Apie 14-metę Justę Veroniką Jocytę jau kalba visa krepšinio bendruomenė. Ir ne tik Lietuvoje. Palangiškė su šalies jaunučių rinktine tapo Europos vicečempione, debiutavo moterų rinktinėje, tačiau svajonės jaunąjį talentą veda dar toliau.

J.Jocytė praėjusiųjų metų pabaigoje tapo jauniausia visų laikų krepšininke, debiutavusia moterų Eurolygoje. Tačiau kalbėdama apie savo karjerą ji išlieka santūri ir akcentuoja du dalykus: sunkų darbą ir komandą.

"Jaunam sportininkui svarbiausia yra tėvų parama, tačiau, žinoma, ne mažiau svarbus ir komandos draugų palaikymas bei gera atmosfera", –  Lietuvos mokyklų žaidynių TV laidai sakė mergina.

J.Jocytės pavardė žiniasklaidą apskriejo po to, kai susitikimo su lietuve akimirkomis pasidalijo buvusi prancūzų krepšinio žvaigždė Tony Parkeris. Būtent su ilgamečio "San Antonio Spurs" lyderio valdomu Vilerbano ASVEL klubu trejų metų sutartį neseniai pasirašė lietuvė. ASVEL komandos sudėtyje ji jau debiutavo Eurolygoje ir įsirašė savo vardą į krepšinio istoriją. Tačiau 184 cm ūgio lietuvės tikslai – gerokai didesni.

"Mano didžiausias tikslas – žaisti WNBA. Noriu pajausti, koks ten lygis, pamatyti kaip vyksta treniruotės ir kaip atrodo visas gyvenimas iš arti", – dalijosi J.Jocytė.

– Juste, nors esate dar labai jauna, ką jums davė sportas?

– Davė tikrai daug. Išmokau savarankiškumo, anksčiau subrendau ir kaip žaidėja, ir kaip asmenybė. Įgavau daug pasitikėjimo savimi, anksčiau tokia tikrai nebuvau. Net ir mokytojai pastebėjo, nes aktyviai dalyvauju pamokose. Krepšinis mano gyvenime padėjo pagrindus.

Be to, sportuojant atsiranda disciplina – juk laisvo nuo treniruočių laiko nėra daug, o padaryti reikia nemažai. Dienos, kai nėra treniruočių, išbalansuoja. Kaip? Pavyzdžiui, grįžus iš mokyklos žinau, kad turiu atlikti namų darbus, tačiau nieko nesinori daryti. Norėdama išlaikyti ritmą pasidarau asmeninę treniruotę.

– Su merginų jaunučių (iki 16 metų) rinktine Europos čempionate iškovojote sidabrą, pati patekote į simbolinį čempionato penketą. Ką trylikametei reiškė lipti ant tokios apdovanojimų pakylos?

– Manau, kad viskas prasideda nuo kolektyvo: kaip pats įsilieji, kaip komanda tave priima. Mes puikiai su tuo susitvarkėme, buvome kaip šeima ir aikštėje, ir už jos. Ir merginos man padėjo, ir aš atidaviau viską.

– Debiutavote ir moterų rinktinėje. Kokius pagrindinius skirtumus tarp jaunimo ir moterų krepšinio pastebėjote?

– Pagrindiniai skirtumai yra trys: jėga, greitis ir matmenys. Šie dalykai skirsis, net jei lyginsime aštuoniolikmečių rinktinę su moterų komanda.

– Dažnai imatės iniciatyvos lemiamais momentais, atakuojate per varžovių rankas. Iš kur toks šaltakraujiškumas ir pasitikėjimas savimi?

– Pasitikėjimas išaugo savaime ir džiaugiuosi, kad jis yra, nes daug kam nepavyksta to išsiugdyti. O visa kita – individualus darbas, kurio niekas nemato.

– Kas svarbiau: talentas ar darbas?

– Žinoma, kad darbas. Gali būti labai talentingas, tačiau be juodo darbo tai nieko nereiškia.