„Medalis estafetėje pakėlė nuotaiką. Nors ji ir šiaip nebuvo labai prasta, penkiakovėje tiesiog neįmanoma visada laimėti“, – po pasaulio čempionato aiškino Andrejus Zadneprovskis.

Pasaulio čempionatą Budapešte (Vengrija) Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės rinktinė baigė gražia gaida. Vyrų rinktinė, kurią sudarė A.Zadneprovskis, Edvinas Krungolcas ir Justinas Kinderis, estafetės varžybose laimėjo sidabro medalius. Lietuvos penkiakovininkai pakartojo 1998 bei 2002 metų pasiekimus.

Budapešte lietuviai surinko 5708 taškus ir vos 20 atsiliko nuo Baltarusijos trio – Jegoro Lapo, Dmitrijaus Meliacho ir Michailo Prokopenkos.
Asmeninėse varžybose lietuviams sekėsi ne taip gerai. Dukart pasaulio čempionas A.Zadneprovskis jose užėmė devintą, o 2006 metų planetos čempionas E.Krungolcas – tryliktą vietą. Tadas Žemaitis ir Justinas Kinderis nepateko į finalą. Moterų varžybose Julija Kolegova buvo 20-a, Laura Asadauskaitė – 22-a, o Donata Rimšaitė – 32-a. Tačiau ši sportininkė pagal reitingą garantuotai gaus kelialapį į olimpines žaidynes.
„Merginos nestartavo taip, kaip tikėjomės. Tačiau specialiai nesirengėme čempionatui, nes dėmesį telkiame į olimpiadą. Manau, kad aiškesnį vaizdą pamatysime po Europos čempionato liepos pabaigoje“, – sakė Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas.

Rezultatą lemia smulkmenos

– Andrejau, kaip vertinate rezultatus pasaulio čempionate? – paklausėme A.Zadneprovskio.
– Sidabro medalis estafetėje tapo šiokia tokia paguoda. Tačiau nebuvau per daug nusivylęs ir po asmeninių varžybų. Penkiakovėje laimėti visų varžybų neįmanoma, todėl nedarau tragedijos dėl devintos vietos.
– Per paskutinę estafetės rungtį – bėgimą – iš baltarusių persvaros atėmėte 20 sekundžių. Kodėl pritrūko paskutinių keturių sekundžių?
– Galbūt dar nebuvau visiškai atsigavęs po asmeninių varžybų. Be to, kartu su manimi bėgęs Michailas Prokopenka yra pajėgus penkiakovininkas, čempionate jis demonstravo gerą sportinę formą. Nemanau, kad buvo realu pralenkti jį 25 sekundėmis. Aišku, apmaudu, kad iki aukso pritrūko vos kelių akimirkų, tačiau nugalėti nori visi, stengiasi iš paskutiniųjų. Dabar jau vėlu kažką galvoti. Sidabro medalis – taip pat geras rezultatas.
– Kodėl Budapešte nepavyko medalio laimėti ir asmeninėse varžybose?
– Kaip ir minėjau, penkiakovės rezultatus visais laikais nuspėti būdavo sunku. Beveik neabejoju: jei iš naujo surengtų asmeninių varžybų finalą, galutinė rikiuotė gerokai pasikeistų. Aišku, nesakau, kad pasaulio čempionai nenusipelnė laimėti. Tiesiog labai daug priklauso nuo smulkmenų. Jei esi įgijęs gerą formą, žinai, kokius rezultatus parodysi bėgimo ar plaukimo rungtyse, kiek taškų uždirbsi. O fechtavimo rungtyje nieko negali prognozuoti – padarysi ne tokį žingsnį ir pralaimėsi kovą. Dar mažiau aiškumo jojimo rungtyje, nes labai priklauso, koks atiteks žirgas.
Kuriozai Budapešto baseine
– Asmeninėse varžybose, sugedus laikino baseino konstrukcijoms, pasikeitė rungčių eiliškumas. Ar tai labai išmušė iš ritmo?
– Pirmą kartą per savo karjerą susidūriau su tokiu nesusipratimu. Vengrai norėjo, kad varžybos vyktų vienoje vietoje, todėl viename stadione įrengė ir jojimo aikštelę, ir laikiną baseiną. Tačiau, pasibaigus moterų varžyboms, kažkas atsitiko baseino konstrukcijoms ir iš jo išbėgo vanduo. Todėl po fechtavimo rungties iš karto teko joti. Tai šiek tiek išmušė iš ritmo. Be to, po plaukimo rungties pats būčiau traukęs burtus dėl žirgo. Sunku buvo ir bėgti iškart po plaukimo rungties. Jaučiau, kad raumenys dar nėra atsigavę, tad ir rezultatas nebuvo toks geras. Žodžiu, pakartosiu, kad penkiakovėje viską lemia daugybė smulkmenų.
– Pasaulio čempionatas buvo viena paskutinių repeticijų prieš Pekino olimpiadą. Kas laukia Kinijoje?
– Pasirengimas žaidynėms vyksta pagal planą. Jaučiu, kad fizinėms rungtims esu pasirengęs neblogai, galbūt dar reikėtų patobulinti technines rungtis ir tikėtis sėkmės su žirgeliu. Tačiau apskritai jaučiuosi ramus. Norėtųsi iškovoti olimpinį medalį, bet tai priklausys ne vien nuo manęs ir mano formos. Visiškai nenustebčiau, jei Pekine čempionu taps ne vienas favoritų, o sportininkas, kuris reitinge yra 20-as ar 25-as.
Tokių atvejų jau yra buvę anksčiau. Pavyzdžiui, Barselonos olimpiniu čempionu tapo lenkas Arkadiuszas Skrzypaszekas, kuris prieš tai gal tik sykį buvo laimėjęs nacionalinį čempionatą, o tarptautinėse varžybose išvis neiškovojęs skambių pergalių. Žodžiu, iššauti gali bet kas, tačiau į Pekiną važiuosime kovoti. Svarbiausia, kad nenuviltų sveikata. Kol kas traumų pavyksta išvengti, o tai – svarbiausia.