Ką galima nuveikti per parą? Kaunietis T. Grabauskas įrodė, kad įmanoma beveik be atokvėpio nuplaukti 7,6 km, numinti dviračiu 360 km ir dar nubėgti 84,4 km. Tokius rodiklius atletas užfiksavo dvigubo ultratriatlono planetos pirmenybėse Vokietijoje.
Trasoje sugaišęs 23 val. 53 min. 05 sek., jis finišavo ketvirtas, aplenkęs net 59 varžovus.
Pernai rudenį Italijoje T. Grabauskas tapo pirmuoju lietuviu, įveikusiu trisdešimtgubo ultratriatlono varžybas, kuriose atletai turėjo įveikti protu sunkiai suvokiamą distanciją: nuplaukti 114 km, dviračiu numinti 5,4 tūkst. km ir nubėgti 1 266 km. Tai jis padarė maždaug per mėnesį.
„Dabar buvo gerokai paprasčiau. Galima sakyti – viena gera treniruotė“, – šypsojosi iš Vokietijos grįžęs kaunietis.
Pasak T. Grabausko, į planetos pirmenybes susirinko nemažai pripažintų atletų iš tradicinių ir pasaulyje itin populiarių „Iron Man“ varžybų. Jie nekantravo išbandyti jėgas dvigubai ilgesnėse distancijose.
– Turbūt daugeliui Jūsų konkurentų trasa atrodė neįprastai ilga, o jums, atvirkščiai, – pernelyg trumpa. Kaip prieš startą vertinote savo galimybes?
– Kai pamačiau, kad susirinko aštrūs ir greiti vyrukai, o dar su tokia rimta ekipuote ir įranga, pamaniau, kad būtų gerai bent įkelti koją į dvidešimtuką. Tačiau įvertinau oro sąlygas ir supratau, kad tai gali būti mano pranašumas. Naktį žadėjo apie 25 °C karščio, dieną – per 35 °C. Aš karštį neblogai ištveriu. Dalyviams buvo parengta ideali, mišku besidriekianti trasa, bet daugelis neįvertino, kad ir ten bus labai tvanku. Tad starto rytą pakeičiau savo strategiją. Dar kartą pažiūrėjau, kaip prieš startą komplektuojasi varžovai, – jų aprangą, šalmus, netgi maistą, kurį jie ėmė į trasą. Supratau, kad jie daro klaidų ir jiems bus labai sudėtinga. Suvokiau, kad galiu kopti aukštai.
Naktį žadėjo apie 25 °C karščio, dieną – per 35 °C. Karštį neblogai ištveriu.
– Kaip sekėsi trasoje?
– Plaukimas susiklostė sklandžiai. Sėdęs ant dviračio nusprendžiau visus 360 km numinti nesustodamas, ir tai pasiteisino. Vėliau bėgdamas naktį įveikiau maždaug maratoną (apie 42 km – aut. past.) ir sustojau trumpo atokvėpio. Grįžau penktas, likus 20 km, pasitraukė antras bėgęs atletas. Bandžiau vytis prizininkų trejetą, bet niekaip… Pasaulio čempionu tapo vokietis Tomas Dreyeris – 21 val. 26 min. 40 sek., sidabrą pelnė prancūzas Maximilienas Vuylsteke’as – 22 val. 53 min. 36 sek., trečias finišavo lenkas Majkelis Lesniewskis – 23 val. 30 min. 13 sek., o aš – ketvirtas.
– Ar dar buvo likę rezervų?
– Po finišo atrodė, kad atidaviau visas jėgas, bet visada galima mėginti peržengti savo ribas. Dažniausiai man suveikia savisaugos instinktas. Tai gerai, nes kartais per didelis užsidegimas gali kainuoti labai brangiai. Vokietijoje bėgant vienu momentu dingtelėjo mintis, kad pats nelabai suprantu, ką darau ir ką kalbu. Nutariau trumpam sustoti ir nusnūsti, tiksliau – užmerkti akis kokioms 3–4 minutėms. Pats nustebau, kad po tokio trumpo atokvėpio atsirado jėgų. Daugelis trasoje ant savęs pylėsi vandenį, dėjosi ledukų, o man to išvis nereikėjo. Galutinis rezultatas mane nudžiugino.
– Turbūt šios varžybos tapo pasitikrinimu prieš svarbiausius sezono egzaminus?
– Noriu šį sezoną sukaupti daugiau tokių renginių, kad palaikyčiau gerą sportinę formą ir kad būtų smagu emociškai. Vasarą laukia keturgubas ultratriatlonas, vėliau – trigubas, o didžiausias šiemet iššūkis – dešimtgubas. Manau, savo maksimumo dar neparodžiau.
– Startavote ir plačiai nuskambėjusiose bėgimo varžybose Lietuvoje. Vilniuje jums teko palenktyniauti su Lietuvos maratono bėgimo čempionais ir vienu greičiausių pasaulio ultramaratonininkų Aleksandru Sorokinu. Kokį įspūdį paliko šis renginys?
– Bėgau tik 50 km. Po šio renginio šokau į automobilį ir nuvažiavau iki Latvijos, kur įveikiau maratoną. Paskui dar dalyvavau šešių valandų bėgimo varžybose Estijoje, kur užėmiau antrą vietą. Tokiuose renginiuose man svarbu ne tiek užimta pozicija, kiek populiarinti mūsų sportą. Todėl mėgstu pabendrauti su kitų rungčių atletais ir sirgaliais. Noriu parodyti žmonėms, kad mūsų galimybių ribos yra labai plačios, kad daugelis nė neįsivaizduoja, kiek daug gali jų kūnas, jei yra tinkamai ir nuosekliai treniruojamas.
– Gal jau turite savo auklėtinių?
– Pastaraisiais metais daugėja žmonių, kurie nori būti universalūs atletai. Jiems įdomu ne tik nubėgti maratoną, bet ir daug nuplaukti, nuvažiuoti dviračiu. Su jais mielai dalijuosi žiniomis ir sukaupta patirtimi. Šiuo metu keli bičiuliai kartu su manimi rengiasi ultratriatlono varžyboms. Neabejoju, kad bendromis pastangomis pasieksime gerų rezultatų.
Naujausi komentarai