R. BACIUŠKA: GRĮŽĘS IŠ DAKARO DAR DVI SAVAITES KOSĖJI SMĖLIU

Apie Dakaro ralio užkulisius, begalinį šeimos palaikymą ir viską keičiantį vidinį nusiteikimą, leidžiantį skinti prizines vietas šį antradienio vakarą LNK kalbės jaunasis lenktynininkas Rokas Baciuška, jau antrus metus iš Dakaro ralio grįžtantis su prizine vieta.

„Tu išvažiuoji būti pats geriausias. Neišvažiuoji būti antras ar trečias. Kam tada važiuoti į varžybas, nėra tikslo. Mano tikslas yra nugalėti. Atvažiavai, nugalėjai, išvažiavai iškelta galva ir viskas”, – kalbės R. Baciuška.

Tam, kad šiandien Rokas stovėtų tarp geriausių pasaulio sportininkų, daugiausia įtakos turėjo jo šeima, kuri nuo mažų dienų savo sūnų leido sėsti prie vairo ir skatino siekti geriausių rezultatų. Rokas ne tik tapo Lietuvos čempionu, vėliau geriausiu Baltijos šalyse, tačiau netrukus išplaukė į dar platesnius tarptautinius vandenis. Paauglystėje jam teko gyventi ir sportuoti Italijoje, bet grįžus į Lietuvą, laukė paprasto jaunuolio pareigos ir mokykla. Todėl šis etapas, kuris truko trejus metus, buvo ne tik smagus, bet ir pilnas iššūkių, mat, pajautus pergalių skonį, jaunuoliui greit užaugo sparnai, todėl mokykla ne visada rūpėjo.

Arba kartais per kopą važiuoji, užstabdai ir visas smėlis tau ant veido, pilnos akys smėlio.

„Varžybos pasibaigdavo, parskrisdavau atgal, mokiausi Lietuvoje ir tai nebuvo lengva daryti. Daug praleidi, sunku pasivyti draugus. Tėvai versdavo mokytis ir tai normalu, o aš sakiau, kam ta mokykla, aš būsiu sportininkas, milijonus uždirbsiu, kam čia dabar reikia mokytis, išmokys gyvenimas. Aš nėjau į privačią mokyklą, nors daug kas iš profesionalių sportininkų eina privačiai, Tauragėje tokių galimybių nebuvo, tačiau šiandien tuo džiaugiuosi.“  

Laidos metu Rokas bus itin atviras: buvo išdykęs ir aktyvus vaikas, todėl iššūkių kildavo ir per treniruotes, tačiau į vietas viską sustatydavo tėtis, kuris žinodavo, ką pasakyti. Taip R. Baciuška atsidūrė tarp stipriausių pasaulio sportininkų ir pradėjo skinti svarbiausius savo karjeros medalius, apie kuriuos dauguma vis dar svajoja. Tačiau ar bent nutuokiate, kaip atrodo kelionė per dykumos smėlį, kuomet virš tavo galvos nėra nei stogo, nei langų? Būtent taip atrodo bagiu važiuojančio R. Baciuškos kasdienybė.

„Po Dakaro, kai grįžti, dar dvi savaites smėliu kosėji, nes tiek plaučiai prisikvėpuoja. Kartais būna, kad tu važiuoji paskui automobilį ir tiesiog valgai smėlį. Arba kartais per kopą važiuoji, užstabdai ir visas smėlis tau ant veido, pilnos akys smėlio.”

Kodėl lenktynininkai moka šimtus tūkstančių, jog galėtų važiuoti Dakaro ralio trasa? Apie ką svajoja Rokas? Ir kaip jaučiasi kartu su stipriausiais pasaulio lenktynininkais, dalyvaudamas pasaulio geriausiųjų apdovanojimuose? Šį antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.