Europos vyrų krepšinio čempionatas Lietuvai baigtas. Apmaudžiai, gėdingai, kvailai. Tinka visi neigiami epitetai. Bet aš norėčiau padėkoti rinktinės treneriui Ramūnui Butautui, ir štai už ką:

1. Ačiū už tai, kad mes visi sutaupėme pusę savaitės nervų. Kiek plaukų būtume nusirovę, jeigu Lietuvos krepšininkai būtų žaidę dramatišką ketvirtfinalio mačą su, pvz., graikais, kiek žilų plaukų mums kainuotų pusfinalis ir, gink Dieve, finalas! Ačiū, treneri!

2. Ačiū už tai, kad sudėjus visas lig šiol žaistas rungtynes galime gauti vieną gerą mačą. Vienas geras kėlinys su ispanais, vienas - su bulgarais, pusė kėlinio - su slovėnais, ir dar po pusę - su lenkais ir turkais. Jeigu visa tai būtų “sukritę” vienose rungtynėse, bent vieną kartą būtume pasidžiaugę gražia pergale.

3. Ačiū už tai, kad įrodėte, jog Mantas Kalnietis gali vadovauti komandai. Kai jis tris su puse rungtynių praleido ant suolo, visi buvome pradėję abejoti, kad jis tinkamas rinktinei - treneris juk nepasitiki.

4. Ačiū už pademonstruotą komandos valią. Rungtynėse su ispanais buvo akivaizdu, kad treneris - visiškoje depresijoje, bet krepšininkai rengia pasitarimus aikštelėje. “Treneris liepė daryti taip, kaip darom iš tikrųjų?”

5. Asmeniškai noriu padėkoti už pažastis. Savo pažastis. Po rungtynių su slovėnais viešai pažadėjau, kad jeigu lietuviai laimės auksą, vašku išsidepiliuosiu pažastis. Po pirmojo mačo su ispanais kėlinio jau buvau pradėjęs baimintis dėl savo pažastų saugumo. Ačiū!

Bet gal gana tokių liūdnų juokų. Praėjus porai valandų po mačo, pamėginsiu logiškai sudėti mintis apie lietuvių fiasko.

R.Butautas galėtų teisintis, kad ispanai sutraumavo M.Kalnietį, ir tai buvo lemtingas mačo momentas. Sutikčiau su tokiu teiginiu, ypač prisiminęs, kaip antrajame kėlinyje (“puiki” atkarpa 0-23) mūsiškiai kamuolius vieną po kito dovanojo priešininkams ir nesugebėjo suregzti nieko panašaus į ataką. Taip, Mantas komandai buvo labai svarbus. Šiandien, užvakar ir per likusias trejas varžybas. Tiesa, jis tik šiandien iš tikrųjų gavo pažaisti. Kodėl, treneri? Kodėl atakoms vadovavo nieko doro per visą čempionatą nepademonstravęs Andrius Mažutis, sunkiai kamuolį per pusę aikštės persivarantis Tomas Delininkaitis ir visiškai aikštės nematantis Artūras Jomantas, kai Mantas su Jonu Mačiuliu draugiškai šildė suolą?

Treneris taip pat galėtų priekaištauti lyderiu taip ir netapusiam Linui Kleizai. Galėtų. Bet ar jis tam turi teisę? L.Kleiza yra lyderis (prisiminkim, kaip jis tempė jaunimo rinktinę), jis yra puikus metikas, didelė jėga po krepšiu. Bet jis nėra žaidimo kūrėjas, ir jis pataiko tuomet, kai komanda jam sukuria progą, o čia jau trenerio darbas. Aiškiai - prastai atliktas. Ir jis nėra tas, kuris komandą tempia lipdamas per galvas. O kitos galimybės R.Butautas jam tiesiog nepaliko.

Blankiai atrodė broliai Lavrinovičiai? Kažin kodėl... gal todėl, kad jie taip pat yra komandinio stiliaus žaidėjai? Regis, sąvoka “komanda” šių metų Europos čempionate reiškė tikrai nedaug.

Lemiamame mače neturėjome Simo Jasaičio. Taip. Bet turėjome jį likusiuose keturiuose, tik kažkodėl to nepakako. O juk ir arkliui aišku, kad mačas su ispanais tikrai neturėjo būti lemiamas.

Čempionate nedalyvavo Šaras, Šiška ir Kaukė. Bet tuo pasiteisinti būtų galima nebent tokiu atveju, jei jie visi trys būtų gavę sunkias traumas prieš pat pirmenybių startą. Treneris puikiai žinojo, ką vežasi į Lenkiją ir turėjo marias laiko apmąstyti, kaip žaisti su tuo, ką turi. O jis tikrai turėjo pakankamai, kad bent jau garbingai kautis tarp aštuonių geriausių Europos komandų.

Vilčių nepateisino A.Mažutis. Švelniai pasakyta. Bet jeigu žaidėjas susimauna vienose rungtynėse, antrose, ir trečiose, kam jį leisti ketvirtose ir penktose, ir dar labai svarbiais momentais? Gal pasitaisys? Toks motyvavimas tinka mokyklai, bet ne rinktinei.

Palūžo komandos moralė? Akivaizdu. Ir sunku tikėtis stebuklo iš komandos, kuri laksto po aikštelę kaip višta be galvos. O galva turėjo būti treneris.

Komentatorius Robertas Petrauskas viliasi, kad Lietuva gaus vadinamąją “laukinę kortą” ir į kitąmet vyksiantį Pasaulio čempionatą važiuos su vardiniu kvietimu už nuopelnus krepšiniui. Žinote ką? Po tokio fiasko, Lietuvą į Pasaulio čempionatą būtų galima pakviesti ne už nuopelnus, o nebent iš užuojautos.

Liko vienos rungtynės. Ir visai nenorėčiau, kad lietuviai “dėl garbės” laimėtų prieš serbus. Kaip tik, būtų labai negražu pakišti kiaulę komandai, kuri kur kas labiau už mūsiškę nusipelnė teisės kovoti dėl medalių.

Taigi ačiū, treneri! Ačiū bent už tai, kad parodėte, kad rinktinei reikia trenerio.

O pabaigai - naujausias pokštas: Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas nuoširdžiai atsiprašo už tai, kad per klaidą į Farerų salas išvyko krepšinio rinktinė, o į Lenkiją - futbolo.