vieną kartą per penkis čempionatus likome be medalių. Triskart laimėjome, sykį tapome Europos vicečempionais.
Ilgai mes abu panašias vietas septintajame dešimtuke užimdavome ir pasaulio reitinge. Tik Aleksandrui šie metai buvo daug sėkmingesni nei man, jis reitinge pakilo aukštyn į ketvirtąjį dešimtuką.
Trukdo nesuderinti tvarkaraščiai
- Kodėl Jums metai nebuvo sėkmingi?
- Todėl, kad mažiau žaidžiau. Negalėjau suderinti žaidimo Prancūzijos čempionate ir tarptautiniuose turnyruose, todėl ir smukau reitinge žemyn. Prancūzai savo varžybų tvarkaraščio nėra suderinę su tarptautiniu kalendoriumi, kas, mano akimis, yra didelis nesusipratimas. Čempionato varžybos vyksta antradieniais, o tarptautiniai turnyrai dažniausiai prasideda trečiadieniais, todėl nespėju į juos.
- Ar nesinori grįžti į Vokietiją?
- Kartą galvojau grįžti į buvusį savo klubą Berlyne, bet likau Prancūzijoje. Žaidimo prasme Vokietijoje buvo geriau, bet, kiek žinau, pastaruoju metu vokiečių klubai turi ir finansinių problemų. Tačiau Vokietijoje visi mačai vyksta savaitgaliais, todėl atstovaudama Berlyno klubui aš neturėjau jokių laisvų dienų. Į Prancūziją atskrendu pirmadienį, antradienį sužaidžiu, trečiadienį grįžtu namo. Tokiu grafiku gyvenu kas antrą savaitę, todėl galiu ilgiau pabūti namuose. Didžiausias minusas - nesuderinti tvarkaraščiai. Vis tikėjausi, kad Prancūzijos čempionato mačus galėsiu sužaisti kitu metu, bet kažkodėl man neleidžia keisti varžybų laiko. Į savus jie žiūri kitaip nei į užsieniečius.
Treniruotėse trūksta partnerių
- Kokie Jūsų artimiausi tikslai?
- Gegužę dalyvausiu pasaulio čempionate Kroatijoje. Kitais metais dar ketinu pakovoti dėl olimpinio kelialapio, bet šia tema bijau kalbėti, kad neatsitiktų kaip prieš Atėnų olimpiadą. Tuomet olimpinį kelialapį jau kaip ir turėjau kišenėje, bet per anksti atsipalaidavau ir buvau skaudžiai nubausta.
- Ar Jūsų karjera dar kyla į viršų, ar jau naudojatės per daugelį metų sukauptu žinių ir patirties bagažu?
- Iš tiesų dabar man svarbiausia išlaikyti tai, ką turiu sukaupusi. Turiu kryptingai treniruotis, naudotis patirtimi ir visa tai išnaudoti varžybose. Kai buvau gerai pasirengusi, Prancūzijos čempionate įveikiau ir ne vieną pasaulio elitui priskiriamą varžovę. Tačiau treniruotės ir yra dabar didžiausia mano problema, nes būdama Kaune neturiu lygiaverčių partnerių. Todėl labai sunku pasirengti rimtoms kovoms.
- Praėjusią vasarą pakeitėte pavardę - buvote Būdienė, tapote Paškauskienė. Ar sportas turėjo didžiausios įtakos gyvenimo permainoms?
- Manau, kad taip.
Naujausi komentarai