Rankinio federacijos vadovas: mes įpratę gyventi spartietiškai | kl.lt

RANKINIO FEDERACIJOS VADOVAS: MES ĮPRATĘ GYVENTI SPARTIETIŠKAI

"Nėra taip, kad federacijoje visą laiką vaikštau kostiumuotas. Esu dirbęs ir rungtynių pranešėju, ir statistiką vedžiau, teko net didžėjumi pabūti", – juokėsi Donatas Pasvenskas. 40-metis kaunietis, vadovaujantis šalies rankiniui, neseniai buvo perrinktas naujai ketverių metų kadencijai.

Kai 2016-aisiais D.Pasvenskas pirmą sykį iškėlė savo kandidatūrą Lietuvos rankinio federacijos (LRF) prezidento rinkimuose, šios sporto šakos bendruomenė jį priėmė entuziastingai – žinomų rankininkų šeimoje augęs kaunietis, nors ir ne vienus metus dirbo Kauno "Žalgirio" krepšinio klube, ne iš nuogirdų žinojo situaciją giminingoje sporto šakoje.

Tačiau čia pat skambėjo ir abejonių: ar žmogus iš dėmesiu lepinamo krepšinio pasaulio sugebės savo patirtį pritaikyti kur kas kuklesnėje dirvoje?

Vis dėlto naujasis vadovas, neužtrukęs įrodyti savo gebėjimų sporto rinkodaros ir vadybos srityse, įpūtė naujų vėjų ir į rankinį. Nors ir turėdama ribotus išteklius, LRF pamažu vaduojasi iš ją smaugusios skolų kilpos, o rankininkų rezultatai tarptautinėje arenoje įkvepia vilties, kad noras dar kartą pakovoti pasaulio ar Europos čempionato finaliniame etape lietuviams netaps nepasiekiama svajone.

– Pabūkite atviras: ar per tuos ketverius metus nenusivylėte įbridęs ne į pačius sočiausius rankinio vandenis? – pasiteiravome D.Pasvensko.

– Tikrai ne. Tai rodo, kad šiemet siekiau pratęsti savo darbą. Žinoma, ateidamas į Rankinio federaciją buvau labiau optimistas, bet teko tapti realistu. Rankinio ir apskritai sporto realybė Lietuvoje yra gana liūdna. Nors valdžios vyrai labai mėgsta fotografuotis su nugalėtojais, bet mūsų valstybės požiūris į sportą – nesuprantamas. Europoje rastume vos vieną kitą šalį, kurioje ši sritis gyvena nugrūsta į užkampį. Faktas, kad Lietuvoje, ypač jauniems sportininkams, nelengva nei finansiškai, nei infrastruktūros aspektu.

Labai įsiminė pirmaisiais mano kadencijos metais mūsų vyrų pasiekta įspūdinga pergalė Vilniuje prieš norvegus, kurie po kelių mėnesių tapo pasaulio vicečempionais. Tai buvo įrodymas, kad mūsų rankinis yra gero lygio. Įstrigo ir dvikova pasaulio čempionato atkrintamosiose atrankos varžybose su islandais, kai Vilniuje laimėjome vieno įvarčio persvara. Visa spauda apie tai parašė, o ryte paaiškėjo, kad po mačo buvo perskaičiuoti įvarčiai ir mūsų pergalė anuliuota – paskelbtos lygiosios.

Galiausiai šių metų situacija, kai, regis, ir dėl burtų pasisekė, ir atmosfera rinktinėje buvo puiki, bet pandemija viską nubraukė. Europos rankinio federacija (EHF) nerado galimybių atidėti rungtynių su lenkais ir mes netekome realaus šanso pakovoti dėl kelialapio į pasaulio čempionatą.

– EHF drastišką sprendimą išvis nutraukti atrankos kovas viešai pavadinote šokiruojančiu. Ar sulaukėte kokios nors EHF reakcijos?

– Tyliai sutikti su EHF sprendimu būtų buvę neteisinga dėl žaidėjų ir trenerių darbo bei lūkesčių. Atėjo metas pasakyti, kad mes nesutinkame nei su sprendimu, nei su tuo, kaip jis buvo priimtas. Gavome ne tik raštišką atsakymą, bet ir asmeninį. Mums paskambino EHF prezidentas Michaelis Wiedereris ir pasikalbėjome. Papasakojome apie situaciją mūsų šalies rankinyje, išklausėme jo argumentų. Nors sprendimo pakeisti negalėjome, mums buvo svarbu ir tai, kad buvome išgirsti, nes turbūt ne kiekviena šalis sulaukia tokio EHF prezidento dėmesio.

– Vis dėlto bet kuriam LRF prezidentui bene opiausias – federacijos skolų klausimas. Ar pavyko jas bent kažkiek apmažinti?

– Iš gerokai ankstesnių laikų paveldėjome nemenkus įsiskolinimus. Todėl vienas pagrindinių tikslų buvo atsikratyti šio šleifo. Vienu metu federacijos skolos siekė 680 tūkst. litų (apie 200 tūkst. eurų). Pavyko jas apmažinti iki 70 tūkst. eurų. Atsirandant galimybių atsiskaitome tiek su fiziniais, tiek su juridiniais asmenimis. Situacija tapo ramesnė, nes dabar nėra jokių teismo procesų, yra sudėlioti grąžinimo grafikai. Nepaisant mums mažėjančio valstybės finansavimo, per artimiausią kadenciją mėginsime skolų atsikratyti visiškai.

– Kodėl rankinis lėšų iš biudžeto gauna vis mažiau?

– Man sunku spręsti, tačiau naujoji sporto finansavimo tvarka kelia daug klausimų daugumai federacijų. Bėda ta, kad skelbiama apie žymiai padidintas lėšas sportui, tačiau dalis jų išdalijama abejotinos vertės projektams, įvairaus plauko organizacijoms, kurios tikros sportinės veiklos anksčiau išvis nevykdė. Jų projektai dažnai neturi jokios išliekamosios vertės, nekalbant apie sportinį lygį. Pats principas finansuoti federacijas pagal pasiektus aukštojo meistriškumo rezultatus yra teisingas, tačiau vėlgi – žaidimų sporto šakose konkurencija yra nepalyginamai didesnė nei kitose. Rankinis – viena populiariausių sporto šakų Europoje, todėl pelnyti medalius yra nepaprastai sunku. Manau, kad finansavimo kriterijai galėtų būti objektyvesni, apimantys ir masiškumą, ir visą sporto šakos kontekstą. Apskritai, pasigendu valstybės ilgalaikės investavimo į sportą strategijos.

Pasaulio čempionams prancūzams pralaimėjome vienu įvarčiu. O jų biudžetas bene 100 kartų didesnis – 25 mln. eurų!

– Kiek 2020-aisiais gausite lėšų iš biudžeto?

– Federacijai paskirta 300 tūkst. eurų. Už šias lėšas turime išlaikyti rekordiškai daug – net devynias įvairaus amžiaus nacionalines rinktines. Yra suaugusieji, jaunimas, jauniai, paplūdimio rankinis. Kai kolegoms iš užsienio pasakau, su kokiomis lėšomis verčiamės, jie netiki. Pavyzdžiui, žaidėme vienoje grupėje su rumunais ir portugalais. Jų biudžetai yra atitinkamai 4–5 mln. ir 6–7 mln. Pasaulio čempionams prancūzams pralaimėjome vienu įvarčiu. O jų biudžetas bene 100 kartų didesnis – 25 mln. eurų! Europoje nesame pastumdėliai, nors pinigais su konkurentais negalime lygintis nė iš tolo.

– Ar nėra galimybių tai kompensuoti iš savivaldybių finansuojamų programų?

– Savivaldybės prisideda prie mūsų organizuojamų renginių ir tai mums yra nemenka pagalba. Per pastaruosius ketverius metus Klaipėdoje ir Kaune surengėme tris B divizionų Europos čempionatus. Tai vaikinų (iki 18 metų) ir merginų (iki 17 ir iki 19 metų) turnyrai. Kitąmet Klaipėdoje dar vyks merginų iki 17 metų antrojo diviziono pirmenybės. Tikrai jaučiame savivaldos paramą, todėl pavyksta varžybas surengti taip, kad teisėjai ir komisarai net rašosi į eilę dirbti mūsų turnyruose, nes žino, kad čia viskas bus organizuota aukščiausiu lygiu.

– Vyrų rinktinės ir nacionalinės lygos situacija nėra tragiška, kitąmet pozicijas dar sustiprins reformuota Baltijos lyga, bet moterų rinktinė ir šalies čempionatas, kuriame žaidžia vos keturi klubai, atrodo niūrokai...

– Prieš ketverius metus tikėjomės, kad moterų rinktinės žengs į priekį padedamos trenerių iš Danijos. Iš pradžių progresas lyg ir vyko: rinktinė sužaidė lygiosiomis su Vokietija, iki paskutinių minučių grūmėsi su galinga Ispanijos komanda. Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje lūžio neįvyko. Nepaisant to, mes esame dėkingi kolegoms iš Danijos už naudingą patirtį, bet dabar bandome kitus variantus. Grįžome prie mūsų specialistų, nors bendradarbiaujame ir su užsieniečiais. Kitąmet Klaipėdoje vyks Europos merginų antrojo diviziono pirmenybės. Jose mūsiškes treniruos perspektyvus ispanas Ike Cotrina. Lietuvos moterų rankinio lygos situacija nedžiuginanti, bet tokios mūsų realijos. Kita vertus, iš tų keturių klubų trys yra tvirti rankinio centrai su savo tradicijomis, perspektyviu jaunimu. Bet, žinoma, ateityje komandų norėtųsi daugiau. Dideles viltis siejame su Baltijos lyga, kurioje mūsiškės grūdinasi su pajėgiais Ukrainos ir Baltarusijos klubais.

– Kaip klubiniam rankiniui atsilieps pandemijos padariniai?

– Kol kas sunku prognozuoti, tikiuosi, kad bankrotų išvengsime. Rankininkai jau senokai įpratę prie spartietiškų sąlygų, užgrūdinti sunkumų, todėl turėtų išgyventi ir šią krizę. Mūsų sportas laikosi ne didelių pinigų, o žmonių entuziazmo, pasiaukojimo dėka. Sąstingis didesnių problemų sukėlė kitų sporto šakų klubams, kurie sukaupdavo didelius biudžetus, o dabar tai padaryti bus nepalyginamai sunkiau.

– Birželio pradžioje vykusios visuotinės konferencijos dalyviai jums vienbalsiai dar ketveriems metams patikėjo LRF vairą. Ką numatote pakeisti per antrąją kadenciją?

– Pirmiausia noriu padėkoti rankinio bendruomenei už palaikymą. Mane sujaudino ne patys balsavimo rezultatai, bet vėliau gautos žinutės, išgirsti žodžiai. Stengsiuosi dirbti taip gerai, kaip sugebu. Tam tikros permainos įtvirtintos jau konferencijoje. Nuo šiol turėsime ne vieną, o du viceprezidentus. Greta profesoriaus Antano Skarbaliaus, kurio autoritetas rankinio bendruomenei yra didžiulis, mums talkins ir Kristina Keburė. Ji yra "Fiskars Group" vyresnioji pardavimų vadovė Baltijos šalims, o ši verslo grupė keletą metų padeda ir federacijai, ir Garliavos rankinio klubui. Tikimės, kad verslo atstovė mums padės tobulėti organizacine, komunikacine prasmėmis ir ieškant rėmėjų, mezgant naujus kontaktus. Pokyčių bus ir daugiau. O sporto baruose neatsisakome tikslo pakartoti istorinį pasiekimą ir patekti į didžiųjų turnyrų finalinį etapą.

– Jūsų pareigos federacijoje yra visuomeninės, todėl turite ir pagrindinį darbą. Ar tarp profesinių veiklų lieka laiko šeimai?

– Esu dėkingas artimiesiems, kad mane supranta ir palaiko. Džiaugiuosi, kad šeima neabejinga sportui. Abu mano sūnūs žaidžia ledo ritulį, ne vienus metus lanko šio sporto treniruotes. Gal keista, kad ne rankinio ar krepšinio, kur esu dirbęs aš, bet svarbiausia, kad jiems tai įdomu. Kaip ir man mano veiklos.

GALERIJA

  • Rankinio federacijos vadovas: mes įpratę gyventi spartietiškai
  • Rankinio federacijos vadovas: mes įpratę gyventi spartietiškai
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS