Neseniai Kaune vykusiose Lietuvos jaunimo ir jaunių pirmenybėse K. Jonynaitė jau ketvirtą kartą tapo šalies čempione.
Jaunimo (iki 20 metų) merginų įskaitoje nuo pat varžybų pradžios neturėjusi sau lygių sportininkė finale 15:12 įveikė jaunių čempione tapusią Beatričę Žilionytę.
Bronzos medaliais pasipuošė visas kovas grupių etape laimėjusi Patricija Vitonė ir 14-ą reitingo numerį turėjusi, bet atkrintamosiose varžybose kovotojos charakterį pademonstravusi Grytė Stoškutė.
Antrą medalį K. Jonynaitė iškovojo jaunimo grupės komandų varžybose. Jos, Liepos Kaminskaitės, Emos Grašytės ir Nikos Maksimovos atstovaujama SSC „Gintarinės špagos“ komanda nusileido tik sporto mokyklos „Gaja“ ekipai, kurią sudarė Urtė Kasparavičiūtė, Beatričė Žilionytė, Milda Stojanaitė, Patricija Vitonė, ir pasipuošė sidabru.
– Lietuvos jaunimo čempionės titulus renkate nuo 15 metų. Kas lemia, kad įveikiate vyresnes varžoves? Gal merginų varžybose trūksta konkurencijos? – paklausėme K. Jonynaitės.
– Šis jaunimo titulas man jau trečiasis, anksčiau ne kartą pavykdavo nugalėti ir jaunių grupėje. Negaliu sakyti, kad konkurencijos visai nėra – sportuoja keturios penkios mano amžiaus merginos, su kuriomis per varžybas tikrai yra ką veikti, bet, norint tobulėti, reikia kur kas daugiau ir įvairesnių aukšto lygio varžovių. Iš dalies tai kompensuoju treniruodamasi Italijoje. Be to, didesnė konkurencija priklauso ir nuo atitinkamo lygio trenerių. Jų Lietuvoje trūksta.
– Papasakokite apie treniruotes Italijoje.
– Tobulėju specializuotame klube Romoje, kur treniruojasi daug olimpiečių, net olimpinių prizininkų. Italai garsėja pasiekimais mūsų sporto šakoje, todėl ten stipri fechtavimo mokykla. Dirbu su patyrusiu italų rinktinės treneriu Daniele Pantoni, dalyvauju italų varžybose. Manau, kad man būtų naudinga Italijoje pagyventi ilgiau – kelis mėnesius ar net pusmetį, kad galėčiau sparčiau kelti meistriškumą. Kai kasdien tenka treniruotis su olimpinių žaidynių ir pasaulio pirmenybių prizininkėmis, augu ir pati. Lygiuojuosi į olimpinę prizininkę, daugkartinę Europos čempionę rumunę Aną Marią Popescu.
– Kur treniruojatės Lietuvoje?
– Vilniaus klube „Gintarinė špaga“ pas trenerį Jurijų Mašalo. Nuo mažens fechtavimo pagrindų mokiausi Kaune, jau dvejus metus važinėju ir į sostinę. Kaune sportuoju du kartus per savaitę, dar du tris kartus lieju prakaitą su vilniečiais. Iš viso – penkios treniruotės per savaitę.
– Kaip sekasi tarptautinėje arenoje?
– Prieš metus Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionate Estijoje buvau 14-a. Pernai dar startavau ir jaunesnės grupės (iki 20 metų) Europos pirmenybėse Turkijoje, užėmiau 22-ą vietą tarp 96 dalyvių. Pogrupyje laimėjau keturias dvikovas iš penkių. Atkrintamosiose varžybose po dramatiškos kovos 12:13 nusileidau rumunei, tapusiai Europos vicečempione. 2025-aisiais išbandžiau jėgas ir pasaulio jaunimo čempionate Kinijoje, ten buvau 73-ia tarp 173 sportininkių. Pasaulio jaunimo taurės varžybų etape Italijoje užėmiau 17-ą vietą tarp 229 dalyvių. Prieš trejus metus jaunių (iki 17 metų) pasaulio čempionate Bulgarijoje buvau septinta tarp 120 dalyvių. Artimiausias startas šiemet – vasario pabaigoje Gruzijoje vyksiantis Europos čempionatas.
Norint tobulėti, reikia daugiau akistatų su aukšto lygio varžovėmis.
– Kokias matote savo tobulėjimo galimybes?
– Turiu mažinti klaidų kiekį. Tai susiję su psichologija. Būna, kad gerai pasiruošiu varžyboms, bet prarandu savitvardą, susinervinu ir pralaimiu kovą, kurią tikrai galėjau laimėti. Taip pat reikėtų gerinti fizinį pasirengimą, nes ne visada pakanka ištvermės. Mūsų čempionatuose vyksta po kelias kovas per dieną, tad tenka atlaikyti nemažą krūvį. Stengiuosi nuolat peržiūrėti savo kovų vaizdo įrašus, nes, žvelgiant iš šalies, geriausiai matyti technikos arba taktikos klaidos, kurių neužfiksavau kovodama. Viena mano stiprybių – užsispyrimas. Stengiuosi kuo greičiau pamiršti nesėkmes ir su nauja energija stoti į kovą.
– Tarptautiniai startai reikalauja ir nemenko biudžeto. Gal skaičiavote, kiek lėšų jums kainuoja vienas sezonas?
– Tikslios sumos nepasakysiu, bet pasaulio taurės etapai dažnai vyksta egzotinėse šalyse, pavyzdžiui, Honkonge, todėl tokios išvykos kainuoja tikrai daug. Su viešbučiais, skrydžiais ir kitomis išlaidomis vienam mėnesiui gali prireikti ir 5 tūkst. eurų. Be to, nepigios ir treniruočių stovyklos Italijoje. Dalis lėšų – valstybės mokama stipendija, skirta perspektyviai sportininkei. Vis dėlto didžiąją dalį biudžeto suteikia tėvai. Už tai jiems esu labai dėkinga.
– Atskleiskite savo sportinę svajonę...
– Nepriklausoma Lietuva niekada neturėjo fechtavimo olimpiečių. Svajoju tapti pirmąja.
Naujausi komentarai