Krepšinio ekspertas Sergejus Jovaiša sako, kad Lietuvos krepšininkų pergalė prieš slovėnus Europos vyrų krepšinio čempionate leistų tautiečiams nors trumpam pamiršti išgyvenamą sunkmetį ir pasijausti laimingiems, skelbia Lrt.lt.

Pašnekovas prisipažįsta, kad širdyje viltis teberusena, tačiau realias lietuvių galimybes patekti tarp prizininkų jis vertina skeptiškai. Anot jo, rinktinei trūksta susižaidimo, lyderių, o krepšininkų veiksmai aikštelėje neretai primena vaikų žaidimus.

Kaip vertinate Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pasirodymą pirmajame Europos čempionato etape? Ar toks nesėkmingas žaidimas Jums buvo netikėtas?

Tikrai netikėtas. Pasiruošimo laikotarpis buvo pakankamai ilgas ir mes matome ką? Ištisai blogas rungtynes, išskyrus vienas – su ispanais. To priežastis man sunku pasakyti. Vieną mes žinome, kad trūksta tų žaidėjų, trūksta tvarkos žaidime. Kelia nuostabą tai, kad per šitiek rungtynių krepšininkai nesusižaidžia.

Kodėl lietuviai po tokių sėkmingų paskutinių draugiškų rungtynių su pasaulio čempionais ispanais, nuvykę į čempionatą ėmė žaisti taip neužtikrintai? Juk, rodos, atvirkščiai – ta pergalė turėjo juos įkvėpti ir užvesti? Galbūt pernelyg mažai dėmesio skiriama psichologiniam krepšininkų pasiruošimui? 

Psichologinis krepšininkų paruošimas priklauso nuo jų pačių savijautos, nuo to, kaip jie jaučiasi, ar jaučiasi stiprūs, ar ne. Kita vertus, psichologinį pasitikėjimą žlugdo nesėkmės. Nesėkmės yra didelės, kaip pralaimėjimai, ir mažesnės, kaip rungtynių atkarpose visai nesiklijuojantis žaidimas.

Sakyčiau, viena kregždė – visai ne pavasaris ir vienos rungtynės iš dešimt – tai blogas ženklas.

Aišku, pasitikėjimo pergalė turėjo suteikti, nuotaiką pakelti, bet mes matome, kad, išskyrus labai nedideles atkarpas, per tas dešimt rungtynių   rinktinė retai atitiko tai, ką mes visi norėtume matyti ir ką matėme kovojant prieš ispanus.

Pridėkime dar čempionatą, o ten irgi visiškai nieko gero, ir ta pati pergalė išvargta negražioje kovoje.

Šaknys turbūt giliau, visų pirma, sakyčiau, kaip Rimas Kurtinaitis pažymėjo, iš tikrųjų mums trūksta labai aukšto meistriškumo ir nors esame vadinami žvaigždėm, bet esame iš dalies vidutiniokai.

Kaip vertinate trenerio sprendimus rungtynių metu, pavyzdžiui, daugelio kritikuotą žaidėjų keitimą?

Man kritikuoti nebūtų etiška. Kiekvienas tai mato savaip. Aišku, pasiklausus paties trenerio, kodėl jis taip padarė, kiltų savaiminiai atsakymai. Matyt, jis turi kažkokį žaidimo planą.

O tie specialistai ar „ekspertai“, kurių Lietuvoje yra trys milijonai, mato visai kitaip. Ypač mato, kai pralaimima, kai žaidžiama negražiai.

Prisiminkime situaciją prieš dvejus metus. Aš noriu apeliuoti į bandymus paneigti trenerio kompetenciją. Prieš dvejus metus pasiruošimas taip pat prasidėjo pakankamai vargingai, bet jo metu komandos braižas labai aiškiai gerėjo ir rezultatas buvo aiškus – bronzos medaliai, kurie mus džiugina.

Panašaus scenarijaus tikėjausi ir šiais metais. Dabar to sunku tikėtis, aišku, galimybių yra, ir tas palengvėjimas po rungtynių su bulgarais turėtų duoti naudos.

Prisiminkime, kad varžovai, su kuriais susitiksime antrame etape, taip pat jaus didelį psichologinį spaudimą. Jie irgi nenorės pralaimėti. Tai atima papildomų jėgų ir išsilygina galimybes.

Aš tik nesu įsitikinęs, kad atsitiesime po tos moralinės traumos, gautos blogose varžybose. Fiziškai, man atrodo, mes jėgų išsaugojome dar pakankamai. O tas nuolatinis ieškojimas, nervingas bandymas rasti harmoniją – jis kol kas neduoda vaisių, o kuo toliau, tuo labiau varo į neviltį. Tai mes matome iš žaidėjų pasisakymų, o ir pats treneris sako, kad žaidimo planas neįvykdomas. Bet dėl to negalima kaltinti nei trenerių, nei žaidėjų.

Kaip manote, kaip eisis mūsų krepšininkams antrajame čempionato etape? Kuriuos iš varžovų, Jūsų akimis, mūsiškiams bus sunkiausia įveikti? 

Psichologiškai sunkiausia, manau, bus žaidžiant su ispanais. Po pergalės Vilniuje mes turime šiokį tokį pranašumą, bet ispanai moka mobilizuotis, išnagrinės klaidas. Ar mes galime geriau sužaisti, abejoju, bet kad ispanai gali geriau sužaisti – tai tikra tiesa.

Visi kiti (slovėnai, serbai), kaip aš jau minėjau, taip pat bus įsitempę, kadangi pralaimėjimas jiems irgi labai daug kainuotų. Tokia įtampa šiek tiek suvienodins mūsų galimybes.

Kokią vietą čempionate, Jūsų nuomone, pajėgi iškovoti ši rinktinė?

Likus dviems savaitėms iki čempionato pradžios būčiau manęs, kad lietuviai bus tarp prizininkų. Dabar tuo jau esu linkęs abejoti.

Nors,   teoriškai, šitoje sporto šakoje irgi būna visko, kaip ir futbole. Mes matėme kaip „žvejai“ aplošė mūsų futbolininkus, todėl ir mūsų ne visai „super“ žvaigždžių rinktinė gali įveikti bet kokią komandą Europoje.

Ispanus ir graikus manau būsiant finale. O kas laimės finalą, tai čia dar klausimas. Bet pagal pajėgumą, man atrodo, graikai turėtų nužygiuoti. Ispanai neatrodo taip gerai kaip per pasirengimą, bet jų žaidimas gerėja ir jie žino, kaip nugalėti, turi žvaigždžių. Manau, jie tikrai išnaudos tas galimybes.

Kaip manote, kokia ateitis laukia krepšinio Lietuvoje? Ar bus kam pakeisti dabartinės Lietuvos vyrų rinktinės žaidėjus ir ar kada nors turėsime antrą Sabonį?

Man jau vieną sykį taip buvo. Kai mūsų olimpinis čempionas Modestas Paulauskas baiginėjo karjerą, aš pasakiau, kad kito tokio neturėsime. Tai man tada treneris pasakė: „Ką tu čia kvaily kalbi?“.

Ir iš tikrųjų taip įvyko, mes turėjome ne vieną tokios aukštos prabos krepšininką kaip M. Paulauskas, Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir visi kiti.

Taigi aš tikiu – pas mus krepšinis yra, buvo ir bus. Tą rodo mūsų aktyvus ir pakankamai sėkmingas dalyvavimas įvairaus rango Europos ir pasaulio turnyruose. Šie metai buvo kiek vėsesni, bet prisiminkime praėjusius, kur praktiškai kiekviena komanda tapo nugalėtoja arba prizininke.

Mes jau dabar turime visą būrį jaunų krepšininkų, jų dar ir užaugs. Šie žaidėjai niekur nedingo iš Lietuvos, praėjusiais metais triumfavo tarptautinėse arenose. Tik vieną dalyką reikėtų sutvarkyti – kažkaip užsitikrinti, kad visi geriausi žaidėjai susiburtų po Lietuvos rinktinės vėliava. Tada mes neturėsime problemų ir neturėsime klausimų: „Kokią jie vietą užims, ar jie čia pateks, ar laimės prieš bulgarus?“. Tada mes galėsime drąsiai pasakyti – mes būsime finale.

Krepšinį pas mus žaidžia ne tik vyrai, bet ir moterys, tačiau moterų rinktinė, atrodo, visą laiką lieka kiek šešėlyje? Kodėl, Jūsų nuomone, taip yra?

Moterys krepšinyje lieka šešėlyje, bet gal jos labiau mylimos gyvenime ir taip kompensuojama? Šnekant rimtai, čia pozicijos truputėlį apleistos. Galbūt trūksta trenerių, gal vyrų komandose treneriai dirba daugiau ir vengia treniruoti moterų komandas. Reikėtų klausti ir krepšinio federacijos, kodėl moterų krepšiniui dėmesys neskiriamas. Merginos tikrai mėgsta ir moka žaisti krepšinį, bet, deja, jos palengva traukiasi po žingsnelį atgal.

Kaip manote, ar yra sporto šaka ar kita veikla, kuri galėtų užimti vietą, kurią dabar lietuvių gyvenime užima krepšinis? Ar neatrodo, kad dėl krepšinio nepelnytai į šoną nustumiamos kitos sporto šakos, o gal, Jūsų nuomone, taip ir turėtų būti? 

Ne. Krepšinis yra labai sena, gili tradicija, paremta pasiekimais. Atsiminkite, nuo kurių metų lietuviai dalyvavo Europos pirmenybėse, tapo čempionais. Po to, kai po karo prisiminimai dar švieži, vėl atgaivinamas krepšinis, vėl aukšti pasiekimai, vėl tarptautinėse varžybose skamba lietuviškos pavardės.

Žodžiu, yra į ką lygiuotis, kuo sekti. Krepšinio rinktinės atstovė kažkada buvo Sabonio karta, kuri davė pradžią, vadinkime, Jasikevičiaus ir panašiai kartai. Geometrine progresija visų krepšininkų daugėja ir, manau, kad dėl to krepšinis ir išliks antroji Lietuvos religija.

O kitos sporto šakos kartais blyksteli, bet...Sakykime, jeigu Virgilijus Alekna diską nusviedžia labai toli ir laimi čempiono titulą, tai nereiškia, kad visi paaugliai čiups diskus ir bėgs mėtyti jų į stadioną ar į paupius. Arba jeigu Daina Gudzinevičiūtė laimėjo olimpinį aukso medalį, tai nereiškia, kad kiekvienas griebs šautuvą ir bėgs šaudyti.

Tiesiog krepšinis yra labai prieinama sporto šaka. Pasikabinai kokį lanką nuo dviračio ar iš vielos ir prašau, gali judėti, imituoti tuos žmones, kuriuos matei per televiziją, juos pamėgdžioti, palengva augti iki tikro krepšininko.

Ar krepšinis vis dar sutelkia Lietuvą?

Žinoma, kad taip. Jeigu mes laimėsime prieš Slovėniją, tai pamatysite, kas dėsis gatvėse. Prisiminkime neseną praeit, kas vyko prieš dvejus metus: pilnos gatvės žmonių, automobilių, vėliavos. Trumpam pamirštume, kad gyvename sunkmečiu ir jaustumės laimingi, tarsi būtume patys iškovoję tai, ko trokštame.