48-erių metų T. Grabauskas startavo tarptautinėse keturgubo ultratriatlono varžybose Lenkijoje.

Jo dalyviams per kelias paras reikėjo 15,2 km nuplaukti, 720 km numinti dviračiu ir 176,6 km nubėgti.

Lietuvis distanciją sukorė per 61 val. 48 min. Plaukimo laikas – 4 val. 49 min., dviračiu važiuota 30 val. 44 min., bėgimas užtruko kiek daugiau nei parą – 25 val. 57 min. Šie rezultatai lėmė galutinę antrąją poziciją ant prizininkų pakylos.

Auksą iškovojo lenkas Mateuszas Wisniewskis (52 val. 43 min.). Trečias finišavo kitas Lenkijos atletas Tomaszas Flasinskis (69 val. 53 min.). Lyderių trijulė gerokai atsiplėšė nuo ketvirtą vietą užėmusio Mindaugo Garmaus (97 val. 4 min.). Savo ruožtu šis lietuvis nepaliko šansų artimiausiam persekiotojui Markui Hohe-Dorstui iš Vokietijos (122 val. 10 min.) ir likusiems dalyviams iš Lenkijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

Prieš mėnesį Vokietijoje dvigubo ultratriatlono pasaulio čempionate T. Grabauskas taip pat pateko tarp geriausių atletų – finišavo ketvirtas tarp daugiau nei 60 dalyvių.

– Kuo pasižymėjo jūsų startas Lenkijoje? – paklausėme ištvermės sporto aso.

– Geru organizavimu ir haliucinacijomis! (Juokiasi – aut. past.). Dėl miego trūkumo ir tvankaus oro buvo tokių krizinių momentų, kokių jau senokai nepatyriau. Pirma rungtis vandenyje man buvo lengviausia, ją įveikiau ramiai ir stabiliu tempu. Norėjosi paspausti, bet supratau, kad laukia dar labai ilga distancija, todėl laikiausi savo plano. Dviračių trasoje startavau sėkmingai, bet po 220 km teko stabtelėti penkiolikai minučių. Ištiko haliucinacijos – mintyse ėmiau bendrauti tik su man matomais draugais. Taip yra nutikę ir anksčiau, bet tikrai nedažnai. Nesakyčiau, kad jausmas buvo nesmagus, bet tikrai nesaugus. Supratau, kad riba pasiekta – miego trūkumas, 30 °C viršijęs karštis padarė savo. Teko pasirinkti pertraukėlę. Per visą varžybų laiką tokių pauzių buvo gal šešios, ilgiausia – iki 15 minučių.

– Kaip klostėsi lemiama kova dėl medalių?

– Bėgimo trasą pasiekiau praėjus maždaug pusantros paros nuo varžybų starto. Kai pradėjau šią rungtį, pirmieji du dalyviai jau buvo kaip reikiant įsibėgėję. Nepanikavau, nes buvau susidėliojęs taktiką, kaip apginti prizinę vietą ir, jei įmanoma, pakilti aukščiau. Gana greitai pavyko pasiekti norimą antrą poziciją. Įveikęs maždaug maratoną (daugiau nei 42 km – aut. past.) ir likus dar trims, supratau, kad išsilaikyti šioje pozicijoje bus nelengva. Vis dėlto tinkama strategija ir kovingas nusiteikimas lėmė, kad po antro maratono mano atotrūkis nuo trečios vietos jau buvo rimtesnis. Taip iki finišo pamažu tolau. Vis dėlto pirmavęs lenkas M. Wisniewskis taip pat neleido suabejoti jo pranašumu.

– Sakėte, kad varžybos Lenkijoje buvo išskirtinai puikiai organizuotos. Kieno dėka?

– Pirmiausia noriu padėkoti Tarptautinei ultratriatlono asociacijai (IUTA) ir šių varžybų organizatoriui Tomaszui Lusui. Sakyčiau, buvo atliktas nerealus darbas. Varžybų dalyviams buvo suteikta viskas, ko tik norėjo ir reikėjo: pirtis, kubilas, dviračių servisas, maistas, gėrimai, elektra, sirgalių palaikymas. Po pirmos rungties iš baseino iki dviračių trasos apie 10 km važiavome lydimi policijos ekipažo ir kelių baikerių. Miestas buvo paralyžiuotas, policija specialiai sustabdė visą eismą, kad saugiai pasiektume pagrindinę lenktynių trasą. Ji – stačiakampio formos, prie kiekvieno posūkio budėjo ugniagesių automobilis su darbuotojais; jie mus stebėjo visą parą, pasitikdavo garso signalais, stabdė eismą, kad mums būtų saugiau. Vietos gyventojai su vaikais, draugais net naktimis pasitikdavo mus paraginimo šūksniais! Atskiro padėkos žodžio nusipelnė mano rėmėjai ir artimieji, ypač pagalbininkas Karolis Banaitis, – su juo Lenkijoje dirbome kaip gerai sureguliuotas konvejeris. Per 61 valandas Karolis miegojo gal tik 5 valandas, nors pats juk nelenktyniavo! Paskutinį rytą turėjome keltis ir tvarkytis gausybę daiktų, tačiau mane pažadino valanda vėliau – žiūriu, viskas jau sutvarkyta.

– Prieš mėnesį Vokietijoje dvigubo ultratriatlono varžybas užbaigėte ketvirtoje vietoje, šįkart Lenkijoje dvigubai ilgesnėje trasoje finišavote antras. Svarbiausias sezono startas bus rudenį – dešimtgubas ultratriatlonas. Ar galima prognozuoti, kad sieksite čempiono titulo?

– Iki to starto dar daug laiko. Sunku prognozuoti, kaip pavyks išlaikyti sportinę formą, kaip pasirengs pagrindiniai varžovai. Man svarbiausia, kad rezultatai – stabilūs, jaučiuosi kopiąs aukštyn. Kita vertus, kai startai gana dažni, tenka forsuoti pasirengimą. Prieš varžybas Lenkijoje spėjau paatostogauti Ispanijoje, bet ir ten intensyviai treniravausi. Po alinančių varžybų kūnui reikia poilsio, bet gulinėti paplūdimiuose nėra kada. Yra ir tiesioginių darbų, ir sportinių tikslų. Laimė, esu sukaupęs jau nemažos patirties, tad galiu pasireguliuoti krūvius, mitybą, pasirinkti tinkamą ekipuotę, susidėlioti strategiją konkrečioms varžyboms. Tai suteikia pranašumo prieš mažiau patyrusius varžovus. Kol kas jaučiu, kad viskas vyksta pagal planą ir man tai patinka!