"Neįsivaizduojate, kiek buvo įdėta pastangų rengiantis pasaulio čempionatui. Dabar norisi tik vieno – ilsėtis", – pripažino tris medalius iš planetos dviračių treko pirmenybių parsivežusi Simona Krupeckaitė.

26-erių uteniškė pasaulio rekordu (33,296 sek.) laimėjo auksą 500 m atskiro starto lenktynėse ir bronzos apdovanojimus sprinto ir komandų sprinto (su Gintare Gaivenyte) lenktynėse. Savo medalių kraitį Purškovo "BGZ Arena" treke rinktinės lyderė galėjo papildyti dar vienu, bet prieš keirino rungtį sekmadienį pasijuto blogai – peršalo.

"Dabar jaučiuosi jau geriau, turėsiu laiko gydytis", – interviu dienraščiui sakė S.Krupeckaitė, antrus metus iš eilės parsivežanti medalių iš pasaulio čempionatų. Pernai Mančesteryje dviratininkė iškovojo du sidabro medalius.

– Prieš čempionatą sakėte, kad būtų gerai iškovoti bent vieną medalį. Į Panevėžį parsivežėte tris...

– Trys tikrai geriau nei vienas. Esu labai laiminga. Šį sezoną įdėjome labai daug pastangų, todėl labai džiaugiuosi, kad jos atsipirko. Pirma čempionato diena apskritai atrodo kaip pasaka, iki šiol negaliu patikėti, kad pagerinau pasaulio rekordą. Po to jau buvo sunkiau, nes tam pasirodymui išeikvojau labai daug jėgų.

Labai norėjau pasiekti rekordą ir atidaviau visą save. Žinoma, iš visų jėgų stengiausi ir vėliau, bet jaučiau, kad peršalimas pamažu paima viršų. Tai šiek tiek sutrukdė ir sprinto, ir, be abejo, keirino varžybose. Ten taip pat tikėjausi neblogai pasirodyti, bet išėjo, kaip išėjo. Nieko tokio.

– Turbūt nereikia klausti, kuris medalis pats brangiausias?

– Brangūs visi, bet, žinoma, auksas spindi labiausiai. Man patinka visos treko rungtys, tačiau dabar pati mieliausia – 500 m. Be konkurencijos (juokiasi).

– Kaip manote, kiek ilgai gali išsilaikyti naujasis pasaulio rekordas?

– Viskas įmanoma, bet šiuo metu realių kandidačių tai padaryti nesimato. Juolab kad rekordą pagerinau beveik 0,3 sek.

– Ar ta kandidatė negalėtų būti S.Krupeckaitė?

– Galbūt ir galėtų. Visada sakiau, kad dar galime pagerinti techniką, šį tą patobulinti, geriau startuoti. Pruškove važiavau kiek daugiau nei 54 km/val. greičiu, bet nemanau, kad tai riba, kurios nebeįmanoma peržengti.

– Ką, kaip rinktinės lyderė, galite pasakyti apie kitų dviratininkių pasirodymus?

– Visos merginos šaunuolės. Visos labai sunkiai dirbo ir rengėsi čempionatui, o Lenkijoje parodė viską, ką sugeba. Nemanau, kad kita kuri rinktinė šiemet iš tokio lygio varžybų parveš tiek medalių. Be to, mūsų rinktinė labai jauna, todėl galime tobulėti.

– Ar Panevėžyje pastatytas trekas prisidėjo prie tokio gausaus medalių derliaus?

– Net negaliu apibūdinti žodžiais, ką reiškė tai, kad pagaliau galėjome sportuoti namuose. Vien ką reiškia tas faktas, kad nebereikėjo derintis prie kitų, ieškoti trekų. Pranyko daugybė organizacinių rūpesčių, todėl mums teliko galvoti apie treniruotes. Kokie buvo rezultatai, patys matote.

– Naująjį olimpinį ciklą pradėjote itin sėkmingai – laimėjote 8 medalius pasaulio taurės etapuose, dabar pridėjote dar tris pasaulio čempionate. Ko sau palinkėtumėte per likusį laiką iki Londono žaidynių?

– Kad dabar ne tai galvoje. Neįsivaizduojate, kiek buvo įdėta pastangų rengiantis pasaulio čempionatui. Dabar norisi tik vieno – ilsėtis. Kol kas su vyru (Dmitrijumi Leopoldu – red. past.) planuojame būti Lietuvoje, pavažinėti tarp Panevėžio, Vilniaus, Utenos. Paskui gal ir į šiltesnius kraštus ištrūksime. O kalbant apie olimpinį ciklą sau palinkėčiau stiprybės ir sveikatos. Jei tai turėsiu, viskas bus gerai.